Kolegės pastebėjimas, peržiūrėjus keletą šiuo metu populiaraus šou, kuriame per vieną pasimatymą galima pakeisti penkis partnerius, o vienas gauna galimybę rinktis tave arba pinigus, epizodų:

- Nu tai nė vieno jų neimčiau nė į negyvenamą salą….

Trumpa pauzė. Komentaras:

- Nebent mėsai……

Rodyk draugams

Visi puikiai žino stereotipą, kad lietuviai - ne pati solidariausia tauta pasaulyje.
Ir vis tik laikai keičiasi.
Nežinia, ar tai vakarų-europietiškas mentalitetas veržiasi į mūsų širdis, ar vis labiau stiprėja neapykanta vietinei valdžiai….
Tačiau ne vienas turbūt pastebėjo, kad bent jau sostinės viešajame transporte vis aktyviau vykdoma visuotinė protesto akcija, kodiniu pavadinimu „Bilietėlį?”

Tiesą sakant, pirmus keletą kartų sulaukusi tokio pasiūlymo pasimesdavau, o tada naiviai atsakydavau „Kad ačiū, savo turiu”, ir, padovanojusi sutrikusiam nepažįstamajam geradariui/ei šypseną, oriai įžengdavau į troleibusą ir nedelsiant, būdama sąžininga pilietė, pažymėdavau bilietėlį.

Matot, važiuodama viešuoju transportu stengiuosi atsipalaiduoti ir panyru į apmąstymus dvasiniame lygmenyje. Tuomet apie bilietėlius ir kitus materialinius menkniekius galvoju mažiausiai.

Tačiau liepos pabaigoje mano dėmesį troleibuse vis tik patraukė lipnia juostele prie vairuotojo kabinos pritvirtintas popieriukas, skelbiantis apie daugiau nei dvigubai išaugusias baudas važiuojantiems

a) be bilietėlio

b) su lengvatiniu bilietėliu, neturint teisės naudotis lengvatomis

c) su lengvatiniu bilietėliu, neturint to patvirtinančio dokumento

d) vežantiems neapmokestintą bagažą (? Štai kartą, pavyzdžiui, troleibuse sudvejojau, ar nederėtų atskiro bilietėlio nupirkti ir drabužių džiovyklai, keliavusiai kartu su manimi).

Štai tau.
… Na, negali sakyti, kad valdantieji nesistengė pirmiausia apeliuoti į liaudies moralę. Pasirinkęs maršrutą „nuo…iki”, pradinių klasių mokytojos intonacija skaitomą moralinę paskaitą, kad reikia užleisti vietas neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms, nėščioms moterims ir ikimokyklinio bei tam tikro mokyklinio amžiaus vaikams, išgirsti bent keletą kartų.
Na, ir pažymėti bilietėlį, žinoma, kuris pastaruoju metu taip pat tapo gana prabangus dokumentas.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad liaudis neklausė.
Troleibuse dažnokai matydavau sėdinčių senolių, ikimokyklinio bei tam tikro mokyklinio amžiaus vaikų ir nėščių moterų.
Ir bilietėlius dažnai žmones matydavau žymint….. ( Matyt, žymėdavo taip dažnai, kad senieji žymėjimo aparatai susidėvėjo ir tapo neišvengiamai būtina pakeisti juos tais naujais geltonais, kurie dar kažkodėl neveikia.)
Vis tik to, matyt, nebuvo gana. Kontrolieriams įlipus, autobuse tikriausiai pernelyg mažai senolių, ikimokyklinio amžiaus vaikų ir nėščių moterų būdavo užėmę sėdimąją poziciją. O ir bilietėlių tikriausiai būdavo pažymima per mažai.
Taip pagaliau buvo pereita prie griežtesnių priemonių - pakilo baudos.

Nenuostabu, kad liaudis ėmė piktintis: kas čia per kontrolė, kas čia per priespauda….
Lietuviai - ne pati solidariausia tauta. Tačiau mes visuomet solidarūs prieš neteisybę tautos mastu.
Tokiu būdu pastaruoju metu itin suaktyvėjo undergroundinė-visuotinė protesto akcija, kodiniu pavadinimu „Bilietėlį?”.

O geradarių daugėja kasdien. Važiuojant kiekvienu maršrutu, bent keletą kartų išgirstu kodinį žodelytį „Bilietėlį?”. Jei ne man pačiai skirtą, tai kaimynui iš dešinės ar pro galines duris įlipančiai mergaitei.
Ir žinot ką?

Tai veikia.

Mažėja zuikių. Daugėja šypsenų.
Žmonės laimingi. Jų veiduose - pergalės džiaugsmas ir sąmoksliška šypsenėlė.
Štai ką reiškia mylėti savo artimą krizės valandoje.
Štai ką reiškia įveikti stereotipus.
Štai kas yra tikroji kova.

Šis negarsus, tačiau šią vasarą itin aktyvus keleivių manifestas skatina solidarumą, kaip kadaise jį skatino Baltijos kelio akcija.

Bilietėliai lieka ant sėdynių, žarstomi skersvėjo sklando ore ir, išnaudoję visą savo potencialą, išsikvėpę voliojasi ant grindų.
Bilietėlį?
Žinoma, kodėl gi ne.

Graži protesto forma.

Nuostabi solidarumo akcija.
Stengiuosi pati prie jos prisidėti kasdien.

Rodyk draugams

Vakar užtrukau pas giminaičius.
Giminaičiai, kaip ir priklauso standartiniams Lietuvos gyventojams, turi Televizorių, kuris, be kita ko, rodo dar ir standartinius, Lietuvos populiacijai skirtus kanalus: LNK, TV3, LTV ir tą kitą, kuris įperka tik rusiškus serialus.
Man patinka pažiūrėti Televizorių. Kai pasitaiko proga, žinoma. Taip galima sužinoti, ką Televizijos Valdovai mano esant populiaru tarp Lietuvos gyventojų.
Kadangi globalizacija neaplenkia nė Lietuvos, juolab kad mes - dar ir pats geografinis Europos vidurys, kitaip tariant, tobula globalizacijos tranzito stotelė, dalykai, populiarūs pasaulyje, automatiškai yra populiarūs ir Lietuvoje.
Pavyzdžiui, „Mėnesiena”, kurios vieną seriją užmačiau vakar per vieną minėtųjų kanalų. Net ir man, nesekančiai visų „Prieblandų”, „Pilnačių” ir kitų vampyriškų gamtos reiškinių, tapo aišku, kokia šio serialo pagrindinė mintis.
Ne… ne vampyrų prisitaikymas šiuolaikiniame pasaulyje.
Ir net ne silpnai išvystyta romantinė linija.
Ir ne pigūs specialieji efektai.
Ir ne prasta it „Made in China” aktorių vaidyba.
Ir net ne banali simbolika, kai kas penktame kadre demonstruojamas mėnulis.
Tikiu, kad nieko naujo nepasakysiu, nes yra ir susipratusių anksčiau… Ir vis tik kartojimas - mokslų motina: pagrindinė serialo mintis yra komercija.
Šiaip jau ne itin seku mada manipuliavimo žmonijos fantazija srityje ( jei jau atvirai, net nesu mačiusi nė vienos “Žiedų valdovo” dalies). Tačiau ir man akivaizdu, kad šiemet, o galbūt ir kitąmet, vampyrai ir jų variacijos yra ant bangos.

Viskas gerai, taip ir turi būti. Prisiminkime “Da Vinči kodą”.

Pirmasis “Da Vinčio kodas” sukėlė ažiotažą, nes knygoje dėstomos mintys buvo (sąlyginai) naujos ir įžūlios. Jei kažkas knygoje nepatiko, skaitytojų patogumui buvo pateikta kiek širdis geidžia alternatyvų, kitaip sakant, kiekvienam pagal poreikį ir simpatijas: šalia „Da Vinči kodo” buvo galima rasti ir „Da Vinči Kodo iššifravimą”. „Da Vinči kodą japoniškai”. „Da Vinči kodo dėlionę”. „Kodavimo vadovą”, ir panašiai.
Beje, panaši tendencija ir su Hario Poterio fenomenu. Išpopuliarėjus anam akiniuotam berniukui su lazdele, į madą grįžo ne tik akiniai ir lazdelės. Užsakymų tęsti istorijas apie jį ir jo kompaniją, matyt, sulaukė ne tik autorė, bet ir scenaristai, laidų prodiuseriai ir stilistai. „Haris Poteris ir draugai“. „Hario Poterio pokalbių šou”. „Harry Potter in da house”, etc. Anąkart vos nuo palangės nenugriuvau, išgirdusi, kad tas berniukas (na, dabar jau vyras) atliekantis pagrindinį vaidmenį, komentuodamas, berods, naujausią „Hario Poterio&Co” filmą, pareiškė, kad „tai bus…ammm… kažkas panašaus į „Traukinių žymėjimą”. Nieko nepasakysi, gražus bandymas suvilioti skeptikus… Deja, Haris Poteris niekuomet neprilygs Hamletui.
Pastaruoju metu kam nors kompanijoje prabilus apie neseniai pasirodžiusius “Hario Poterio” vardo dribsnius ar naujausius “Prieblandos” žvaigždės Pattinsono asmenybės testo rezultatus, mintimis ištapenu pasivaikščioti.

Kita vertus, kaip čia yra, kad kartotinės, vis prastėjančios, masiniam komerciniam vartojimui skirtos kopijos nė kiek ne mažiau populiarios nei originalas? Kodėl aktorius taip tapatinamas su populiariu veikėju, kad tikriausiai niekuomet nebesugebės išsikapstyti iš vieno amplua? Ir kodėl tai leidžiama?
Praėjusią savaitę bastydamasi po prekybos centrą, prie karštų bandelių aptikau Roberto Pattinsono (see, I already remember his name….) biografiją. Su (sąlyginai) žaviojo vampyro nuotrauka ant viršelio, žinoma.
Hm.
Viena mano gerbiama dėstytoja sakydavo, kad pasaulyje nieko nauja nesukuriama, tiesiog viskas cirkuliuoja ciklu „nauja - tai pamiršta sena” principu.

Galbūt ši tiesa pateisina pastaruoju metu kilusią susižavėjimo vampyrais, burtininkais ir kalbančiais liūtais bangą. Tik…. kas pateisina jos smegenis paaugliams skalbiančią komercializaciją?

PS. Pažadu, pasiduosiu popsui, kai į madą ateis senųjų islandų sagų ekranizacija.

Rodyk draugams

Kam gi nepasitaiko retsykiais būti gatvėje užkalbintam nepažįstamo asmens. Kartais pasiteirauja, kiek valandų. Kartais - kiek valandų ir kur eini. Kartais - ar turi ugnies. Ir panašiai.
Štai ir man pasitaiko.
Aną vakarą, palydėjusi Užupio link draugę, su kuria visą dieną tvarkėm remonto liekanas, keliavau namo. Trys stotelės troleibusu, išlipu. Pasakiškai gaivus vakaras, vampyriškas mėnulis, kažkieno žingsniai, aidintys už manęs. Įsiklausau, kaukšėjimas tampa dažnesnis, mane pasiveja. Jaunuolis/vyriškis kreipiasi:

- Atleiskite…. ar galėčiau būti įžūlus ir jus užkalbinti?

Kaip mandagiai. Pasisuku į jį ir teiraujuosi: - Kokiu tikslu?
Vyriškis aiškiai sutrikdytas mano atsakomojo klausimo. Žvilgteliu į laikrodį - beveik pusvalandis iki vidurnakčio. Aha, tikslas aiškus, susipročiu. Turbūt ne kelio į biblioteką pasiteirauti nori.
Vyriškis muistosi, muistosi, matyt, mintyse formuluoja sakinį, bet paskui neištveria ir išberia:
- Aš jus pamačiau įlipant į troleibusą ir kurį laiką stebėjau jūsų atvaizdą lange…. O paskui susivokiau, kad neužmigsiu, jei neužkalbinsiu jūsų….. Jūs tokia…. tokia….
-
Susivėlusi? - bandau pagelbėti. Tiesą sakant, aš tokia…. tokia po remonto.
- Ne ne, - skuba prieštarauti galantiškasis vyriškis, - Ne, jūs…. ir nudelbia žvilgsnį į batus. Batai mano, turiu pasakyti, padailinti dažais nuo virtuvės dažymo laikų.
- Remontą dariau, žinot, virtuvę žalsvai dažiau, - paaiškinu.
- Tai nieko tokio… niek…. įvairumo dėlei…..
- …Įvairumo dėlei ir virtuviniai dažai puošia, - šypteliu.
- Tai… jūs sakykit, ar galiu, ar negaliu jus užkalbint, nes jei negaliu, tai aš suprasiu, aš pasitrauksiu, jūsų vis tiek namie turbūt laukia dešimt vyrų ir penki meilužiai….
Į penkis meilužius sureaguoju reflektyviai - nepastebimai kilsteliu dešinį antakį. Žavi stilistika. Formuluotė ir minties ekspresija, taip sakant.
- Bet ar jūs turite man ką pasakyti? - dar kartą bandau priversti vyriškį sudvejoti.
Akimirkai jis sutrinka… tačiau staiga nušvinta it saulutė.
- Turiu! Jūs tokia…. suprantat…. ir jūsų akys…. ir nosis…. ir…. ausys, ir ausys… toookios…… na, tiksliau, viena ausis, nes kitą dengia plaukai, tai nematau…. gal tam ir slepiat, kad ji kokia pasišlykštėtinai bjauri, auskarais išvarstyta ir….
Stoviniuoju, šypsausi, bet kitos ausies nerodau. Tebūnie tai intriga. Vyriškis karštligiškai tęsia:
- Bet turbūt ne…. o blakstienos… visos… šimtas šešiasdešimt du….
- Jėzau, - sumurmu, priblokšta „toookių” komplimentų. Kas jau kas, o blakstienos pas mane pačios įprasčiausios.
- Bet jūs man čia nematyta……
- Nes ką tik atsikrausčiau, - paaiškinu. (Turiu ydą, matot. Dažniausiai man sekasi ją puikiai paslėpti, tačiau kartais ima ir išlenda it yla iš maišo. Būna, su nepažįstamais žmonėmis esu pernelyg atvira. Tarsi arbaton man kas reguliariai tiesos serumo slapčia šliūkšteltų. O jei dar mandagus žmogus pasitaiko, virstu tikra Raudonkepuraite)
- Maat kaip, - nudžiunga vyriškis. - Tai… ar galėčiau sutikti jus kada?…
- Na, nežinau, priklausomai nuo to, kaip dažnai šiame rajone lankotės, - suabejoju.
- Aš neužmigsiu šiąnakt, suprantat.
- Jūs gal itališko kraujo turit? - pasiteirauju. Vyriškis nustebęs papurto galvą. - Va…. o komplimentus žeriat kaip tikras italas.
- Baikit, kokie čia komplimentai… - susikuklina, - bus progų, tūkstančius jų išsakysiu….
Na štai, mintyse atsidūstu. Jau perspektyva į ateitį.
- Nepykit, bet aš su jumis nenoriu gyventi, - pareiškiu su apgailestaujama mina veide. Tegu žino iš karto, kam tampyti žmogui nervus.
- N…ne, ne, kam iš karto „gyventi”…. man ir susitikti užtektų… o vėliau jau žiūrėtume…. Tikiuosi, jūsų gimtadienio dar nepražiopsojau?
- Ne ne, - šypsausi. - Dar tik bus…..
- Kaip gerai, - atsidūsta vyriškis. - Nes čia, žinot, jau fejerverkai užsakyti (vaizdingai mosteli ranka į dangų), baltų dramblių paradas…..

Na, sakykit. Argi neoriginalu? Sakyčiau, labai originalu. Beveik originaliai žavu. Beveik vidurnaktį mėnulio šviesoje. Ir kiek šiurpoka.
Mandagiai kaip bemoku padėkoju „už pokalbį” ir atsisveikinusi šmurkšteliu į kaimyninę laiptinę, kur lukteliu penketą minučių. Po to su katiniška atsarga partipenu į savo butelį.

Dėl viso pikto. Naktis vis dėlto….

Rodyk draugams

Šiandien nusistebėjau savo pažįstamos Facebooko paskyra, kurioje nei daug, nei mažai - koks geras pusantro tūkstančio “draugų”. Pradedant abdul achmadais, baigiant xin nyao pingais iš tolimosios Kinijos. Realybėje šioji pažįstama - uždaroka asmenybė, savo draugais vadinanti tris-keturis žmones.
O aš tebesvarstau, ar derėjo patvirtinti buvusios bendraklasės paraišką “draugauti”, su kuria nei mokyklos laikais ne kažin kiek tebendravom, kurios nemačiau gerus penkerius metus, ir kurios nematysiu turbūt dar penkerius.
Taip, internetinis gyvenimas lengvina mums ir asmeninio socialinio tinklo plėtrą ir priežiūrą. Dėmesį “draugui” parodyti gali bet kada, būdamas online - pasiųsti virtualų sušį Facebooke trunka vos sekundę!
Apskritai turėti savo virtualų socialinį ratą tapo populiaru bemaž visose svetainėse.
Ok. Suprantu. Jei penkiolika valandų per parą gyveni numizmatų forume, visai realu, kad tave, Boleslavą iš Lenkijos, Ping Ziao Miną iš Taivano ir Miguelį iš Brazilijos vienija nepaaiškinama aistra senoms rusiškoms monetoms (beje, šįryt radau septyniasdešimt pirmų metų kapeiką už plintuso - rašykit, jei kam reikia). Tuomet jūs tikriausiai dažnai bendraujat online, keičiatės monetomis paštu ir mielai visus pakviestumėte  pas save kavos, jei tik nekliudytų milžiniškas atstumas.
Gėda, bet turiu prisipažinti, jog kad ir kaip stengčiausi sijoti žmones, su kuriais mane sieja :
- smagūs laikai mokykloje, gal ir ne per dažniausiai, bet vis tik retkarčiais prisimenami prie tikros kavos puodelio;
- Abipusė simpatija panašiam rašymo stiliui ir tematikai (nedaug, bet yra);
- Šilti darbiniai santykiai, peraugę į šeštadienio vakarus vienoje ar kitoje virtuvėje rūkant kaljaną;
- Mokytojiška pagarba;
- Atviri it „Maximos” durys pokalbiai apie belen ką;
- Slaptas, tačiau neryžtingas troškimas atgaivinti draugystę (kitą savaitę būtinai pakviesiu jį puodelio arbatos…)

… kad ir kaip stengčiausi, mano “draugų sąraše” yra ir visai ne draugų. Turbūt sunku būtų paneigti, jog pastaruoju metu vyrauja tendencija, kai mūsų “draugais” tampa ir:
-pirmąkart (ir paskutinį, turbūt) matytas vyrukas iš ano šeštadienio vakarėlio (dar jį pažįsta tavo buvusios grupiokės sesers draugė).
-bendradarbė iš gretimo padalinio, su kuria jus vienija nebent pertraukomis koridoriuje lankomas kavos aparatas.
-Araš-mianas iš…. Tadžikistano?
-bendraklasė, kuri be galo nori draugauti, bet kurios, deja, nu nieku gyvu nenori matyt savo draugų sąraše, net jei bandai save įtikinti, kad tai - tik virtualus žaidimas ir realybėje jūs daugiau niekuomet, niekuomet nepasimatysit (tiesą sakant, po tokių argumentų jaučiuosi kalta sau pačiai….)
-kažkoks „gražus pacanas“, vakar atėjęs kartu su tavo drauge (reiks Erikos paklaust, kuo jis ten vardu…..)
- susirašinėjimo draugė iš Švedijos. Susirašinėjimas nutrūko tą pačią dieną, kai ji atsidūrė tavo draugų sąraše Facebooke. Užtat retsykiais prisimeni pavaišinti ją puodeliu virtualios kavos ar pasiųsti vieną kitą idiotišką testą.
Dar yra žmonės, kurie balažin kaip internete susimedžiojo jūsų foto. Tebūnie tai jūsų pati gražiausia vienintelė nuotrauka, kurią turite, tebūnie ji mėgėjiškai fotošopinta draugės ir tebūnie jūs realybėje visai kitokia, su mažiau įdegusia oda ir be vakarinio makiažo - jiems visiškai nusispjaut. Jiems reikia tik another pretty face in their catalogue. Na, žinot, panašiai kaip kai kurie asmenys kolekcionuoja vestuvinių suknelių nuotraukas. Arba drugelius. O kai bandai tokį žmogų pakalbinti, atseit, ar mes pažįstami, tūlas Jordanijos pilieti, jis be galo nustemba: kaip čia taip, drugelis prabilo. Ė, juk aš tave prisegiau. Gulėk ir nespurdėk.
Šis mano įrašas tėra tik pasvarstymas ir jokiu būdu ne priekaištas.

Tiesiog skirtis tarp realaus asmeninio socialinio tinklo ir virtualiojo tampa vis ryškesnė. Tačiau ar gerai tai, ar blogai - konstatuoti dar ne metas.
PS. Pasakyk, kas tavo draugai Facebooke, ir aš pasakysiu, kiek iš jų tu pažįsti asmeniškai.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt