2009-05-31Teodoras ir aš

Bijau vorų.

Ir atsitik Tu man taip, kad vienas įsiveisė vonioje…..

Ir ne šiaip įsiveisė. Vieną dieną užtikau jį bekraustantį lagaminėlius tiesiai tarp kriauklės ir vonios čiaupo. Tankus voratinklis driekėsi nuo… iki, tarsi deklaruodamas “Labas, brangioji kaimyne, tai ką, gyvensim kartu?”.

Išvydus tas plonas kojeles, storą pilvuką ir juodas akytes, spoksančias į sieną ir laukiančias grobio (durneli, musės vonioje nesiveisia, pagalvojau), iš pradžių apėmė pasišlykštėjimas. Man voras nėra gražus padaras, kaip sau norit.

Paskui nugalėjau save, pasilenkiau ir sušnabždėjau jam: “Rytoj tvarkau vonią. Turi dvidešimt keturias valandas susikrauti daiktus ir persikraustyti kur kitur.”

Tai pasakiusi uždariau duris ir užgesinau šviesą, palikusi vorą nejaukiai tūnoti tamsoje.

Tačiau kitos dienos rytą, mano pasibaisėjimui, voras tebetupėjo, jaukiai įsitaisęs savo tinkle, ir snūduriavo, laukdamas naujos aukos. Aiškiai nesuprato, kuo jam gresia.

Pastuksenau pirštu, - padarėlis greit spruko pro apgalvotai pasidarytą skylę tinkle į atokesnį kampelį.

Rūsčiai pagrasinau mirtimi, jei kitąkart dar pamatysiu. Man regis, tai pagaliau jį išgąsdino, nes tylutėliai pratupėjo pasislėpęs, kol duše bėgo vanduo.

Bet… matot…. čia ir problema, kad mirtimi tik pagrasint galiu. Negaliu aš taip imt ir vožtelt šlepete. Paskui mažų mažiausiai savaitę jausčiausi kalta…

Ir, man regis, voras tai suprato. Įsikūręs jis ten jau pusantros savaitės, ir ryškiai nė neketina niekur kraustytis. Maža to, jei anksčiau tupėdavo pasislėpęs visą laiką, kai būdavau duše, dabar jis nusisuka vos porai minučių, o paskui, įsivaizduokit, vėl patogiai įsitaiso ir toliau įžūliai mane nužiūrinėja.

Bijau, kad kitą kartą pastuksenus pirštu į sieną (mūsų neoficialus susitarimo ženklas, kad jis dabar pasislėps ir negadins man dienos savo bauginančia atsiskyrėliška egzistencija), jis ne tik kad nebėgs slėptis, bet dar ir įsikibs man į pirštą :(

Voro vardas - Teodoras.

Anądien supykusi apardžiau jo tinklą. Va, sakau, matai, kaip aš galiu padaryti! Dink greičiau, kol dar gali.

Teodoras liūdnas įsispoksojo į sieną ir po to visą dieną neatsuko man snukučio.

Pasijutau kalta ir pavakariu atnešiau jam musę. (Viešpatėliau, iki ko prisigyvenau….)

Ok, imigrante, sakau. Gali čia gyvent tol, kol nesumanysi sukurt šeimos. Neištverčiau būrio mažų teodoriukų, lakstančių man apie kojas. Jūs, vorai, - ne kačiukai. Švelnių emocijų man nekeliat.

Žinoma, Teodoras nekaltas, kad nėra nei pūkuotas, nei meilus. Jei bent miauksėti mokėtų - tai jau bent kiek pataisytų padėtį… Deja. Teodoras tėra netgi ne pats simpatiškiausias voras pasaulyje.

Už vietą po saule (ar po vonios lempa) Teodorui lemta kovoti savo aštuoniomis kreivomis kojelėmis.

Nes jis - ne katinukas ir ne kitas meilus padarėlis, kuriuos kiti myli vien už tai, kad jie “tookie mieeli”….

Tačiau Teodorui tikriausiai nė nereikia mūsų meilės.

Gal tik lašelio supratingumo.

PS. Žinau, kad vis vien ateis ta diena, kai užėjusi į vonią pamatysiu jį gulintį užverstomis kojelėmis, išdžiūvusį kaip mumiją….. Tuomet mintyse palinkėsiu jam kitame gyvenime atgimti drugeliu ir sušluosiu jo palaikus į šiukšlių dėžę.

Rodyk draugams

Šiandien visai netikėtai vos netapau nežinomojo internetine simpatija.

Užteko keletą kartų pasireikšti diskusijoje, ir pajutau anojo susidomėjimą.

Istorija trumpa ir neypatinga, pasimatymo nebus :>

Tik štai privertė susimąstyti apie tai, kokią įtaką mūsų simpatijoms ar antisimpatijoms internetiniame gyvenime turi kiekvieno mūsų rašymo stilius.

Nepažįstant žmogaus tiesiogiai, tai, kaip jis rašo, mus nori-nenori priverčia susimąstyti, koks jis.

Be jokios abejonės. Blogosferoje galime matyti kiekvieno mūsų pasirinkimą:

- Rašau apie tai, kas esu.

- Rašau apie tai, kuo gyvenu.

- Rašau apie tai, kuo norėčiau būti.

- Rašau taip, tarsi būčiau tuo, kuo norėčiau.

- Rašau apie visuomenę.

- Rašau apie save, ant visuomenės man nusispjaut.

- Rašau Jai.

- Arba Jam.

- Rasau be skyrybos zenklu ir nenaudoju lietuviskos abeceles.

- Rašau taisyklingai, bet ilgai užtrunka.

- Rashaw ir daawg shypsawsi :D :) :>

- Rašau ir daug šaipausi :P

- Rašau ir skaitau tik sau ir apie save.

- Rašau eilėraščius, vakarais gliaudau siemkes su chebra laiptinėj.

- Rašau su paaugliška pagieža, nes ironijai dar nesuaugau.

- Rašau apie krepšinį krepšinio gerbėjams.

- Rašau, kas šauna į galvą.

- Nerašau. Spaminu banaliais paveiksliukais.

Ir panašiai.

Žinot, blogosferoje paslaptingumo ne ką mažiau nei atvirumo. Ir atvirkščiai.

Kas Tu, tūlas blogeri? Ar skaitydama Tavo įrašą galiu žaisti mintimis, pinti jomis iliuzijas apie Tavo asmenybę, apie jos pilkumą arba švytėjimą? Apie Tavo vaidmenį visuomenėje? Jei Tu uždaras - kodėl slapstaisi? Jei prieinamas visiems - ar patikimas?

Kiek tikros Tavo mintys?

O gal dabar šypsaisi, kramsnodamas įsivaizduojamo pieštuko galą, ir kuri naują iliuziją savo skaitytojams?

(Katė Ant Palangės šypsosi. Ir kuria naują iliuziją. Jei kartais vis dėlto užsuktumėt.)

Rodyk draugams

2009-05-25Nobody’s Wife

Šį vėlų pirmadienio vakarą (apie 19 h) staiga užplūdo ryžtas generalinei tvarkai visame bute (kuriame vis dar karaliauju viena, mat mano būsimoji buto draugė užstrigo su sesija).

Generalinė tvarka reiškia kvapniomis cheminėmis priemonėmis iščiustyti viso buto grindis, sienas, duris ir langus, sutvarkyti koridoriuje pabirusį paštą ir centus, pakeisti balandžiams vandenį balkone (iš plastikinio ledų indelio įtaisiau jiems gertuvėlę, nes, man atrodo, jie dažnokai atskrenda pas mane pagert) ir netgi priklijuoti atplyšusį tapeto kamputį.

Taigi įsirangiau į mieliausią savo turimą mini-suknutę, įsispyriau į aukštakulnius, paleidau Kanye Westą pramaišiui su Enrique Iglesiusu (su pirmuoju smagiau judėti, o antrasis skatina norą iškuopti šiukšles iš buto, puikus derinys, sakyčiau) ir griebiau siurblį į rankas.

Baigiau tik prieš valandžiukę, ta proga įsipyliau sau puodelį vandens ir išlipau iš aukštakulnių.

Tiesą sakant, toks intensyvus tvarkymasis keistai žadina many Feministinę Dvasią - kad ir kokia šią akimirką atrodyčiau puiki namų šeimininkė, I’m still - Nobody’s Wife, cha !

And Nobody’s Mother.

And…..

Ok.

So I don’t even have a pet.

Rodyk draugams


… Sekmadieniais apleistą mažo miestelio stadioną okupuoja debesėliai.

Matyt, lemiamosios, nes jų daug kaip niekad.

Komentuoja Katė, Kuri Nemoka Fotošopinti



Rodyk draugams

Žmogiukas ir drambliukas.

Mano vaikystėje lankyto darželio siena.

O kaštonai kaip išaugę… Stovėjau ten, žvelgdama į juos, po keliolikos metų pertraukos……..

(Nesakykit, ir darželį pabaigt - žygdarbis. Pirmoji Gyvenimo kariuomenė…)

Rodyk draugams

Savaitgalį lankiausi pas seniai matytus gimines. Namukas, daržiukas provincijoje, puikus oras, sėdim su močiute, šnekučiuojamės.

Tai, sakau, močiut, kaip laikaisi, ar jau pripratai provincijoj gyvent, nepasiilgsti sostinės? Močiutė atsidūsta - oi, vaikeli, nu va matai taip ir laikaus, iš ryto atsikeliu, apsitvarkau, tai reik bulves nuskust, tai čainiką užkaist, tai jau ir kates pašert, nu žinai, kaip senas žmogus…. Tada abi patylim minutę, aš supratingai palinguoju galva. Staiga josios žvilgsnis nušvinta, ji pasislenka arčiau ir patyliukais pradeda pasakoti: Žinai, aš tai dabar papratau darže kapstytis. Ir vis nesuprantu, iš kur čia šitiek akmenų - nu atrodo renku, renku, a jų kaip nemažėja taip nemažėja…. Taigi anądien žiūriu - agi …ienė  - nu ta, kur už tvoros - žiūriu, paravėjus pas save pilną kibirioką akmenų pririnkus tempia patvorin… Aš, žinai, pasislėpiau už šiltnamio, ir žiūriu, kas čia bus…. Nugi ką tu manai? Agi kur buvus kur nebuvus jin visus akmenis nast nast per tvorą - į mūsų pusę! Nu pala, rupūže, galvoju. Jin apsisukus nuėjo toliau ravėt, o aš patyliukais tik surinkau tuos akmenukus krūvon, palaukiau vakaro - ir visus atgal jai po vieną daržan belen kaip tik nast nast sumėčiau ir dar savų pridėjau…. Žinos, gyvatė, kaip į mano daržą akmenis mėtyt!

Nepasiilgsta močiutė sostinės. Jai ir kaime gerai - socialiniai plotai ne ką mažesni nei mieste, yra nuo kieno akmenų savo daržą gint ir į kieno savuosius sumest…

Toks savotiškas socialinis tinklas tie daržai, provincijos One.lt. :)

Rodyk draugams

Kažkada, kai Vilnius nebuvo dar šitaip apaugęs statybomis, netoli mano tetos namų augo tokia kupli liepa. Kaip ji kvepėdavo vasaromis….. ir kiek vakarų po ja svajodavau, valgydavau vyšnias, skaitydavau ir šiaip mėgaudavausi savo paaugliškais išgyvenimais….

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad vieną vasarą ją tiesiog nukirto, ir tos pievos vietoje išdygo automobilių stovėjimo aikštelė ir prekybos centras. Niekuomet pernelyg daug apie tai nemąsčiau. Urbanizacija, ir tiek.

Užtat kai sostinėje pradėjau savarankišką gyvenimą ir man ėmė priklausyti raktas nuo pašto dėžutės, aš, man regis, pagaliau supratau, kur dingo mano liepa. Ogi štai ČIA:

Kiekvieną mėnesį atrakinus surūdijusią pašto dėžutę, ant laiptų kaip medžio lapai pažyra TAI.

Jaučiuosi, tarsi kas mėnesį gaučiau savo vaikystės liepą dalimis. Beveik graikiškai mitiška ir netgi, sakyčiau, sadistiška.

Kas mėnesį it paštininkė iš pirmojo aukšto parsitempiu butan glėbyje gausybę spalvotų šiukšlių, kuriose:

- taksi siūlosi vežti už 1,50 Lt, nors akcija aiškiai laikėsi ne ilgiau savaitės, kadangi vėliau mieste mačiau kainą, kritusią iki 1, 29Lt. Tiesa, paskui gavau ir naują, apie tai skelbiančią skrajutę.

- Kviečiama papietauti ten ir šen dvylika centų pigiau (įdomu, kiek jiems atsiėjo šitų skrajučių pagaminimas….)

- Arba įsigyti palydovinę televiziją (šitie gudresni. Praėjusį kartą skambino, klausė, ar nenorėčiau matyti daugiau palydovinių programų. Maloniai atsakiau, kad neturiu televizoriaus, tad daugiau niekaip neišeitų, nes daugiau už nulį skambėtų juokingai. Moteriškė patylėjo, paskui mandagiai perklausė, kad gal vis dėlto turiu televizorių, aš atsakiau, kad turiu internetą ir man nereikia televizoriaus, ir ji pagaliau paliko mane ramybėje, palinkėjusi gero savaitgalio);

- Gerai žinomas vaistinės tinklas kviečia “nusipirkti vaistų pigiau”. Viešpatie, duok Tu mums sveikatos, kad vaistinėse lankytumėmės tik reikalui esant, o ne akcijų metu.

-bevertis, užtat spalvotas (!) reklaminis laikraštukas vilioja banaliais reklaminiais šūkiais, like, “Įveikime krizę kartu”, “Užsukite pas mus”, “pavasarinės nuolaidos” ir taip toliau.

- Durys, langai, pertvaros, balkonai, stumdomos durys……………..  būtų sunku ir išsirinkti, jei nuspręsčiau daryti remontą. Prielaida: kadangi tokių darbų pagal tradicinį supratimą dažniausiai imasi vyrai, kokias duris rinktis, jie sprendžia pagal tai, kas jiems labiau prie širdies stovi tarp tų durų - blondinės ar brunetės ;) (Jei rimtai, niekaip nesusigaudau, ką tos moteriškos būtybės chalatuose veikia tarp visų tų spintų ir pertvarų - negi tai tikrai skatina pardavimus?)

- ir kitoks ŠLAMŠTAS.

Ir toks, sakyčiau, prabangus šlamštas - spalvotas, iš abiejų pusių, kai kurie ir A4 lapo dydžio… Ir visa tai tik tam, kad statistinis daugiabučio gyventojas atsidarytų savo pašto dėžutę, riebiai nusikeiktų, radęs ją užgrūstą popiergaliais, abejingai žvilgteltų į vėl pasikeitusias taksi kainas ir, ko gero, ištėkštų visą tą “naudingos informacijos” krūvą tiesiai į konteinerį, nė neperžiūrėjęs atidžiau.

O kas kenčia? Ne tik mūsų nervai.

Kenčia, kaip visada, gamta. Voverytės nebeturi kur lizdelių sukti, nes visos pušys ir liepos sudrožtos spalvotai langų ir pertvarų reklamai… ( Ar dabar jau sakysim, kad ir popierius gaminamas iš “ekologiško, greitai suyrančio kukurūzų krakmolo”, kaip nekurie prekybos centrų maišeliai….)

Ir pabaigai, -

Įmesta prie to paties, ironiška.

Rodyk draugams

Kai du žmonės perserga Pirmosios Meilės kančiomis, po ilgesnio laikotarpio pajutus simpatiją kitam asmeniui, viskas prasideda kitaip. Atsargiau. Praktiškiau. Su emociniais draudimais ir finansinėmis investicijomis. Štai, pavyzdžiui, taip:

Pokalbis SKYPE darbo metu:

JIS. Sveika, nupirkau Tau gėlių.

JI. Labas. O, kokių?

JIS. Nežinau, man rodos, tų, kur Tau patinka. Na, kur anąkart turgelyje rodei.

JI. A, narcizai….

JIS. Jo, tikriausiai. Bendradarbė Tau užpavydėjo, sakė, paskambins saviškiui ir primins, kaip reikia elgtis (aiškiai savimi patenkintas)

JI. :) OK, bet aš šiandien namo anksti negrįšiu…

JIS. Tai paliksiu prie durų, kaip visada.

JI. Ir nepamiršk prisegti anoniminio raštelio.

JIS. OK :) Beje… gal arbatos? (ryškiai tikėdamasis teigiamo atsakymo prieš tai deklaruotos investicijos pagrindu)

JI (šypteli pati sau - neįkliūsiu taip lengvai, balandėli). Mainais už gėles, ką?…. šiaip jau dėmesiu neprekiaujama, čia tamstai pamoka ateičiai. Bet puodelio arbatos galima. Kada nors…. O dabar turiu sutvarkyt keletą dokumentų.

JIS. OK. Tai gėles paliksiu prie durų.

JI. Žiūrėk, kad kaimynas nesumindytų, lipdamas iš lifto.

Vėlai vakare grįžusi prie buto durų Ji iš tiesų randa puokštę geltonų narcizų. Atsirakina duris, šypteli pavargusiam atvaizdui prieškambario veidrodyje, nusispiria batelius, pamerkia narcizus į vazą ir palieka juos geltonuoti virtuvėje. Pati tuo tarpu slenka į vonią nusivalyti makiažo.

Iš vonios išeina vienais apatiniais. Užsipliko puodelį arbatos ir kurį laiką rymo, nedegdama šviesos.

… Tiesą sakant,  Jai truputį gaila, kai kartais ima atrodyti, kad niekuomet nieko nebepamils. Ir, sakant dar tiesiau, Ji kartais paslapčia net ilgisi tų laikų, kai ašarodavo naktimis, kai rašydavo laiškus, kupinus skausmingo įsimylėjimo, ir jų neišsiųsdavo. Kai Jam užtekdavo šyptelėt, ir Ji visą dieną jausdavosi kaip ant sparnų…. Kvaila ilgėtis tokių skausmingų išgyvenimų, subara Ją Jos vidinis balsas. Ir Ji ryžtingai, tarsi pritardama, kresteli plaukus.

Taip… Meilė skirta mazochistams.

Puokštė narcizų stovės kelias dienas. Kol sudžius. Tuomet bus negailestingai išmesta.

(o žibučių, gautų nuo to Pirmojo, džiovintus žiedlapius Ji vis dar laiko tarp mėgstamiausio romano puslapių…)

Ir vis dėlto….

Do we deserve a second chance?

Rodyk draugams

Vakar ketvirtą kartą gyvenime teko lankytis Kaune. Nagi nusprendžiau palaikyti draugei kompaniją, kad nesijaustų vieniša. Draugė Kaune turėjo reikalų ir lankėsi ten penktą kartą. Taigi vienu kartu daugiau už mane. Patyrusi.

Išlipome Kauno geležinkelio stotyje, - kaip supratom, toj alternatyvioj, ne pagrindinėj. Mikroautobusas atvyko gana greit ir netrukus jau riedėjom į centrą. Dairiausi kaip penkerių metų mergytė - viskas įdomu, viskas nematyta, o jau užrašai…. “Turbo soliariumas”. Jūs kur kitur kada matėt tokį? Turbūt ten įdegi turbo greitai.

Bet čia ir baigėsi draugės žinios transporto ir miesto plano srityje. Išlipome, mūsų supratimu, centre. Iš pradžių reikalai turėjo būti tvarkomi Karmėlavoje. Dviejų merginų paklausėm, kaip iki ten nusigauti. Pirmas klausimas “o jūs su mašina?” Ne, atsakom, mes su traukiniu, o paskui kuo paklius. Merginos buvo malonios, pasakė, kad reikia laukti mikroautobuso. Ir tikrai - po penkių minučių įlipom į mikroautobusą niauktais langais ir paklausėm vairuotojo, kiek jis norėtų už kelionę. Sako, šimtas. O iš tikrųjų? - klausiu sutrikusi. Vairuotojas - smagiai besišypsantis jaunuolis - nusileidžia iki dešimties. Litų. Pažiūriu į dešinę ranką - vedęs. Neflirtuoja, nea. Na, dešimt tai dešimt….. gal tarpmiestinis, todėl brangiau, pagalvoju. Anas mikriukas kur kas pigiau atsiėjo. Bet gavusi grąžos visai apsidžiaugiu - geraširdis vairuotojas, pasirodo :)

Draugės paklausiu, ar žino, kur Karmėlava bazuojasi. Draugė sako, nea. Na, sakau, svarbiausia, kad gražus oras.

Priekyje sėdi moteriškė, rankose gėlių puokštę laiko.

Matyt, kažko pasitikt grįžtančio iš Airijos važiuoja. Į oro uostą.

Netrukus išvažiuojam už miesto ribų ir pasukam kažkokiu dulkėtu keliuku. Įtartinai į kairę. Susižvalgom. Patyliukais sakau, nebijok, va, matai, dar ta moteriškė su gėlėmis neišlipo, jai gi į oro uostą reikia.

Vis dėlto apsirikom. Vairuotojas staigiai stabdo ir moteriškė išlipa kapinėse. Su gėlėm.

Mikroautobusas apsisuka ir nudunda atgal. Šįkart tikrai į Karmėlavą.

Karmėlavoje išlipusios nelabai susigaudom, kur mums eiti. Užmatom vyrą, vedžiojantį šunį. Prieinam, mandagiai teiraujamės kelio. Vyras - irgi mandagiai, atsako, kad nežino, bet liepia palaukti, o pats tuo tarpu skambina kažkam. Trys sakiniai, ir iš gretimo namo tingiai nusileidžia jaunuolis. Tu joms paaiškink, sako vyriškis, ir palieka mus jaunuolio globai. Jaunuolis abejingai kasosi galvą, ir po bevaisio dialogo (”tai aš suprantu kur jums reik… bet nu…. nu karoče…. kaip čia pasakius…. nu karoče nepaaiškinsiu, lieva vieta….”) klausia, ar mes dviese. Taip, mes dviese. Netoliese sucypsi automobilis su klevo lapu už stiklo ir vaikinas draugiškai sako “sėskit, pavešiu, nes jaučiu biški nepaaiškinsiu”. Maloniai nustebintos sėdam į nepažįstamojo jaunuolio automobilį ir po penkių minučių esame ten, kur mums reikia. Mes padėkojam, jis nusišypso ir atsisveikina. Nice.

Na štai, tikriausiai čia, sako draugė. Akyse žybsi viltis, kad reikalus pavyks sutvarkyti greitai. Prisiartiname prie kito jaunuolio. Klausiam, kur čia tas ir anas. Jis šypteli “oi, tai jums ne čia reikia…. jūs dabar išsukit iš šito kelio ir…. o jūs su mašina?” Draugė pavargusiu balsu atsako “mes su pėstute”. Jaunuolio veide aiški nuostaba. Mūsų veiduose - įtarimas, kad reikės nueiti ne vieną kryžiaus kelio kilometrą, kol reikalai bus sutvarkyti. “Tai kadangi jūs ne su mašina, tai…. nu nežinau, nežinau….. tai bet kokiu atveju jums reikia dabar išsukti iš čia, pavažiuoti ten ir paskui žiūrėt, kur toks keliukas ir toks pastatas….” Aha….. mandagiai padėkojusios pėdinam atgal. Pakeliui kioskelyje užsiperkam šokoladinių batonėlių - kad nepritrūktume energijos.

Laikas bėga. Žvilgtelim į laikrodį - Vilniuje kaip ir turėjom būti prieš pusvalandį. Na, nieko. Draugės veidu nuslenka šešėlis, ir aš atsargiai pasiūlau jai šokoladuką.

“Ai, tranzuojam,” - ryžtingai sako ir atkiša nykštį.

Laukiu, kas bus.

Nebūna nieko gerą pusvalandį, matyt, atrodom pernelyg apdulkėjusios. Galiausiai sustoja mikriukas, už kurį vis tiek reikia mokėti.

Mikriukas nevažiuoja ten, kur mums reikia (”bet kaip jūs čia be mašinos nusigavot?”), bet vairuotojas pasitaikė maloniai besišypsantis ir paslaugus dėdė. Aš, sako, jus išleisiu, kai jums reikės. O jūs žinosit? - pasitikslinam. Taip taip…. aš šiaip pro ten nevažiuoju, bet sustosiu arti ir paaiškinsiu, kaip jums nueiti ten, kur jums reikia.

Nusiraminam ir ištiesiam kojas - juk Karmėlavoje ne vieną kilometrą apvaikščiojom, kol suradom… ne, ne vietą, kurios mums reikia, bet aną jaunuolį su automobiliu.  Mes pasitikim dėde. Ir iš tiesų - dėdė, vis dar taip pat maloniai šypsodamasis, sako ČIA, tada dar paaiškina, kaip nusigauti iki žiedo, ir paleidžia mus, modamas ranka. Pasijuntu kaip animaciniame filme.

Keliaujam iki žiedo. Prie perėjos susistabdom vieną vyruką - klausiam, ar žinot, kur tokia ir tokia gatvė? Vyrukas sako, jo, va ji tokia ilga, jums vaaaa ten reikia. O gal žinot, koks troleibusas važiuoja iki ten?

Vyrukas pirmąkart atidžiau į mus žvilgteli. Taip, mes jau pažįstam šitą žvilgsnį. Ir aš netgi žinau, ką jis dabar sakys…. sakys “o jūs be mašinos?” Bet ne. Ne visai taip. “Ką aš žinau, Jėzau, aš troleibusais nevažinėju,” - sako jis, beveik maloniai šypsodamasis. Na, beveik pataikiau.

Patraukiam toliau.

Draugė vis tiek pasiryžusi pavažiuoti troleibusu nors tu ką. Pribėga prie mergaitės - maždaug šešiolikos metų or so - “gal tu žinai, koks troleibusas važiuoja iki ten ir ten?” - “ai nee….. į tą pusę nevažinėju.”

Ok.

Draugė desperatiškai moja priešais ateinančiai moteriai su pirkinių maišeliu. Moteris maloniai paaiškina, kaip ir kas, ir beveik žino, kokiu troleibusu nuvažiuoti iki mūsų reikiamos vietos. Deja, paaiškėja, kad reikia grįžti, pereiti per gatvę, tada pasukti į dešinę, pereiti į priešingą pusę ir važiuoti tris stoteles atgal.

Mandagiai (!) padėkojam, draugė pasako “cha, žinojau, kad moterų statistiškai vairuoja mažiau, todėl jos dažniau naudojasi viešuoju transportu”, o tada pasiūlo išsikviesti taksi.

Taksi nuvažiuojam, sutvarkom reikalus per dešimt minučių, grįžtam “kažkur, kur stoja autobusas į Vilnių”.

Kaip po gero turistinio žygio.

Parsibastom į Vilnių apie dešimtą vakaro su tvirtu ryžtu ateinantį mėnesį išsilaikyti teises.

No, really.

Rodyk draugams

Šiandien mano buto draugė išsikraustė ir paliko man vienai viiisą dviejų kambarių butą. Oho……

Pasijutau turinti daaug erdvės. Nesvarbu, kad nuomotos ir kad tik laikinai. Norinčių čia įsikurti jau atsiranda, tad viena tikriausiai per ilgai neužsibūsiu. Bet vis tiek….

Todėl šiandien nutariau pažaisti namus su savimi ir bent kuriam laikui susikurti iliuziją, kad esu tvarkinga, buitimi besirūpinanti asmenybė. Vietinės reikšmės “Ikiukyje” ilgai spoksojau į gėlių ir daržovių stendą ir negalėjau apsispręsti, ko labiau noriu - svogūnlaiškių ar petunijų. Baziliką jau turiu. Bet hey! - reikia naudotis proga, kad draugė išsikrausto ir palieka man kambarį su BALKONU!

Prisipažinsiu…. balkonai - mano fetišas. (Gal kad nuolat gyvenau ten, kur jų nebuvo?)

Šiaip ar taip, prireikė ištisų 23 metų, kol pagaliau gavau galimybę įsikurti kambaryje su balkonu (tereikia persinešti keletą savo turimų lagaminėlių šlamšto).

Ta proga nutariau palikti svogūnlaiškius ramybėje (ne taip romantiška), ir išsirinkau balkonines petunijas….

Dar turiu žemių, durpinių indelių ir žinau, ką veiksiu vėlai vakare :)

Tiesa, mano turimas balkonas dabar tuščias, apleistas ir šiaip neįstiklintas…. jame testovi tarybinio palikimo spintelė ir tos pačios epochos liustra. A, ir dar apdaužytas servizas. Tikriausiai kažkas iš jo vis dėlto gurkšnodavo arbatą šiltais vasaros vakarais…. Na, bet aš jo neliesiu, savo turiu, litro talpos.

Sėkloms sudygti reikia dvidešimties dienų. Bet kaip gražu bus po mėnesio…. Apstatysiu visą balkoną petunijomis, jos fantastiškai žydės, o aš vakarais patogiai įsitaisysiu ir…. ne, rūkyt gi mečiau…. arbatą gurkšnosiu….

Tai bus mano vieta tarp Žemės ir Dangaus.

Kur mintys klusniai sutūpia ant gėlių ir bent valandėlei leidžiasi užliūliuojamos jų aromato.

Noriu.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt