Hm.
Klausausi DJ Sammy “Long way to go” ir mąstau apie… vyrus.
Ne ne, nieko vulgaraus.

Kol klausausi dainos, smegenyse plūduriuoja romantiškos mintys ir vaizdai, kaip antai, Jam trisdešimt penkeri, Jis pusėtinai išvaizdus, kiek apšepęs, “vienišo vilko” stiliaus; dar matau baltus atlapotus marškinius stačia apykakle ir santūriai apžėlusią krūtinę (ne, Jis ne italas, kaip gali pasirodyt :). Įsisvajoju….
Ech… šalia Jo atrodyčiau kaip smulkutė pasimetusi mergytė… Bet užtenka tik pažvelgti į Jį, į Jo ryžtingas akis, ugningą žvilgsnį, ir tampa aišku, kad Jis visuomet mane gins….
Na ir kas, kad dvylika metų už mane vyresnis. Kai septyniolika buvo, gal ir nebūčiau patikėjusi, jog galiu sau leist susižavėt tokiu, dvylika metų vyresniu.
O dabar - visai galėčiau….
Jei tik toks pasitaikytų šalia…. ;)

Kita vertus, daina nutrūksta, ir susimąstau apie visai kitus dalykus.
Na, tiksliau, ne apie taip jau visai kitokius - vis gi apie vyrus. Kitokybė slypi takoskyroj tarp mūsiškių vietinių ir turkų-italų-švedų ir dar velniažin kokių tik dar tautybių atstovų, kasmet važiuojančių pamedžiot į Lietuvą mūsų “olialiamergaičių”. Kaip tik šiandien apie tai kalbėjom su drauge ir kolege….

Ji pati ištekėjusi už portugalo. Portugalas metė viską ir atvažiavo gyvent pas ją į Lietuvą. Tiesa, susipažino jie Švedijoje, tad portugalas Lietuvoje dar palyginti neseniai ir išvaizdus bei nekvailas vaikinas dar nespėjo išlepti nuo lietuvaičių merginų dėmesio.
O ji laiminga.

Ir aš ją suprantu. Komplimentai - ne vienintelis gėris, kuriuo mūsų ilgakases lepina užsieniečiai, kaip įsivaizduoja tūlas lietuvis, pavyzdžiai žvelgdamas į italą Palangoje, besišvartuojantį prie paties nusižiūrėtos blondinės. Be abejo, ne visi, tačiau užsienio vyrai - kur kas dėmesingesni už tūlą lietuvį. Aš, be abejo, nekalbu apie vienos nakties ar savaitės santykius su užsieniečiu už kokteilį. Aš jau apie tuos rimčiau užsimezgusius.
Galbūt ne taip daug lietuvaičių išteka už tų pačių užsieniečių (..kiek su jais permiega, ak, kokia aš negera, nesusilaikiau), beeeet tos, kurios išteka, pajunta visai kitą dėmesį.
Šia tema mes ir diskutavom - KAS, po paraliais, mūsiškiams trukdo elgtis taip pat? Kitokia auklėjimo kultūra? Išlepimas, kai kiekvienas died marozas žino, kad pagal statistiką dėl jo turi kautis dvi-trys lietuvaitės, kad patenkintų savo reprodukcinę funkciją? Tautinis pesimizmas ir nusivylimas valdžia?

Čia mano karštligiškus bandymus bent teoriniam lygmeny užčiuopt šiokį tokį atsakymą nutraukė toji pati kolegė (graži ir išsilavinusi mergina): “Žinai, ir gerai. Ir tegu pavydi tie lietuviai. Ir tegu suka galvas, kodėl lietuvaitės emigruoja dėl meilės. Jei jam kyla pavydus klausimas per brūkšnelį teiginys a la “atvažiuoj če visoki turkai ir italai mūsų žiurkikių kabyt, a tos i pasiraša. Nu ko anos juose mata? Aš ko - blogesnis?”, tai gal tegu susimąsto, kad GAL TAIP! Gal tu su mergina elgiesi kaip su tarybine lėkšte, kai anas atvažiavęs pamato, kad čia švaistomas antikinis palikimas?!” 

Čia man buvo metas pasukt į kitą pusę, ir pokalbis nutrūko. Bet buvo jis pakankamai ryžtingas, kaip jau supratot ;)

Dar kartą nutariau, kad žiedu manęs nepaimsi.

Nors man, tiesą sakant, nesvarbu, lietuvis, rusas ar argentinietis.

Aš tik noriu šalia jo jaustis šiltai.

Šiltai…. ir užtikrintai…. mmm…..

Ech….. Grįžtam į youtube.com ir spustelim “replay“.

Rodyk draugams

Geriu arbatą puodeliais vieną po kito.

Green tea/black tea/mathe tea/n’stuff-chain drinker. That’s what I became.

Sakyčiau, irgi savotiška vartojimo kultūros apraiška….

Šiandien besirausdama senam stalčiuj atkasiau kažkokį keturlinką lapelį. Išlanksčius paaiškėjo, kad čia - mano “wanna-do-things” list, darytas prieš porą metelių… Gal prieš pusantrų.

Atsimenu. Buvau labai pervargusi nuo visko.

Tuo metu svajojau apie dieną, kai pagaliau galėsiu leisti sau atsipūsti, kai nebebus streso, nemigos, sėdint iki išnaktų, kavos, kurios pakęst negaliu… ir KĄ aš tą dieną nuveiksiu….. Tuomet šovė mintis paprašyt balto popieriaus lapo ir pieštuko. Ir taip prasidėjo mano “wanna do” listas.

Like……

Išgerti jazminų arbatos jaukioj priemiesčio kavinėj.

Surūkyti vyšninį cigarą. (nors paprastai nerūkau)

Sėsti į troleibusą Nr. 8 ir važiuoti iki pat maršruto galo.

Nusipirkti mėgstamo rašytojo naujausią knygą.

Nuo galvos iki kojų apsirengti baltai. (Ne ne, ne vestuvėms…)

Pasidovanoti sau rožę.

Arba hiacintą. Arba tulpę. Arba bambuko kotą.

Suvalgyti porciją ledų sėdint ant suoliuko prie prekybos centro, stebint įeinančius ir išeinančius žmones.

Nusišypsoti simpatiškam vaikinui. Ne kviečiančiai ar gundančiai. Tiesiog.

Parašyti laišką mamai. Tokią dieną turėtų išeiti visai nuoširdus.

The only reason kad jo dar nepradėjau pildyt gyvenime yra ta, kad jis dar neužpildytas popieriuje.
Dar liko kokie 5 cm iki apačios.
Ir visa kita pusė.

Arba tiesiog tinginiuodama lūkuriuoju….

… net pačiai įdomu, ko.

Galbūt drąsos apdovanoti save maloniomis smulkmenomis.

Rodyk draugams

2009-02-15Apie savižudybes


Ne taip jau seniai užsienio spaudoje perskaičiau, kad didieji Japonijos technikos prodiuseriai
- “Sony”, “Toshiba” ir “Nintendo” - atleidžia
…. švelniai tariant, daug žmonių. Vien kažkuri viena -
berods, Toshiba - 4,5 tūkst. darbuotojų. Krizė………. Bet ne apie biržą ir
šią statistiką aš čia šiandien.

Juk japonai - jautri savižudžių tauta. Vyras, nepajėgiantis išlaikyti
šeimos, mokinukė, nebeiškentusi bendraklasių patyčių, nusivylusi namų
šeimininkė - didelė dalis visuomenės stereotipų priespaudos neatlaikiusiųjų
šioje tautoje renkasi paprastesnį sprendimą: šoka po šinkansenu arba nuodijasi
dujomis. Ir perskaičius, kad 4, 5 tūkst. žmonių neteks darbo, vaizduotėje
tvykstelėjo ilga eilė išsirikiavusių palei traukinio bėgius….. Suprantu, kad
Azijoje kitokia savižudybės kultūra, tačiau šįkart norėčiau išreikšti savo
poziciją: mielieji, jei jūsų vidinį pasaulėlį staiga sukrėtė cunamis - tiek
tiesiogine, tiek perkeltine prasme - neskubėkit rinktis lengviausio kelio.
Žmogaus gyvybė - neįkainojama. Galbūt šią dieną nusižudęs  tu amžiams
prarandi progą tapti žymiu pianistu rytoj. Galbūt šiandien, nušokęs nuo stogo,
tu niekada nebesužinosi, jog rytojaus dieną tau simpatizuojantis asmuo norėjo
prisipažinti tave mylįs. Galbūt tik šiandien taip blogai…. Tačiau
dar kelios valandos, ir šiandiena taps praeitimi, - tai, kas buvo. Galbūt
dabar atrodo, kad nebėra jėgų kovoti, tačiau kovojantysis iki
galo visuomet gauna antrą galimybę. Jei jau viskas juodai nesiseka - susikrauk
lagaminą ir išvažiuok kad ir į pasaulio kraštą. Kad ir į Lietuvą (o jei
kraudamasis lagaminą šiek tiek pamąstysi, gal net rasi patrauklesnių galimybių
nei Lietuva ;).

O tiems vargšams japonams norėčiau pasakyt: Jūs - ne “Tamagochi”
gyvūnėliai. Ir mygtukas reset nepadės gimti iš naujo ir
nugyvent tą patį gyvenimą. Užtat galimybė pakeisti tai, ką turite dabar - jūsų
rankose. Nepulkit po traukinio ratais. Geriau sėskit į jį. Net paskutinę
minutę turit galimybę viską mest ir išvažiuoti kitur.

 

Nebūtinai kitapus tunelio. 

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt