Šįryt važiuodama vienuoliktu troleibusu pastebėjau, kad krizė statybų ir apdailos sektoriuje ne tik kad nesilpsta, bet dar ir stiprėja sulig kiekviena miela diena.
Ir ypač gaila vargšų išorės fasado apdailos specialistų.
Pastebėjot…. jie nemitinguoja prie Prezidentūros.
Jie nesikreipia į televizijas.
Jie netgi nerašo straipsnių į Delfi.

Užuot draskę akis darbo biržos darbuotojams, seimui ir kitiems rimtiems ir nerimtiems asmenims, bent kiek galintiems paveikti jų sunkią bedarbystę, šie žmonės kovoja tyliai. Tyliai, tačiau atkakliai.
Suprantama. Įdarbinimo agentūros jiems neįkandamos.

Tačiau šie vyrai atkaklūs. Kasnakt kiekvienas jų blaškosi po miestą ir ieško vietos, kur patalpinus savo lakonišką, tačiau puikiai tiesioginę darbo patirtį atspindintį CV.
Tik pažiūrėkite, kiek skirtingų portfolio!


Ypač aktyvus yra vienas toks CABRI. Regis, šiam veikėjui ekonominė krizė visus šonkaulius spaudžia… Tačiau vyrukas nepasiduoda ir savo CV taguoja kur tik pasiekia, o be to, dar ir be galo sparčiai.
Turiu pridurti, kad mano pažįstamų tarpe šis paslaptingasis Zoro susilaukia ne itin šiltų atsiliepimų. Štai viena mano draugė, pasipiktinusi bene keturiais CABRI įrašais ant vienos sienos, kadaise palygino jį su „senu šunimi, nelaikančiu šlapimo”. Ne itin gražus apibūdinimas, sutikit.
Žinoma, galima klaidinga prielaida, kad šis veikėjas - tiesiog pasikėlęs savimyla. Na, žinot, vienas tokių, kurie klube prieina prie panelės ir, jai nespėjus ištarti nė žodžio, ištaria „Aš - CABRI, ir aš - Achu*enas. Oh yeah, a-ha, a-ha” ir reperiškai sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Dar gali pasirodyti, kad mūsų bedarbis dažytojas visai nejaučia pagarbos mylimo miesto architektūriniams paminklams, kas, be abejo, liudytų dar ir prastoką išsilavinimą (pripažinkime, darbdaviui tai svarbu…). Arba netgi įmanoma susidaryti įspūdį, kad CABRI nejaučia saiko, tad gal ir alkoholiu piktnaudžiauja taip pat dažnai, kaip ir tagina?

Sustokit, žmonės.
Kiekvienas greitas teisti. Tačiau leiskit man užtarti šią bedarbių dažytojų brigadą!
Visi jie - puikūs darbininkai.
Tik pagalvokit…..
1. Įpratę dirbti naktimis prie prasto apšvietimo. O koks rezultatas, kokia šriftų, spalvų įvairovė! Ir retas tik prapaišo už kontūro!
2. Dirba esant minimaliam vadovavimui. Na, ar daug tokių savarankiškų darbuotojų Lietuvoje? Visiems tik ir baksnok pirštu, ką kuris turi padaryt!
3. Niekuomet nebuvo pakliuvę į teisėsaugos akiratį…. nes moka jos puikiai išvengti. Įsivaizduokit, pasirodo pas jus darbo inspekcijos pareigūnai ir klausia: na, ponas …. auskai, turim duomenų, kad savo statybinėje įmonėje esat nelegaliai įdarbinę CABRI. Jūs: tikrai? Negali būti. Pareigūnai: o kaip čia taip greitai šito dangoraižio siena šviežiai alyvine spalva išdažyta? Jūs: ai, atsibudau ir jau buvo….. (šiaip tai keista, kad jo išties dar nedemaskavo, nes stilius leidžia daryti prielaidą, kad jis ir ant „Maksimos” čekių pasirašinėja CABRI….)
4. Dirba BE GALO greitai ir nepastebimai. Argi ne nuostabu? Bet koks kitas darbuotojas sugaištų tikriausiai dvigubai.
5. Neabejoju, kad už atitinkamą mokestį puikiai pasirūpintų ir vidiniu jūsų būsto interjeru.

Tad nebūkit abejingi šiai nebyliai kovai su bedarbyste.
Negi siekiant įrodyti savo darbinį potencialą, šiems gabiems vyrukams reikės apipaišyti Prezidentūrą?

O dažai tai juk irgi kainuoja!

Rodyk draugams

Prieš kurį laiką ėmiau ir persikrausčiau.
Tiesą sakant, vasara - puikus metas keisti gyvenamąją vietą (tai ypač lengva, jei nuomojiesi). Jei valdžia neišleidžia atostogų, o pailsėti norisi - tereikia radikaliai pakeisti gyvenamąjį rajoną, pavyzdžiui, iš Jeruzalės į Naujininkus. Arba iš Pašilaičių į Žirmūnus. Arba iš Senamiesčio į Lazdynus. Liaudis nepažįstama, aplinka neištirta, - tik imk žemėlapį ir - į kelią, juk atradimo džiaugsmas - neįkainojamas dalykas („nu va, o čia ir „Maksima” arti beesanti….“)
Tokiu būdu per dvejus metus pakeičiau tris gyvenamąsias vietas. Ir, turiu pasakyti, kaskart jaučiuosi iš naujo atrandanti šitą mažą kišenę - Vilnių.
… Be kita ko, dirbantiems protinį darbą vasara - dar ir puikus metas pailsėti nuo kompiuterio ekrano. Juolab kai tenka persikraustyti į butą, kur interneto ryšys dar neegzistuoja. Tad kol dėdės technikai nesutvarko problemos, spoksojimas į kompiuterio ekraną tėra betikslis laiko švaistymas (kai kurie žmonės, siekdami susilpninti abstinencijos požymius, prisimena įvairius spaudos leidinius, - „Žmonės”. „Savaitė”. „TV Gidas” (net jei neturi televizoriaus). Aš, pavyzdžiui, vėl prisiminiau, kodėl kadaise nustojau skaityti „Lietrytį”.)
Ilgainiui suvoki, jog geriausias poilsis vis dėlto yra fizinis. O kad sportas turėtų dar ir praktiškąją pusę, idealus variantas - imtis remonto. Juk aplinkoje visuomet yra ką gražinti!
Autorės patyrimu, vykstant remontui individas išgyvena keturias asmenybės pokyčių fazes.
I fazė. „Aš - visagalis”. Šioje fazėje individas, priėmęs sprendimą imtis remonto, pasijunta it Viešpats patikėtinis Žemėje, ir su neįtikėtinu pasiryžimu imasi bet kokių „griovimo vardan naujos pradžios” veiksmų: daužo plyteles. Grando dažus. Plėšo tapetus ir lupa grindis.
Dažniausiai naudojami įrankiai - kaltas, plaktukas ir laužtuvas.
II fazė.”Aš - visažinis”. Šioje fazėje individas įgyja sugebėjimą ne tik griauti, bet ir mokytis. Tiesa, iš pradžių ištinka lengvas šokas, sužinojus, kad nudaužius plyteles norima spalva sienų dažyti iš karto nevalia. Kad prieš tai reikia nušveisti. Nugruntuoti. Užklijuoti gipskartonio plokštes. Užtaisyti siūles. Nuglaistyti. Įstatyti kampukus. Nušveisti švitriniu popierium. Dar kartą nugruntuoti (su kitokiu gruntu). Ir tada jau tik dažyti (jei dar norisi…). Lankomiausia mokymosi įstaiga tampa „Senukai” arba „Ermitažas” (kas vakarą, ir triskart per dieną savaitgaliais).
Tinkamai išėjęs mokslus individas paprastai jau geba paaiškinti, kuo skiriasi bituminis gruntas nuo „to ružavo”, kokio tirštumo glaistas geriausiai tinka siūlėms taisyti, ir gali pasiūlyti alternatyvą gipso kartono plokštėms.
III fazė. „Velniop viską”. Jei remontas dėl vienokių ar kitokių priežasčių užsitęsia kiek ilgiau nei planuota, pasitaiko atvejų, kai individą ima ir ištinka depresija (dažniau pasitaiko moteriškos lyties atstovėms, aut. past.). Tuo metu viskas ima kristi iš rankų (blogiau, jei tai - plaktukas ar skiedinio maišytuvas), dingsta motyvacija ir stengiamasi bet kokia dingstimi pasišalinti iš remontuojamos patalpos („nu va, draugė paskambino…”, „o, „tas ružavas” baigiasi, metas į „Senukus”, „gal reiktų buvusią auklėtoją aplankyt”...etc.) Suprantama - kas nori mėnesį maitintis mikrobangėje pašildomais delikatesais arba salotom, nes virykle naudotis negalima; kam smagu mieste vaikščioti su batais, išduodančiais, kad laisvalaikiu tinkuoji; kam malonu neapibrėžtą laikotarpį miegoti dulkiname kambaryje, kur baltos tinko dulkelės apsėda kiekvieną, ten drįsusį įkelti koją; ir ką žavi mintis praustis vonioje, kuri jau kurį laiką panašesnė į tarybinių laikų sanmazgą, nes visos plytelės buvo brutaliai nudaužytos prieš dvi savaites….
Remontinė depresija - tyli, bet atkakli liga, paverčianti žmogų pasyvia daržove, nenulaikančia rankoje špakliuotės. Čia tampa itin svarbus artimųjų palaikymas. Tačiau atsargiai! Russkoe radio” kurtinančiu garsu ir raginimas „nu davaj davaj, ko stovi, jamam trečią sieną” gali ne tik nepadėti, bet ir pagilinti išgyvenamą krizę, tad pasistenkite būti šiek tiek subtilesni.
Jei pavyksta sėkmingai išbristi iš trečiosios fazės ir pagaliau imtis baigiamųjų darbų, įžengiama į ketvirtają - „aš tai padariau!” - fazę. Baigę remontą į savo gyvenimą jūs vėl įliejate šviežių spalvų…. ir, kas smagiausia, atspalvius pasirinkti galite patys - tik paprašykite, ir dažus jums sumaišys! (Virtuvei parinkau šviesiai žalią, kambariui - medaus persikinę.)

Ir nenusiminkite, jei nuomojamą patalpą gali tekti palikti, baigusis terminuotai sutarčiai (net jei nuomos sąlygos buvo pagerintos, atsižvelgus į nenumaldomą nuomininko ryžtą pagražinti gyvenamąją aplinką). Žvelkite iš budistų vienuolių perspektyvos: viskas yra laikina. Net ir tai, ką šitaip ilgai kūrėte savo rankomis, dėliodami smiltelę prie smiltelės. Neverta prisirišti prie materialių dalykų, svarbiausia - mėgautis išgyvenamu kūrybiniu procesu…..

Tad įkvėpimo poilsiaujant, lietuviškoji darbo liaudie!

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt