Šiąnakt teko įsitikinti, kad Lietuvos valstybės peripetijos - erzinančiai gajus reikalas, prasismelkiantis net ir į visiškai tam abejingu save laikančio žmogaus pasąmonę….

Sapnavau, kad stoviu tramvajuje, važiuojančiame į kažin kokio miesto stotį. Tada “uz kadro” pasigirsta vyriškas, toks it Holivudo filmų reklamose skambantis pasakotojo balsas, grėsmingai deklamuojantis įžangą - nebeatsimenu jo žodžių tiksliai, tačiau esminis dalykas tas, kad buvo sukurtas robotas, pakeisiantis visų Lietuvos žmonių likimą. Tuomet pasigirsta tokia jau muzika, panaši į tą, kuri skamba žinomų veiksmo filmų garso takeliuose,  aš demonstratyviai nusimetu lietpaltį (gyvenime neturėjau tokio, rusiško stiliaus, šaltojo karo laikų ir visai ne kietas), išlipu iš tramvajaus ir vis dar taip pat demonstratyviai nužingsniuoju tamsaus rajono link (…) Pasakotojas kažin ką pasakoja, matyt, roboto sukūrimo istoriją, aš jau truputį pavargau žingsniuoti, nes prie ploščiaus kūrėjas priderino aukštakulnius su 14 cm ledkopio pakulne, ir štai atsiduriu visiškam lūšnyne. Ten sukiojasi neaiškūs asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos ir senos moteriškės suvargusiais veidais - na, kaip įprasta visuose prastai tiek elektra, tiek socialiai apšviestuose rajonuose. Tie žmonės rikiuojasi prie kažkokio darbuotojo, jis duoda jiems po saują tablečių, prieinu ir aš, nes, kaip gal kas jau susipratot, ir esu tas robotas, kuris išgelbės Lietuvos žmones, taigi man kaip ir priklauso daryti viską misijos vardan, irgi gaunu tablečių saują, kurias nemačiom susipilu kišenėn (maža ką…). ir patraukiu su tais visais žmonėmis pro mums nurodytas duris.

Mus pasitinka už stalo sėdinti moteris abejingu veidu, akivaizdžiai užimanti beveik svarbias pareigas. Ji visiems išdalina tuščius dokumentus ir šaltai mesteli “užpildykit”. Matau, kaip priešais mane stovinti pagyvenusi moteriškė sutrikusi, nes nesusigaudo, ką įrašyti į laukelius…. Apsidairau - ir kiti tokie pat graudžiai pasimetę, lūkuriuoja kažin ko…

Ir tada paaiškėja mano tikroji misija bei sugebėjimai: VIENU YPU TEISINGAI UžPILDAU VISĄ MAN PADUOTĄ DOKUMENTACIJĄ ir skubiai tėškiu darbuotojai ant stalo. Toji permeta viską akimis, jos veide skleidžiasi nuostaba, ji žvilgteli į mane ir sako: “Žinot…. Jūs ką tik atgavote 35 hektarus žemės….”

Matau, kaip kitų žmonių veiduose atsiranda viltis, ir balsas “už kadro” triumfuodamas pareiškia: “Ji išspręs visas Lietuvos gyventojų bėdas…. Nes yra užprogramuota sutriuškinti nuodingąją Lietuvos biurokratinę sistemą, išspręsti visus jos galvosūkius, pereiti šį labirintą nepaklydusi….  Ir jos NIEKAS nesustabdys.”(Comming soon to theaters…)
Vėl pasigirsta grėsminga muzika, ir žmonės gręžiasi į mane, tiesdami tuščias aplikacijos formas, o aš viską pildau stebėtinai lengvai ir greitai… Ir jaučiu, kaip ateitis šviesėja…

Įdomi detalė - pabaigoje (jau titrams slenkant žemyn)  balsas už kadro priduria, kad mane sukūrė A. Ramanauskas, taigi prieš pabusdama spėju pagalvoti, - ak štai, kas mane apavė tokiais nepatogiais bateliais…

Deja, kaip šiandien įsitikinau, pildydama mokesčių lapelius, Lietuvai šviesios ateities dar teks gerokai luktelėt… :)

Rodyk draugams

Taigi. Kai peršalu, ir temperatūra tampa aukštesnė nei įprastai, kartais išgyvenu kažin kokios šizoidinės poezijos protrūkį.

… Štai ir todėl nemėgstu aš alaus ant Barbakano.
Nes ant Barbakano būna kartais vėjuota ir šalta.
Nes tada nešildo man ausyčių net mintys mano,
Ir vaikino kažin kokio paskolintas paltas. [Nešildo]

Ir apskritai nepatinka man vandens dubenėlis,
Pasistatytas ant grindų, kai sirguliuoju,
Nes, kai pagalvoji, nors aš tik mažas ir šizovas katinėlis [miau],
Nesinori būt vienai paliktai rudenį lovoj.

Ir kai pieštukinėn tylomis įsmunka drožtukas,
Saulėtai lempuoto rudens vakaro pabūgęs,
O katė nuo laptopo klavos neatsargiai nurauna raidės Zet mygtuką,
Tenka klijuot jį menamu lipniu. Ir nūnai mano žiovulys, žiūrėk, atslūgęs.

Jei kartais vėl ateitumei ir belstum man į langą,
Kad durų kilimėlį šiandien pakeitei nauju,
Aš tik nusišypsočiau ir švystelčiau pagalvę į lubų dangų,
Ir atsimušus ji nukristų vėl ant kilimo, traškėdama džiaugsmu.

Ir kaip nesnigs man čia balandžių lesyklėlėn,
Jei emo vėl man langus užkalė juodai,
Kai groja radijas išsipadrikusias dainas ir vėlei,
Ir Tokijaus hotelis verkia ant peties man apie tai [kokie ilgi čia Lietuvoj troleibusų laidai].

Ir vėl bandau susidraugaut su termometru,
Maldaudama, na, būk gi geras, be kita ko, ir supratingas,
Man juk menkai funkcionuoja balsas po ketvirtadienio vėtrų,
[Oi, nežinau, ar tos orų prognozės tokios jau teisingos...]

Kai televizorius vėl neįjungtas rodo riau*iškytę,
Ir antena iš liūdesio staiga apsipila krauju,
Sakyk nesakęs, bet jei nėra ką pasakyti,
Temperatūrą vėl mušu gaiviuoju paracetamoliu.

Rodyk draugams

Šiaip jau nemėgstu lietaus. Kuo toliau į rudenį, tuo labiau jaučiuosi palengva virstanti undinėle - vis dažniau namo grįžtu žliugsinčiais batais ir šlapiais plaukais, o kur dar kasmetiniai skėčių praradimai ten ir šen…
Vis dėlto kartais lyjant nudžiungu dėl vieno paprasto dalyko - jaučiu lyjant, matau lietų, nemėgstu lietaus.
Ir susimąstau apie žmones, kurie to lietaus nebepastebi.
Apie tuos, kurie ir savaitgaliais dirba iki išnaktų, neleisdami sau nė puodelio kavos. Tuos, kurie jau senokai gyvena vardan paskolų, geresnio atlyginimo ar būsto išlaikymo.
Antra pusė virsta tokiu pat įprastu buities priedu kaip mikrobangų krosnelė virtuvėje, vaikus retsykiais matai įeinant ir išeinant pro duris…
Laikas bėga it pašėlęs, ir štai būna, kartkartėmis vienas tokių asmenų sustingsta perėjoje. Sekundė.
Dvi.
… Ir asmens jau nebėra, yra tik akimirkai sutrikdyta minia, policijos švyturėliai ir panešiotas pilkas kostiumas su iškruvinta x darbuotojo kortele atlape.
Kartais, kai skubančioje minioje priešais mane stabteli asmuo, ir aš pastebiu jo staiga stiklu virtusį žvilgsnį, nuoširdžiai viliuosi, kad čia dar ne ta sekundė. Ne ta perėja. Ir ne tas žmogus.
Dažniau pastebėkim lietų. Jauskim lyjant. Matykim lyjant. Nemėkim lietaus.

Tik nestoviniuokim perėjose, laukdami, kol užsidegs raudona.

… Geriau puodelis čiobrelių arbatos prie apvarvėjusio vandeniu lango :>

Rodyk draugams

Negaliu atsižiūrėt, nors tu ką. O kai šis “gražuolis” pasirodė ir mano rajone, supratau, kad klaustukų mano galvoje nemažėja. Priešingai - kaskart, važiuodama pro šitą stendą, pajuntu kylant nuoširdų, vaikišką nesuvokimą, ką šita reklama norėta pasakyt. O interpretuojama gali būti įvairiai, priklausomai nuo aplinkybių ir kiekvieno mūsų asmeninio požiūrio į šį miestą. Tarkim:

„Kaunas. Tai - mano miestas, nesvarbu, kur būčiau.” („Oba, geras, Airijoj tokio reikėtų…” - emigrantas, grįžęs atostogų)
„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („Būk geras, grįžk…..” Kauno savivaldybė)
„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („Būk geras, grįžk….” Vilniaus savivaldybė)

„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („Eik tu sau, malačius, Ryčka, originaliai pavarei, tvirtinam… O, ir dar Vilniuj paplatinsim - išvis bus super… O palmės bulgariškos?” - socialinės reklamos kūrėjai)

„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („Ir aš ten užaugau…” - nostalgijos apimtas turistas Bulgarijoje)

„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („Errr…. aš iš Radviliškio….” - prašalaitis)
„Kaunas. Tai mano miestas - nesvarbu, kur būčiau.” („O….k……. Reikėtų į parduotuvę užsukt, ar ką…” - aš)

Kiek teko lankytis, Kaunas yra gražus miestas, pasižymintis draugiškais gyventojais. Įdomia istorija. Lankytinomis vietomis. Nepalaužiamu lietuvybės puoselėjimu. Bet ar visa tai atsispindi šioje reklamoje? Mano kuklia, tačiau šiuo atveju kiek kritiška nuomone, joje atsispindi tik nemokšiškas lėšų panaudojimas (nepyk, Rička….).
Kita vertus, susimąsčiau, ar nebūsiu pati kada, lipdama iš autobuso, netyčia pametusi savo gebėsenos prakilniai interpretuoti įvairius socialinius projektus… Tad būkit geri, jei kas užsuksit, mandagiai pasidalinkit ir su manimi savo gilios minties įžvalgomis šios socialinės reklamos tematika…

Rodyk draugams

No, really.

Kaimynas iš viršaus šiandien nusipirko pianiną.

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į lietuvišką sceną. Tačiau, sprendžiant iš repeticijos trukmės, kaimynas nori, kad išeitų gerai…

Ką darysi. Remiam ir palaikom tobulėjantį. O aš dažniau gal vakarais pasivaikščiot išeisiu… vis į sveikatą…

Rodyk draugams

Tebūnie už lango pilkai vėjuota, bet mano sekmadieniai vis vien skirti pseudoidilei.
Pusryčiams - itališkos šviežių pomidorų, bet toli gražu nedietinės (nes mes mėgstam ir kumpį ) salotos, arbata su bergamote ir pokalbis su seniai matyta drauge, įsitaisius ant kilimo.
Paskui draugė išeina - jos diena kruopščiai suplanuota mieste.
Aš pabaigiu arbatos likučius, įsijungiu lengvą džiazą, ir atsiverčiu knygą.
Iš lėto verčiu jos puslapius. Puslapiuose - sakinius. Kartais - pavienius žodžius žodyne.
Murrrrkti norisi, kai darbas puikiai dera su malonumu…. :>

(Tiesa, ne viskas taip idiliška, kaip atrodo. Pusvalandį laužiau galvą, kaip čia geriau stilistiškai skambėtų suvulgarintas vyriškas pasididžiavimas. Nelabai romantiška, huh…)

Rodyk draugams

… Šiaip jau laikau save apolitiška asmenybe…

Bet kartais mielai tapčiau vienu iš keturių Apokalipsės raitelių, šviežiu pavasariško vėjo gūsiu nušluosiančių visus, mūsų žioplos jaunos valstybėlės valdžia susitepusius.

Rodyk draugams

Šiandieniniame pasaulyje nereta chiromantijos specialistė, atsivertusi šiuolaikinės, dažnai skubančios asmenybės delną, tikriausiai labai nustebtų:
- Vaje, vaikeliuk, kokia mirties linija…
- Ai, šita? Čia joo... čia iki penktadienio reikia. Šefas sakė, skubiai.
- Pala pala…. Va dar viena!
- Ai, šita tokia neryški… čia tėvai sako, kad iki trisdešimties anūkų būtų….
- Nu stebuklų rūmai… dar trečią mirties liniją matau…
- Šita gili gili, ilga ilga? Tai čia dar toli, iki balandžio diplominio pirmą variantą reik parašyt…
- O va žiūrėk…
- Šitą galit ištrint, jau priduotas. Praeitą savaitę atidaviau.
- Vaikeli, apie ką tu čia kalbi? - galiausiai išdrįsta paklausti pasimetusi būrėja.
- Kaip tai apie ką… - kantriai aiškini. - Gi apie tą patį, ką ir jūs - apie deadline‘us….

Paradoksalu, bet, mano galva, deadline’ai yra savotiškas gyvenimo varikliukas, stumiantis mus visus - tebūnie kartais dėl to ir paniurzgančius - pirmyn. Iki kito… o po to - dar kito deadline’o :>

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt