2009-11-28Derybų reikalas

Į troleibusą įlipa trys gerokai “linksmi” dėdės. Durys užsidaro ir troleibusas flegmatiškai pajuda iš vietos. Vienas iš dėdžių sodriu, vyrišku balsu užtraukia:

Sugriauk visus tiiiltus/

Kelius išardyyyyyyk/

Tik mažą pušelęęę/

Maldauju, paliiiiik…….

Gale sukikena dvi merginos. Dėdė lyg iš miegų pabudintas sukteli galvą jų link ir tuoj pat, genialios minties nutviekstas, pasitaiso:

Sugriauk visus tiiiiltus/

Kelius išardyyyyk/

Tik gražias paneleees/

Maldauju, paliiiik…..

Žvilgteli į savo kolegą:

- Kaip galvoji, paliks?

- A ką aš žinau…. - abejingai gūžteli pečiais anas.

- Matai, čia jau derybų reikalas… - mąsliai atsiliepia pirmasis.

Rodyk draugams

Mėgstu gurkšnoti arbatą laiptinėje, likus vos šiek tiek iki vidurnakčio. Aš mėgaujuosi ramuma ketvirto aukšto kaimynės oranžerijoje, o Bulvė laksto laiptais aukštyn-žemyn su vaikiško smalsumo išraiška snukutyje “Mama, pažiūrėk čia!” ar “Mama, o va ką radau!” (Žinau, žinau, bet taip jau yra, kad aš savo katę “vedžioju” laiptinėj…. užtat per visus devynis aukštus! Turim violetinį pavadėlį, bet neturim dar drąsos išeit į lauką.)

Kaimynės oranžerija:

ir

Gražu, ar ne?

O kai ateis sausis ir labai prisnigs, pervadinsiu ketvirtos laiptinės oranžeriją Žiemos Sodu.

Ir arbatos ceremoniją perkelsiu ketvirtai valandai popiet. Kai lange spindės nuo sniego atsimušusi saulė.

PS. Nuotraukose tamsu, nes laiptinėj irgi beveik tamsu. Galų gale, dvidešimt dvi minutės iki vidurnakčio. Todėl labai laukiu žiemos…

Rodyk draugams

Vakar dar kartelį teko įsitikinti įdomiu dėsningumu. Jei kokiam nors susibūrime manimi susidomi nepažįstamas vyriškos lyties atstovas, devyniasdešimties procentų tikimybė, kad tai - rusų kilmės arba tautybės jaunuolis/vaikinas/vyras. Taip tiesiog yra. Man regis, dar nė karto per savo amželį nebuvau pasimatyme su grynakrauju lietuviu. Tiesą sakant, tautybė man visai nesvarbi, kad tik asmenybė būtų įdomi, bet kuo toliau, tuo labiau toks dėsningumas man ima atrodyti mažų mažiausiai keistas…

Vakaras kokteilių bare. Sėdim dviese su drauge, šnekučiuojamės.

Prieina vyras, prisėda šalia manęs. Jam apie keturiasdešimt, pasikvėpinęs.

- Aš Andrėjus, - sako rusiškai. - Jau pusvalandį negaliu liautis į jus žiūrėjęs. Gal galėčiau pavaišinti jus kokteiliu?

Šypteliu, bet ne jam, o pati sau, nes štai ir vėl kartojasi mano dėsningumas.

- Ne, dėkoju, aš pati galiu, - atsakau laužyta rusų kalba (nors gal būtų pats metas išmokti, nes, regis, nuo likimo nepabėgsiu).

- Jūs labai gražiai kalbate rusiškai (tik nereikia…). Būsiu nekuklus… Kiek jums metų?

Taip ir atsakysiu.

- O kaip jums atrodo?

Žinau, kad vis tiek neatspės, šiandien manęs bare jau prašė asmens dokumento.

- Devyniolika, - atsako jis, įdėmiai žiūrėdamas man į akis. Aš nieko neatsakau, tegu supranta kaip nori, o jis tęsia: - Mano mėgstamiausias amžius. Žinot, visi mano romanai prieš tai buvo su devyniolikmetėmis.

Tikriausiai pastebi pašiurpusį mano žvilgsnį, nes skubiai priduria:

- …. Ne ne, aš neturiu jūsų omenyje…. nieko…. ne…..

Pritrūkusi žodžių, linkteliu galva. Vyriškis gal ir galantiškas, bet gi jėzau, rado kuo girtis.

- Aš jums netrukdau? Mes čia žinot, su kolega. O ten mūsų gidas. Gal norėtumėt prisijungti su savo drauge?

- Kad ne, dėkoju, mes pageidautume šįvakar pabūti dviese, turim… turim apie ką pasišnekučiuot, - nuskamba gal kiek dviprasmiškai iš mano lūpų. Vyriškis atsidūsta, dar kartą žvilgteli man į akis ir pakyla nuo sofos. Kartu su juo pakyla ir prabangių vyriškų kvepalų debesėlis.

- Vis dėlto leiskite pavaišinti jus kokteiliu….

- Ne ne, dėkoju, tikrai nereikia.

Jam išėjus iš baro, šnipšteliu kikenančiai draugei (”Nu bet tu tikrai už kokio oligarcho ištekėsi…”), kokį velnią, negi aš tikrai šįvakar panaši į pradedančią barakudą, kad jau man dėdė iš užsienio kokteilį nupirkti siūlosi? Draugė surimtėja, nužvelgia mane ir papurto galvą:

- Eik tu. Tu gi net lūpų nedažai.

Rodyk draugams

Pastaruoju metu buvo pastebėta, kad internetinės saviraiškos blogas.lt svetainę užliejo naujas reiškinys lietuvių literatūros padangėje - vadinamoji ROŽINĖ LITERATŪRA. Nors vis daugiau ir daugiau  svetainės lankytojų demonstruoja savo nepasitenkinimą dominuojančiu vienu internetinės literatūros žanru, tiek rožinės literatūros atstovių skaičius, tiek jos gerbėjų skaičiai nepaliaujamai auga. Ta proga aš, Gliaudvydas Jankus, „Šiaurės Persepolio” ir „Pranciškonų” korespondentas bei literatūros apžvalgininkas, nutariau pakalbinti keletą čia besilankančių personų ir pasiteirauti, kokia gi jų nuomonė. Deja, dauguma pašnekovų, vos išgirdę, apie ką norėčiau pasikalbėti, riebiai nusikeikė ir atsisakė toliau bendrauti. Laimei, su manimi maloniai sutiko padiskutuoti moteriškos lyties persona, pseudonimu Katė Ant Palangės (sakėsi, turinti laiko iki devynių).
Literatūros apžvalgininkas Gliaudvydas Jankus (toliau - G.J.): Taigi, gerbiamoji Kate Ant Palangės, ar dažnai čia užsukat?
Katė Ant Palangės (toliau - K.A.P.): Tiesą sakant, mielas gerbiamas Gliaudvydai, blogas.lt svetainėje stengiuosi apsilankyti bent jau kartą per tris dienas. Domiuosi ne tik šiandienos aktualijomis, bet ir šiuolaikinės literatūros variacijomis interneto erdvėje, taigi tinklaraščiai - puiki medžiaga bet kokiai lietuvių literatūros tendencijų analizei.
G.J. Mat kaip. Ir kokios gi tos tendencijos, jūsų kuklia nuomone?
K.A.P. Kaip jau ir pats pastebėjai, Gliaudvydai, pastaruoju metu internetinėje erdvėje ypač suklestėjo šiuolaikinė lietuvių moterų literatūra.
G.J. Turite galvoje pastaruoju metu tinklaraščius užliejusią rožinės literatūros bangą?
K.A.P. Rožinė literatūra, sakyčiau, labai tinkamas terminas. Tačiau…. kaip čia pasakius… jis labai jau platus. Siūlyčiau kiek patikslinti ir išskirti keletą tos pačios jūsų paminėtos rožinės literatūros kategorijų.
G.J. Nagi nagi?
K.A.P. Mano kukliais pastebėjimais, pagal bendriausius bruožus galima būtų išskirti tris rožinės literatūros kategorijas, ir pirmąją vietą užima glamūrinio feminizmo žanras.
G.J. Gla… glamūrinio feminizmo?
K.A.P. Kaip tik taip, Gliaudvydai. Matot, glamūrinio feminizmo kategorijos atstovės su pasimėgavimu rašo apie vyro užvaldymą, netgi savotišką paneigimą, įžūliai įstatydamos smailų it ledo kirtiklis prabangaus batelio kulniuką jam gerklėn. Glamūrinio feminizmo rašytojos nevengia savo pagrindinei veikėjai sukurti šaltos, nejausmingos, nuviltos moters įvaizdį. Ši moteris yra stipri, tačiau tuo pat metu kovoja su savimi ir įgimtu savo geidulingumu, kurio ji nenori atskleisti bet kokiam vyrui. Na, tiksliau, kaip ir nori, bet kaip ir nenori, tad jai būdingas blaškymasis tarp noro išreikšti save tokią, kokia iš tiesų yra (trapi, švelni gėlelė) ir kokia nori atrodyti prieš vyrą (šalta, bejausmė kalė). Tokiu būdu ši veikėja gali dėvėti vien apatinius, bet tie apatiniai bus iš naujausios glamūro kolekcijos, su daugybe rožinių svarovskių. Rožinė spalva ir kristalų spindesys kuria prabangaus, viliojančio šaltumo įvaizdį, nors, kaip mes jau išsiaiškinome, tai tik gynyba. Glamūrinio feminizmo kategorijos kūriniuose daug neigimo, sakiniai dažnai perpildyti gundančiomis vaizdinėmis detalėmis (apatiniai, Ferari, tirpstantys ledukai ant nuogo kūno), aštrūs ir  su pašaipa maskulinizmo atžvilgiu. Štai jums tipiškas glamūrinio feminizmo pavyzdys: “Grįžusi namo nusispyriau savo naujuosius Laboutino batelius dvylikos centimetrų pakulne ir kritau į lovą. Jis man taip ir nepaskambino. Bet ar aš kankinuosi? Mano lūpas iškreipia pašaipi šypsena ir aš prisidegu mėtinę „Vogue”. Ne, mielasis. Aš nesikankinu. Tu norėtum, kad aš kankinčiausi, bet taip nebus. Vėjas kedena mano plaukus ir blaško cigaretės dūmus…. O aš staiga pastebiu, jog dėviu Tavo marškinius. Įsiutusi nusivelku juos ir sviedžiu pro balkoną! Lieku stovėti vienais „Victoria Secret” apatiniais ir man nesvarbu, kad mane mato kaimynas.”
G.J. Na, sakyčiau, labai gražiai čia jums pavyko…. ekspromtu….
K.A.P. (Nurausta ir koketiškai mosteli letenėle) Na dėkui dėkui, deja, toli man dar iki tikrųjų glamūrinio feminizmo atstovių, kur jau čia man dar lygiuotis….
G.J. Baikit baikit, gerai čia jums išėjo….
K.A.P. Dėkui. Dar kartelį. Hm. Taigi…. grįžtant prie rožinės literatūros apžvalgos. Antrajai dėmesio vertai kategorijai priklauso klasikės.
G. J. Oo, kaip įdomu…. Klasikės? Kaip Žemaitė?
K.A.P. Naa…. tam tikra prasme, taip. Klasikių tekstuose siužetas ne toks svarbus kaip glamūrinio feminizmo atstovėms, užtat jos didžiulį dėmesį skiria klasikinėms detalėms - raudonas nagų lakas. „Channel No. 5″. Raudoni lūpų dažai. Braškės. Šampanas. Vyriški marškiniai ant moteriško kūno (na, čia jau universali detalė, kaip tikriausiai pastebėjote). Be abejo, visose rožinės literatūros kategorijose ištikimai šmėkščioja smailiakulnių batelių, arba, rožinės literatūros žargonu kalbant, kablų detalė.
G.J. Bet, gerbiamoji Kate Ant Palangės, ar nemanote, kad ši klasika labiau būdinga vakarietiškam gyvenimo stiliui?
K.A.P. Taiklus pastebėjimas, Gliaudvydai. Bet negi tikrai manote, kad tokie sovietinės klasikos atributai kaip „Krasnaja Moskva”, raudona prijuostė su baltais žirneliais ir lygintuvas tiktų seksualiam įvaizdžiui kurti? Drįsčiau suabejoti.
G.J. Gal ir jūsų teisybė. Nors aš prisimenu kaip dabar tą saldų „Krasnaja Moskva” aromatą, kuriuo kvėpindavosi mūsų darželio auklėtoja…
K.A.P. … Ir galiausiai trečiąją rožinės literatūros kategoriją sudaro vadinamosios vaizdžiojo moteriškumo atstovės. Vaizdžiojo moteriškumo atstovės yra pernelyg drovios, kad nevaržomai išsilietų žodžiais, todėl subtiliai renkasi antraštes, kurios iš esmės įkūnija visą įrašo prasmę. Toliau antraštės matyti nereikia, tačiau jei jaučiatės neišgyvenę visos įrašo pilnatvės, jums tereikia atsiversti įrašą ir… ten randate paveiksliuką, kuris paprastai padeda išsklaidyti visas abejones. Ši rožinės literatūros kategorija, beje, arčiausiai man prie širdies, nes panašiausia į subtilią japonų poeziją…. Čia reikalingas ypač jautrus įsiklausymas, pajautimas…. Tik paklausykit: „AŠ. Ir Tu. Bet ne su manimi. Jau.” Pajutot?
G.J. Be galo subtilu. Fantastika. Iš tiesų, beveik klasikinis japoniškas haiku….
K.A.P. Taigi.
G.J. Sakykit, kaip manot, ar galima jūsų aptartų rožinės literatūros kategorijų autores tapatinti su jų kūrinių veikėjomis? Kitaip sakant…. Ar autorės taipogi pasižymi, kaip jūs minėjote, šaltumu, emociniu nejautrumu, bet iš tiesų jautrumu…. Ar jos visos nešioja Laboutino batelius? Kasdien dažosi prabangia kosmetika ir gyvenime yra femme fatale, kaip ir jų veikėjos?
K.A.P. Gliaudvydai. Jūs, kaip diplomuotas literatūrologas, turėtumėte būti susipažinęs su garsiojo prancūzų literatūros kritiko Rolando Bartheso teorija, o būtent, leiskite jums priminti, - „autoriaus mirties teorija”. Pasak jo, parašytas kūrinys egzistuoja pats sau, savo paties kontekste, ir jo analizei ar supratimui autorius, sąlygos, kuriomis jis užaugo ar parašė vieną ar kitą kūrinį, jo politinės ar kokios kitokios pažiūros yra kenksminga prizmė analizei. Galų gale visuomet išlieka problema: net jei mes ir analizuotume vieną ar kitą kūrinį pagal autoriaus ketinimus, ar visuomet galime tvirtai teigti, jog žinome, ką autorius ar autorė norėjo mums pasakyti?
G.J. … Taip, aš jus seku, tęskite…
K.A.P. …Taigi ir šiuo atveju, jei jau imamės rožinės literatūros analizės, derėtų pamiršti viską, ką mes žinome ar net numanome apie autorę. Tad jei jau kalba eina apie asmenybes, kuriančias šiuos tekstus, tegalime daryti prielaidas. Galbūt jų aprašytų veikėjų gyvenimai tiksliai atspindi jų pačių gyvenimus. Tačiau gali būti ir visai priešingai. Galbūt po pseudonimais slepiasi mielos keturiolikmetės mergaitės, Laboutino batelius mačiusios tik internete? Galų gale tai, kaip minėjau, nėra svarbu.
G.J. Bet, sakykite, ar tai, kad šiuo atveju kūryba pateikiama blogosferoje ir skaitytojams suteikiama galimybė ne tik pareikšti savo nuomonę, bet ir tiesiogiai pabendrauti su autore, nesuteikia mums daugiau galimybių, nei jų turėjo Bartheso laikų skaitytojai?
K.A.P. Puikiai suprantu, kur lenkiate. Neapsigaukite, Gliaudvydai - jūs NIEKUOMET negalite būti tikras dėl autoriaus tapatybės internetinėje erdvėje. Jūs galite manyti, kad žaidžiate SU autore, nors iš tiesų žaidžiate JOS žaidimą JOS erdvėje.
G.J. Bet, paskaitinėjus komentarus, galime pastebėti artimą ryšį tarp autorės ir didelės dalies jos komentatorių, kaip galime spręsti kad ir iš šios citatos: „Suuuupeeeer!!! Man ziauriai patiko. Bejia ateisi rytoj į matkę?”. Norite pasakyti, kad šie žmonės neturi teisės analizuoti ar vertinti savo draugės kūrinio, nes tai bus neobjektyvu?
K.A.P. Tebūnie tai jums pamąstymui.
G.J. Na, ką gi… Dėkoju už pokalbį. Ir pabaigai - o jūs pati? Ar nesusigundysite kada išbandyti savęs rožinės literatūros srityje?
K.A.P. (Nusišypso) Žinot, ne. Liksiu prie spontaniškų rašliavų gyvenimiška tematika.

Po pokalbio su pašnekove aš iš tiesų susimąsčiau.

Nuoširdžiai Jūsų,
Literatūros apžvalgininkas Gliaudvydas Jankus.

Rodyk draugams

Sekmadienio popietė.

Sėdime su draugu kavinukėj, geriam arbatą ir užsidegę šnekučiuojamės apie teorijos pritaikomumą.
Aš:
- … Žinai, galima perskaityti daug knygų, bet kol tu realiai, vartodamas užsienio kalbą, nesusidursi su ta gramatine konstrukcija specifinėje situacijoje, tol tu pats niekaip neprisiminsi jos pavartot. Nebent…. nežinau, dienų dienomis sėdėtum įmerkęs nosį į vadovėlį it paskutinis no-liferis, paskendęs teorinės gramatikos raštuose. Bet taigi kalba - gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas, o ne džiovinta kandis tarp teorijos vadovėlio puslapių. Gyvos kalbos neužrakinsi teorijos vadovėliuose, kitaip ji mirtų. Žodžiu, jei kalbėtum tik pagal teorinės gramatikos taisykles, visaip stengdamasis vengti improvizacijos, - ji nustotų augti. Aišku, teorija - būtinas pagrindas, bet tikrai ne tiek jau ji svarbi, kaip ją sureikšmina visokie... Kalba reikia šnekėti, vartoti ją ir ja improvizuoti, o teorija - tik pagalbinė priemonė ištikus konkrečiam nežinojimui…
Jis:
- … Suprantu tave. Man, žinok, lygiai tas pats. Galvoji, aš prieš pradėdamas bites augint daug knygų perskaičiau? Iš kur? Pradėjau, žinai, ir viskas. Būna, reikia kada du būrius atskirt. Arba vieną motinėlę pakeist kita. Žinai, kad reikia, o kaip - ir nežinai. Va tada aš ir lendu į knygą, susirandu, pasiskaitau - ir viskas, daugiau neskaitau, kiek reikia - tiek! O su mašinom tai išvis, - kiek kartų būdavo, kai gedimas lyg tais aiškus, bet nežinojau, kaip taisyt. Tai improvizuoji, improvizuoji, kaip tu sakai, bet jei vis tiek neišeina - maža ką - tada nueinu pas kaimyną, sakau, klausyk, parodyk, kaip gaziukui variklį tvarkai, pasimečiau čia aš su savo. Jis sako, a durns, taigi tavo mašina gi ne ruska, bet aš tik numoju ranka, sakau, parodyk, aš jau atsirinksiu. Ir tikrai, žinok, kas, kad užsieninė ta mano mašina, viršelis tik kitoks, o šiaip taigi variklio detalės, pats principas, viskas tas pats!
Linkteliu rimtu veidu ir gurkšteliu iš puoduko.
Aišku, tas pats.
Filologija, bitininkystė ir automobilių remontas - viskas čia „tas pats”. Jau šimtąkart tuo įsitikinau panašių pokalbių metu. Mums su Jonu kažkaip gerai sekasi viską suvienodint. Ir ne todėl, kad būtume kokie itin gabūs teoretikai. Toli gražu. Tiesiog mes abu, kaip jau teko pastebėti, esame gana lankstūs pašnekovai ir absoliučia dauguma atvejų sugebame rasti bendrą kalbą.

Prieina Jono žmona, šypsosi mums ir pasiūlo dar arbatos.

Rodyk draugams

Tokiais šeštadieniais keliauji
Troleibusais,
Pilkais pilkais debesimis
Kiaurai.
Ir liejasi balzamas širdžiai
Veltui,
Vis butelis po butelio
Ne ant tos širdies.
Šeštadieniai man kartais ima ir išblunka,
Ir rudeniškai rausvos uogos
Dūžta grindinin,
Ir žengdamas pro jas užuodi keistą kvapą,
Ir sproginėjant pumpurus pavasario
Mintyse girdi.

[Arba tik aš girdžiu]

Šeštadienis šis -

It pilkasis kardinolas,

Gailiai paklydęs savo paties

Apsiausto autoritete.

Nuvylė jis mane šįvakar,

Nes šeštadienių aš paprastai neleidžiu

Naršydama internete.

Ar išdykaudama su kiemine kate.

Ar piešdama ant sienų vaizduote.

Ar ekspromtu sau deklamuodama eiles.

Arba kartodama “ne ne…”

Ir sėdama pilkas, beprasmes mintis galvoje.

[ .... Vis retsykiais paglostydama žalios arbatos puodelį, lūkuriuojantį šalia. ]

Rodyk draugams

Nesakau, kad esu sunerimusi. Tiesiog… Šiaip būtų įdomu sužinoti, kas retsykiais anonimiškai ima ir pakeičia mano kilimėlį prie durų…. Na, tiesiog taip.
Iš pradžių, man regis, neturėjau jokio visai. Kilimėlio. Bent jau įsikėlimo proga tikrai nepastebėjau, kad prie durų apskritai kas nors būtų patiesta. Kol vieną popietę, jau įžengusi į butą ir užrakinusi duris paskui save, miglotai suvokiau, jog prie slenksčio lyg tais gulėjo nutriušęs, raudonai juodas, spygliuotas kilimėlis. Na, matyt, gal ir buvo, čia tik mano nepastabumas kaltas, kad neužfiksavau anksčiau.
Tačiau prieš keletą dienų grįždama netyčia dirstelėjau žemyn…. kažkas ne taip.
Prie durų puikavosi nebe raudonai juodas spygliuotas, o nudilintas smėlio spalvos su rutuliukais. Kilimėlis, taip sakant. Apsidairiau. Ne. Ne kaimynas nusavino.
Raudonai juodo spygliuoto kilimėlio daugiau niekada nebemačiau. Nei prie savo, nei prie kaimyno durų. Dingo kaip Bulgarijon.
Na, bet mes dėl šito labai neliūdim, gyvenam toliau ir laukiam kitos pamainos.

PS. Mielas nepažįstamasai kilimėlių keitėjau, kitąkart pageidaučiau šviesiai mėlyno, su kvadračiukais ir užrašu „Nam nravitsia gosti”…

Rodyk draugams

Kartais tvarkant stalčius galima aptikti visai mielų širdžiai dalykėlių…. Šio vakaro mano radinys - apibrozdintas norvegų folk ir country muzikos atlikėjo Oddo Norstogo kompaktinis diskas (taip, aš senamadiška, kartkartėmis dar užvedu savo seną pilką kompaktinių diskų grotuvą ir klausausi laikmečiu traškančios muzikos).

Prieš dvejus metus buvau labai pamėgusi jo “Kveldssang for deg og meg” - “Vakaro dainą tau ir man”.

Dainos žodžiai - nepaprastai vaikiški, naivūs, su džiovinamo šieno kaime prieskoniu ir užuomina į nepavojingą paprastutės fantazijos beprotybę…. Naujasis norvegų kalbos variantas man vis dar kietas riešutėlis , todėl vertimas neblizga, bet kažin kodėl panorau pasidalint.

Kveldssang for deg og meg

Grisen står og hyler i den stille kveld. (Han skal ikkje slaktast men hyler likevel).
Fir’og tjue kråker sit på ein madrass. Endå ei vil sitje men det er ikkje plass.

Månen står og lyser, rund og feit og kvit.
Reven kjem frå skogen og luskar hit og dit.

Fiskane i havet søv og drøymer søtt.
Nøkken nedi tjernet har eg aldri møtt.
Mor og far har lagt seg. Eg er vaken, eg.
No klatrar eg ut glaset så spring eg bort til deg.

Mens grisen står og hyler og månen lyser kvit
sit du og eg på taket og ler og pratar skit.

Vakaro daina tau ir man

Stovi kiaulė, kaukia/
Tylų vakarą.
(Niekas jos neskerdžia/
Bet kaukia ji vis viena)

Dvidešimt keturios varnos/
Tupi ant čiužinio gulto.
Dar viena norėtų, bet/
Vietos jai pritrūksta.

Mėnuo šviečia riebus/
Baltas, apvalus.
Lapė klydinėja ten ir šen/
Iš miško išbėgus.

Žuvys jūroj miega/
Saldžiai sapnuodamos sau.
Tvenkiny vandenio aš/
Niekad sutikęs nebuvau.

Mama ir tėtis jau lovoj/
Aš nemiegu, aš.
Štai perkopiu pro langą ir/
Nušoku pas tave.

Priedainis: Ir šitaip kiaulei kaukiant/
Ir mėnesiui šviečiant baltai/
Sėdim tu ir aš ant stogo/
Ir juokiamės, ir plepam sau paikai.

Klausydama jos, aš atlaidžiau šypsausi Pasauliui.

Rodyk draugams

2009-11-08Apie flirtą.

Vakarėlių metu mėgstu įsitaisyti nuošaliau su raudono vyno taure ir šypsodamasi sau puse lūpų stebėti, kaip įvairūs žmonės moka - arba mokosi - flirtuoti.

Jie kalbasi dar neilgai. Apie dešimt minučių.
Štai ji atsargiai apsilaižo viršutinę lūpą.
Jis kiek panarina galvą ir keletą sekundžių įdėmiai žvelgia jai į akis pro krintančius ant kaktos juodus plaukus.
Ji šypteli ir trumpam nudelbia akis į grindinį.
Jis nežymiai kilsteli galvą ir pirštais persibraukia per dviejų dienų šerius ant smakro.

Vakarėlis įsisiūbuoja.
Žaismingai šnekučiuodamasi su juo apie nieką, ji netikėtai išvysta vaikystės draugą. Nudžiugusi šūkteli, jiedu apsikabina, įsišneka, ir jis staiga lieka be dėmesio.
Tai suveikia. Jis išsitraukia cigaretę ir, pertraukdamas vaikystės draugą paklausia, ar JI nenorėtų palaikyti jam kompanijos. Ji, žinoma, sutinka. Jis globėjiškai užmeta savo sunkią striukę ant jos siaurų pečių, jie išeina į lauką.
Ji nerūko, bet šįkart susigundo. Prieš tai išgertos kelios taurės vyno ir cigaretė - svaigus derinys jaunam organizmui. Ji atsišlieja į sieną ir šypsosi, akivaizduodama simpatiją.
Jis nubraukia plaukų sruogą jai nuo skruosto ir riešu vos vos užkliudo krūtinę.
Ji jaučiasi geidžiama ir to neslepia.

Klube karšta, pradeda trūkti oro.
Ji nori vandens, bet jis užsako jiems alaus ir vyno.
Jis ištuština savo bokalą, ji stengiasi neatsilikti, todėl vyną išmaukia keliais gurkšniais.
Jie įsilieja į šokančiųjų minią, jis vairuoja ją, tvirtai suėmęs už liemens.

Šalia gracingai užpakaliuką kraipo kita žavi moteriškos lyties būtybė.
Netrukus jo žvilgsnis jau slysta jai pro petį į tos šalia stovinčios pasturgalį, apklijuotą latekso šortais.
Jos akys žybteli ir ji ima valiūkiškai šypsotis kiek tolėliau linguojančiam vaikinui, kuris, žinoma, apsidžiaugia dėl tokio staiga parodyto dėmesio ir bando išlaikyti jos žvilgsnį savuoju.
Jis pastebi, prisitraukia ją arčiau ir apkabina.
Ji jaučia, kad netrukus bus plėšriai pabučiuota.

(Gurkšteliu vyno ir laukiu kulminacijos)

Jis įsisiurbia jai į lūpas ir įsišokusios minios apsupty ima atseginėti jai marškinėlius.
Ji nesipriešina, nes ką tik nugalėjo lateksinę ir dabar miega ant laurų.

Ir netrukus pasijunta stovinti vien su liemenėle, godžiai akimis ryjama barą apgulusių jaunuolių ir tarpusavyje besišnabždančių merginų.
Jis apgirtusiu žvilgsniu glosto jos krūtinę.
Ji jaučiasi laiminga ir pagalvoja: „Mama, man jau aštuoniolika, ir aš ką noriu, tą darau….”

Tai viskas. Pabaigiu savo vyno likučius ir nusigręžiu nuo šokių aikštelės. Prisiartina seniai matytas pažįstamas, nusišypsau jam, įsišnekam. Jis sako, tu man panaši į katę, amžinai kur nors dingsti pati sau, su senais draugais pasėdėtum, aš kaltai šypteliu ir pažadu pasitaisyti, jis prisėda ir pradeda man kažin ką pasakoti, aš susitelkiu ties jo pasakojimu, bet prieš visiškai paskęstant jo kasdienybėje man dar dingteli: vienas neatsargus žingsnis - ir fėjiškai trapų, žaismingą dviejų simpatizuojančių priešingos lyties asmenų bendravimą begėdiškai apžergia vulgarumas.

Kaip būtų gražu, jei žmonės mokėtų kuo ilgiau neperžengt šios ribos.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt