“Aš jį myliu, ir jis mane (turbūt) myli. Koks gi dar kitas žingsnis jei ne santuoka?” - dažniausias argumentas.

O aš, tiesą sakant, iš romantikės retkarčiais virsdama cinike leidžiu sau iškelti kitas prielaidas, kodėl gi daugelis (aš, be abejo, negeneralizuoju, tačiau… :) moteriškosios lyties atstovių trokšta amžiams susisaistyti su savo dabartiniu partneriu (arba slapčia - su savo draugės dabartiniu partneriu, who knows). Pabandykim įsivaizduot, kas iš tikrųjų sukasi jų galvelėje, galbūt net joms pačioms to nejaučiant:

“Penkerius metus šitam dalb**obui paaukojau…. Nu ne, šitaip lengvai neišsisuksi…”

“Nusibodo mokėti nuomą…”

“OMG I’m twenty-seven no children YET!!!”

“Nu palauk, kale, bus tau mano Dariuką viliot…. Dvėsk! ŽIEDĄ MATAI?!”

“Mama sako, mama žino….”

“Jis negeria. Kur aš dar tokį surasiu.”

“Bet man patinka skalbti, kepti kotletus ir atnešti šlepetes… I… I do…..”

“Pala, jo močiutė jam butą paliks ryškiai greičiau nei Jono, ana tai po kiemą duodas tolko tak….”

“2009.09.09. 9 val. 9 min. - devyni - mano laimingas skaičius, kitos tokios progos nebus!”

Bliam, gerai Onutei, dirbt nereik, vyras algą į namus parneša….”

“Tėtis jau nori anūkų.”

“O kas blogo gali nutikti?”

“Dieve, kokia aš laiminga, jis dėl manęs neberūko jau trečia diena - argi tai ne tikros meilės įrodymas?”

“Tas vienas kitas nuklydimas į kairę - dar nieko. Va Marytės Petras - nepalyginsi su maniškiu…”

“Mama ištekėjo dvidešimties, o man jau dvidešimt dveji.”

“Reik ženytis, vidinis balsas liepia.”

“O Viešpatie, giminių susirinkimas vėl artėja….”

“Pasiilgau gero tūso… Ir sulčiaspaudės reikėtų…”

“… O va stalą pastatysime svetainėj….”

“Ups…. teigiamas…”

“Tikras vyras turi sugebėti pastatyti moteriai kokteilį. Manasis tai pastato…”

“Nemoku įsukt lemputės.”

“Ai, sueis…”

“NOW OR NEVER - jis per girtas kad priešintųsi….”

Žinot, ką?

Tarp visų išvardintųjų sau neradau nė vienos priežasties, kodėl apskritai turėčiau norėti tekėti.

Mano galva, tikra meilė kažkaip kitaip pasireiškia.

Tik dar vengiu aiškintis, kaip… :>

Rodyk draugams

Kaip žmogus supranti, jog metas važiuot velniop iš čia?

Nagi kai….

Darbe laisvą minutėlę naršydamas vis dažniau užklysti į egzotiškų šalių svetaines.

Vilnius atrodo maža tavo gimtojo kaimo kopija.

Staiga susidomi skandinavų kraštų pragyvenimo lygiu.

Arba intensyviau pradedi gilinti italų kalbos žinias.

Frazė “Užkniso tas lietus” tampa viena populiariausių tavo žodyne.

Pradedi cituoti A. Valinską. Visi graudžiai šypsosi ir tai pavadinama ‘juoduoju humoru’.

Numoji
ranka į planus nudraskyti pilkus prieš tai gyvenusių nuomininkų tapetus
ir išdažyti kambario sienas švelnia persikine spalva. Ai…

Bet
kuris naktinis klubas ima kelt tramdomą panieką ir šleikštulį, nes dar
prie įėjimo iš vidaus tvoskia pigiais blizgučiais, vienos nakties seksu
už kokteilį ir kaimietišku snobizmu.

Prekybos centre netikėtai
susidūrus su eiline Lietuvos “žvaigžde” prie marinuotų agurkėlių
lentynos apima siaubingas nusivylimo ir vidinės tuštumos jausmas.

Tavo grojaraštyje neįmanoma aptikti NĖ VIENOS lietuviškos dainos.

Troleibuse prastovi nudelbęs akis į batų galus, nes bijai į ką nors pasižiūrėti “ne taip”.

Išklausęs karčios pažįstamo patirties mintyse pasižadi sau niekuomet neiti dirbti į Lietuvos valstybines įstaigas.

Paklaustas kolegos iš užsienio apie politinę santvarką tavo šalyje, kurį laiką galvoji, ar ji tikrai demokratinė.

“FlyLal” ar “LeoLT”.

Netikėtai prisimeni draugą, visai neblogai įsitaisiusį Škotijoje.

Staiga suvoki, jog visą gyvenimą vėdarų tiesiog nekentei.

Atsivertęs “Delfi” pirmiausia keliauji prie skilties “Nusikaltimai ir nelaimės”, o paskui pusdienį verki.

Pradedi galvoti, kiek uždirba meksikietiškų serialų aktorės (”o kur dar nemokamas vakarinis makiažas….”)

Suvoki, kad galėtum daugiau. (Jei ne biurokratija…)

Supyksti ant estų, nes jie arčiau Suomijos.

… Metas krautis lagaminus, ką?

Rodyk draugams

Viskas. Liaukitės mane įtikinėję, kad JAU. Nes dar tikrai ne JAU.

Man neįtikėtinai siaubingai trūksta pavasario.
Va tokio…..
To tikrojo, su daug saulės ir alergiją keliančiomis alksnių ir lazdynų žiedadulkėmis.

Su švaresniais troleibusais ir draugiškesniais kontrolieriais.

Su atkutusiais dviratininkais.

Su Kubiliaus optimizmu krizės tematika.

Su spontaniška kelione į bet kurį pasaulio galą (pasinaudojus pigiomis avialinijomis: ar žinojote, kad iš Rygos į Stokholmą balandžio pabaigoje galima nuskristi už centus?) ar čia pat į Joniškį ar Radviliškį egzotikos dėlei (kelionė atsieis truputį brangiau nei į Švediją).

Su motyvacija įsigyti skaisčiai žydrus aukštakulnius ir mini sijoną, kurį turbūt uždėvėsiu nuo dviejų iki penkių kartų, priklausomai nuo to, kokiu rezultatu pavasariui pavyks sutriuškinti mano drovumą bei kartais kiek feministinius įsitikinimus.

Su švytinčiomis “Maksimos” kasininkėmis (juk joms žingsniuojant į darbą jau būna prašvitę - argi gali būti smagesnė darbo dienos pradžia?)

Su morčiaus užvaldytų katinų meilikavimais po balkonu ( paskui laiptinėje puikuojasi ranka raudonu flomasteriu rašytas skelbimas “dovanoju kačiukus. Nu ir katę. Vakar sterealizavom…”)

Su vienadienėmis iškylomis prie šaltos ir purviniausios pasaulyje Baltijos jūros (atsargiai, nerinkit “to, kas panašu į gintarą”, nes tai gali būti iprito dalelės)

Su žibutėmis…. dievinu žibutes….

Oi, ir hiacintais, pakalnutėmis ir kitomis kvapmenomis, urmu parduodamomis prekybos centruose.

Su nauju spalvotu patalynės komplektu. Havajų tematika ;)

Su dar nematytais viršuje gyvenančio kaimyno sugėrovais.

Su ryžtu lankyti savigynos kursus!

Ir mažesniu, bet irgi ryžtu paskambinti mokytojui Dmitrijui (”Nuu labas…. nuuu joooo….. tak vėl vairot užsimanei? A kūr žiemą buvai? Nu nu….. nuu gerai… Tagda po savaitės. Nuu vsio, davai.” )

Su mažiau lietaus.

Su daugiau pasivaikščiojimų.

Su šypseną keliančiais Miyazakio filmukais….

Kaip tik ryt einu į vieną. Pradedu nuo šio sąrašo pabaigos….  Kad ir netikras, bet vis tiek šioks toks pavasaris. “Kino pavasaris”.

 Tebūnie tai įžanga į visa kita.

Rodyk draugams

2009-03-26Baimė vs juokas

Kažkada dar paauglystėje svajojau studijuoti baimę ir juoką. Be abejo, tokios profesijos neradau.

Todėl prisigalvojau savo nepatvirtinamų teorijų.  Kurios, beje, nebūtinai pagrįstos logika ar žiniomis apie biologinę žmogaus sudėtį (et…).

Man regis, baimė ir juokas kyla iš tos pačios spontaniškos žmogaus reakcijos į netikėtas absurdiškas situacijas. Kadangi situacija absurdiška (tarkim, tiesiai prieš tave iš devintojo aukšto nukritusi taburetė), o reaguoti būtina tuojau pat, žmogaus smegenys pirmiausia turi atsirinkt, ar ši situacija kelia pavojų, ar ne. Kategorizavęs padėtį kaip pavojingą ar smarkiai pavojingą žmogus pajunta baimę ir tuomet jau imasi tolesnių veiksmų. Tačiau jei situacija absurdiška, tačiau niekaip nekelia pavojaus gyvybei, žmogus ima juoktis.

Humoro jausmas lemia žmogaus gebėjimą įvertinti netikėtą padėtį iš šios dvigubos perspektyvos.

Juodasis humoras? Nuolatinė rizika, jog smegenys supainios šias dvi reakcijas ne vietoj ir ne laiku.

Pavyzdžiui, penktadienio naktį netikėtai užkluptam/ai laiptinėje besibūriuojančių sportiškų berniukų su gobtuvais vis dėlto patartina bijoti, bet ne  juoktis iš jų.

Rodyk draugams

Turiu keistą įprotį slėpti nuo savęs malonius dalykus.

Kažkur mano asmenybės kamputyje reziduoja griežtoji “aš”, kuri dažnai man pliaukšteli per pirštus ir barasi “ne ne ne, negalima, pirma padaryk ką turi padaryt.”

Tokiu būdu ji mane skatina nesiblaškyti (nes tikrovėje mano išsiblaškymas dažnai peržengia visas įsivaizduojamas ribas) bei užbaigti pradėtus darbus ar įsipareigojimus ir tik paskui save lepinti.

Tačiau jau senokai manau, jog manoji panelė Atsakomybė neretai perlenkia lazdą, yra pernelyg priekabi ir kad jau senokai metas pastatyti ją į vietą, nes jau pradedame ginčytis dėl tokių niekų kaip arbatos puodelis su imbieriniu sausainiu.

Kad ir kaip keistai skambėtų, regis, išvadas padariau tik šiandien.

Mat…..

Kai buvo sunkus metas ir iš nuovargio nebenorėdavau nieko, tik gulėti ant kilimo ir spoksoti į lubas, pakeliui namo vis praeidavau pro mažytę kavinukę. Viduje visuomet būdavo vos keli žmonės ir padavėja juodais, banguotais plaukais. Žmonės šnekučiuodavosi arba, jei vieni, tylomis skaitinėdavo laikraštį. Atmosfera kavinukėje regėjosi labai jauki. Ypač spoksant iš kitapus gatvės, ant nosies galo kapsint lietui.

Visuomet baisiai norėdavau ten užsukti. Įsitaisyti kur prie lango, gurkšnoti kakavą ir stebėti tokius sulytus nelaimėlius gatvėje, kokia tuomet atrodžiau sau pati. Klausyčiausi negarsaus džiazo, būtų šilta, ramu ir ant nosytės nekapsėtų lietus.

Bet niekuomet sau to neleidau. Jau besiekiant durų rankenos mintyse sustabdydavau: “Negalima. Pirma susitvarkyk su rūpesčiais. Turi įsipareigojimų, mergyt. Ne metas lepintis, palauk.”

Ir vėl praeidavau pro šalį.

Neatspėsit, kiek kartų esu save šitaip sustabdžiusi, gailėdama sau valandėlės jaukumo.

Prieš keletą savaičių jau beveik pasiryžau, kad metas pagaliau liautis sau taikius “premijų ir baudų” planą ir pagaliau ten užsukti. Tiesiog. Valandžiukei. Šiandien. Taip, šiandien.

Ir ką?

Nagi kavinukės jau ir durys užkaltos.
Suvisam.
Krizė :)

Stovėjau ten, šypsojausi pati sau iš savęs ir galvojau: štai ir gavai.

Ir teisingai.

Maloniomis smulkmenomis reikia mėgautis čia ir dabar.

Kitąkart šiais žodžiais atsikirsiu savo griežtajai “aš”.

PS. Čia prisiminiau, kad lazda visuomet turi du galus. Juk jei pernelyg dažnai mėgausimės maloniais dalykais, malonumas išbluks ir saldus ritualas virs mechaniška procedūra.

Rodyk draugams

Šitas tikriausiai ne publikacijai, bet jaučiu poreikį išsilieti.

Šią savaitę jau spėjau pabuvoti liūdna.
 
Laiminga.

Užsisvajojusi.

Suirzusi.

Nusivylusi.

Pavargusi.

Išsiilgusi pavasario.

Truputį išdykėliška.

Tyli.

Užsidegusi.

Šiandien visas šias emocijas išgyvenau per dvylika valandų: pikta-laiminga-užsisvajojusi-suirzusi-nusivylusi-pavargusi-išsiilgusi pavasario-truputį išdykėliška-tyli-užsidegusi.

Dar du kartus garsiai ištariau “velniop”.

Paskui du kartus tyliai atsiprašiau.

Dar pykau ant popiežiaus ir Šiaurės Korėjos.

Dar labai labai švytėjau žiūrėdama tai.

Dar truputį niūniavau troleibuse, grįždama iš darbo.

Dar atmečiau keletą pasiūlymų šį penktadienio vakarą “kur nors išeiti kartu”. Nenoriu.

Paskui dar vėl supykau (prisiminiau popiežių).

Paskui rašiau-tryniau-rašiau-tryniau. Tryniau.

Paskui Wikipedioje skaičiau apie Malaiziją.

Paskui tylėjau.

Ir dabar tyliu.

Velniop.



(..Atsiprašau)

Rodyk draugams

Su kuo išbandyti naują fotoaparatą, jei gyvenime nieko nesi dorai fotografavęs?
Nagi su sterblinėmis kiaulėmis.

Dėmesio, reportažas apie laukinę gamtą :

Netikėtai mūsų komandos užklupta jauna patelė su jaunikliu iš pradžių kiek pasimeta:

Akivaizdu, jog patelė nerimauja, ar nekeliame pavojaus jos jaunikliui:

Mojame ranka, - ne ne, nekreipkit dėmesio, mes dokumentiką filmuojam. Jūs eikit, eikit….

Kaip matome, sterblinės kiaulės patelės skaisčiai mėlynos, o štai jų jaunikliai - gelsvi….

Atrodo, mažylį sudomino, kas čia per agregatas mūsų operatoriaus rankose…..

Akimirką pauostinėjęs staiga apsisuka ir skuodžia slėptis:

Truputį nerimaujam, kad vargšiuką pernelyg išgąsdinom. Tačiau čia mama sumedžioja didžiuulį apelsiną ir jaunikliui mūsų filmavimo grupė nebeįdomi:

Taip. Džiaugiamės galėdami patvirtinti dar vieną mokslinę hipotezę, būtent, kad sterblinės kiaulės minta apelsinais.
Papietavęs (susilaikome nuo detalesnių pietavimo scenos vaizdų dėl brutalumo, nes vis gi tai - plėšrūs padarai, aut. past.) mažylis pasijunta pavargęs ir mieguistas įsikniaubia mamai į šoną:

Ir pagaliau - įrodymas, kodėl sterblinė kiaulė yra sterblinė kiaulė:

Juk saldžiausias miegas - pas mamą :>

Rodyk draugams

Kartais, kai
žmogus beviltiškai pasiilgsti tvarkos, tačiau pats nesi iš tų, kurie tą tvarką
sugebėtų palaikyt dėl paties chaotiškos asmenybės, pats laikas įsigyti dėžutę kalcio. Arba
magnio. Ar fosforo. Arba mėlynių ekstrakto. Arba kiaulpienių. Vitamino A. B. C. Ar dar balažin
ko. Nesvarbu.

 

Svarbiausia
maisto papildus gerti reguliariai t.y. TVARKINGAI:

 

Iš pradžių
atidžiai perskaitykite instrukcijas.

Atplėškite
pakuotę. Geriau – nukirpkite.

Išsigliaudykite
tabletę ar dvi, - priklausomai nuo to, kokius maisto papildus apsisprendėte
vartoti.

Įsidėkite tabletę
į burną ir užgerkite stikline virinto vandens.

Tyliai
pasidžiaukite šios dienos „investicija į prevenciją nuo senatvinės osteoporozės“.
Ar prostatito. Ar karieso. Kas kam aktualu.

NB! Būtinai užfiksuokite laiką, tarkim, šešiolika valandų keturiolika minučių. Arba –
dvidešimt valandų dvylika minučių – laiko pasirinkimui įtakos turi tai, ar papildus
vartojate prieš ar po valgio, ryte, pietų metu ar vakare.

Lakštą su
likusiomis tabletėmis tvarkingai įstumkite atgal į pakuotę. Arba, jei trokštate
tapti spindinčiu tvarkos pavyzdžiu, galite daryti kaip mūsų senoji karta –
susiraskite manikiūrines žirklutes ir preciziškai jomis nukirpkite išgliaudytą
plotelį. Darykite tai su didžiuliu pasitenkinimu.

 

 

Po savaitės
pajusite, kad viskas jūsų gyvenime stoja į vietas. Viskas, ką bedarytumėte -
konfliktuotumėte su aplinkiniais, jaustumėte artėjančius šizofrenijos
priepuolius, baidytumėte balandžius iš balkono, ašarodama gramdytumėte
sugyventinio prišnerkštą keptuvę, darbe su kolegomis planuotumėte nuversti
seimą ir p.p. t.t. – įgis reikšmę tik vienu aspektu: ar jūs tai darėte PRIEŠ
išgerdami savo tabletę, ar  jau PO.  

 

 

Be abejo, procedūrą
būtina kartoti kasdien,  TIKSLIAI tuo
pačiu metu. Tik taip pasiekiamas optimalus rezultatas, norint įvesti bent
šiek tiek tvarkos ir rutiniškumo Jūsų gyvenime. Sėkmės.

 

PS. Kalcį rekomenduotina gerti vakare.

 

Rodyk draugams

Pirmadienis.
Prieš valandėlę baigiau redaguoti filmo vertimą.

Įdomu, kaimynai namie?

Nes paprastai vakarais mėgstu pasiklausyti lengvo džiazo.
Kadangi džiazas man prie širdies, prie širdies, be abejo, ir Michael’as Buble.
Michaelas Buble atlieka nuostabią dainą - tiesa, originalas ne jo, būkim teisingi - “Me and Mrs. Jones” (deja, nuorodos neįdėsiu, nepavyko rasti kokybiško varianto), kurią pirmą kartą klausausi skaitinėdama knygą.
Antrą kartą padedu knygą ant kilimo ir užsisvajoju.
Trečią kartą skambant “Me and Mrs. Jones” akordams paprastai lėtai atsistoju ir keliauju naujo arbatos puodelio…. lėtai siūbuodama klubais ir tylomis niūniuodama “holding hands/making all kinds of plans/while the jukebox plays our favourite song…”

Ak… įdomu, kokia gi toji Mrs. Jones…..

Tikriausiai be galo graži moteris, kurią vyras (Mr. Jones, obviously) telaiko gražiu priedu prie viryklės. Tačiau iš tiesų ji - fatališka, patraukli, viliojanti, skirianti slaptus pasimatymus savo jaunam, žaviam meilužiui (We meet everyday/at the same cafe…) , kuris ją pažįsta kur kas geriau nei tikras jos vyras…. Deja, jų pasimatymai negali tęstis ilgėliau (’cause she’s got her own obligations/and so do I…”) ir štai - toji akimirka, kai Jis turi paleisti jos ranką….

Galiausiai antrą priedainį su Michaelu mes jau dainuojame skambiu duetu, abu demonstruodami savo - jis - vyriško, aš - moteriško - vokalo galimybes.

Taip bemaž porą kartų per savaitę aš tikrai bandau savo kaimynų kantrybės ribas :>

Tą akimirką, kai mano bute aiškiai pasigirsta “Nekviestos meilės” aktorių balsai, sklindantys iš gretimo buto, nors pati pasijuntu kaip filmavimo aikštelėje, suvokiu, kad subtiliai buvau paprašyta nutilti.

Oh well…. palieku Michaelą dainuoti vieną ir grįžtu prie kitų laisvalaikio leidimo būdų.

Kita vertus, practice makes perfect, tad jau ir jie netrukus turėtų pastebėti, kad mano “pasirodymai” kas vakarą profesionalėja ;)

PS. Tikiuosi, tos vokalo pamokos vis tik į naudą…..

Rodyk draugams

2009-03-15Piršlybos SMS

Šįvakar virtuvėje gurkšnodama egzotišką gėrimuką su drauge, staiga prisiminiau vieną, sakyčiau, savotišką įvykį, nutikusį maždaug prieš porą mėnesių.

Nors pradžia tikriausiai reikėtų laikyti praėjusių metų balandžio mėnesį, kai pažįstama moteriškė paskambino ir paprašė pagelbėti vienam užsieniečiui surasti butą Vilniuje. Nežinau, kodėl ji manė, kad aš būsiu naudinga, bet, matyt, įtakos turėjo mano užsienio kalbų žinios, kurių jai - gal ir dėl jos amžiaus - vis tik trūko. Na, man gi nesunku, žinoma, sutikau.
Taigi su minėtu dėde - vyrukui kiek daugiau nei trisdešimt - buvau susitikusi du kartus. Pirmąjį pasisveikinom, jis toks tylus, santūrus, o aš jo per daug ir neklausinėjau, tik tiek, kiek buvo reikalinga būsto paieškoms. Pažadėjau ko nors paieškot. Susitikome kitą dieną, džiugiai pranešiau jam, kad susitariau dėl keleto pokalbių, jam tereikia nuvykti ir apžiūrėti vietą. Dar patikinau, kad vertėjos jam tikrai nereikės, kadangi tie žmonės puikiai kalba angliškai, dar šiek tiek pasišnekėjom mandagiomis temomis, jis padėkojo, aš palinkėjau sėkmės, taip ir baigėsi.
Tačiau vyrukas, pasirodo, mano numerį vis dėlto pasiliko ir karts nuo karto t.y. tiksliai per šventes vis sulaukdavau žinutės su pasveikinimu, na, kaip įprastai, per Velykas - “Su šv. Velykom”, per Jonines - “su šv. Joninėm”, per Kalėdas - “Su šv. Kalėdom”, per Naujuosius - “Su Naujaisiais”, o Trijų Karalių dieną - “Ar tu dar neištekėjusi?”. Tuo metu virtuvėje kaip tik gurkšnojau tą pradžioje minėtą gėrimuką, tai vos neužspringau. Mandagiai paklausiau, ar jis kartais nepasiklydo savo telefonų knygutėje. Sulaukiu antros žinutės darkyta lietuvių kalba: “Ne ne, rašiau kaip tik tau. Matai, aš jau galvoti apie šeima, bet neturiu moteris. Ir pagalvojau apie tu…”
Gal minutę tiesiog spoksojau į mobilaus ekraną.

Paskui, žinoma, mandagiai atsisakiau.

Kas įdomiausia, vyrukas įsižeidė: “Tu ką, nenori šeima vaikai? Tau tik meilė reikia?”

Pasipiktinau ir tylomis sau pagalvojau “ok, tau trisdešimt šešeri, tau meilės gal ir nebereikia, kad tik žmona šypsotųsi, vaikus prižiūrėtų ir kotletus ar kokius ten troškinius tau gamintų, nieko neklausinėtų ir namuose sėdėtų. O man dar tas amžius, kai tikiu neįtikimais romantinių komedijų siužetais ir - hell, yeah! - jei jau ne pačia meile, tai bent jos pėdsakais!” Ir šiaip, aš gi kartais tokia šešiametė mergytė…
Žinoma, mandagiai paaiškinau, kad žmona tapti dar nesirengiu, juo labiau kai esemesu peršasi du kartus matytas dėdis, kuriam gal patiko mano šypsena ir mandagus tonas, velniažin dar kokia fizinė detalė, įstrigusi dvidešimties minučių susitikimo metu, bet kuris nė velnio nenutuokia apie mane kaip apie asmenybę. Ką jis žino, gal aš naktimis kaimynų avis pjaunu.
Bet čia ir atsiskleidė, kad vyruko santūrumas tebuvo pirmasis įspūdis, nes paskui savaitę kasdien vis gaudavau ne itin mandagias “But WHYYY?!” pobūdžio žinutes, kol kartą mečiau visas mandagybes ir liaudiškai paaiškinau, kad mestų šitą nesąmonę iš galvos.

C’mon, aš savęs šiaip tokiam amžiuj žmona neįsivaizduoju (tik ne save, tik ne dabar), o tekėti iš mandagumo - na, matyt, aš vis dėlto ne tokia mandagi…

Sutinku, galbūt tai, kas man kelia nuostabą ir pasipiktinimą, jam atrodo normalu dėl kultūrinių skirtumų… Bet dabar gailiuosi, kad nepaklausiau, kaip jis įsivaizduotų tą mūsų santuoką (kurią aš apibūdinčiau kaip “mokslinio eksperimento vardan”)…. Būtų buvę visai įdomu paklausyti :>

PS. Nenoriu, kad istorijos kirtis kristų ant to asmens kitatautybės. Galbūt kur nors Lietuvos glūdumoj tūlas lietuvis nepažįstamajai taip pat peršasi SMS žinute.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt