Pažįstamiems pastaruoju metu ėmus teirautis, ar dar nepradėjau lakti žmonių kraujo, stūgauti prieš mėnulį, ir ar manęs dienos metu neįmanoma pamatyti, nes tikslingai vengiu kontakto su saulės šviesa, susimąsčiau, kad darbas štai tokiam antisocialiam mano gyvenimo būdui turi didesnę įtaką, nei maniau.
Ant keisto - sakyčiau, šiek tiek mazochistinio - darboholizmo ribos gyvenu jau kurį laiką. Daugumos savo draugų nemačiau keletą mėnesių, didžiosios dalies pažįstamų - metus ir daugiau. Norinčių pasimatyti jau eilė kaip pas gydytoją Santariškių klinikoje, deja, Katė Ant Palangės pabunda, kai visi kiti jau miega.
Ir būtent todėl, drįstu kelti prielaidą, jau kurį laiką tęsiasi tas laikotarpis, kai Katė Ant Palangės laisvadienį turėdama šviežiu oru ir baltu sniegeliu pasimėgauti ištipena tik apie vidurnaktį.
Užsikuriu cinamoninės arbatos puodelį ir slenku į lauką parymot mėnulio šviesoje. Palengva išlaku arbatą, vangiai mintyse paskaičiuoju, kuri ryt/šiandien teoriškai savaitės diena, kresteliu karčius su nereikšminga mintimi, jog galbūt jau derėtų apsilankyti pas kirpėją. Prisimenu taip ir nebaigtą skaityti knygą, dar pagalvoju, kad dabar būtų puikus metas išnešti kilimą atidulkint ant sniego, nes kaimynai miega, ir aš neatrodysiu keistai… Susilaikau, nes pastebiu dar porą naktinių žvėrelių, dūmijančių balkonuose. Tai vienas, tai kitas periodiškai įtraukia dūmą, ir cigaretės smilkomos žybsi it raudonos mistinio žvėries akys. Tamsoje jiems nusišypsau ir kilsteliu savo puodelį su atvėsusia arbata, bet jie, žinoma, to nepastebi.
Grįžtu į butą, nusispiriu batus, susijungiu visus turimus kininius žibintus ir pagalvoju, kad jei ir toliau nuolat gyvensiu vien dirbtinės šviesos prieblandoje, blyškumu netrukus lenksiu patį Robertą Pattinsoną.
Nors, tiesą sakant, vis dar neapsisprendžiu, ar toks mano jau kurį laiką besitęsiantis sąlyginai savanoriškas antisocialumas - toks jau nevykęs gyvenimo būdas… Puikiai susigyvenau su savo alter Ego ir paauglystės laikotarpį išgyvenančia Bulve :>  (Vakar tikros mėsos kotletą daviau - neėdė, vien „Whiskas” prašo; visai kaip šiuolaikiniai vaikai be čipsų nebegali gyvent)
Įsijungiu „HOT FM” - butas akimirksniu virsta „Erelio akies” taksi be vairuotojo ir… važiuojam per gyvenimą, taip sakant :)

Hm…

PS. Kartais vis dėlto susimąstau, ar pastaruosius metus tik ne Haruki Murakami smailina savo plunksną į mano gyvenimo istoriją.

Rodyk draugams

Mėgstu klausytis radijo. Būtent, radijo, ne šiaip muzikos per ausinuką. KlausydamasI radijo jaučiuosi patogiame sociume - tave kalbina, bet niekas nepyksta, jei neatsakai. Gali gurkšnoti arbatą ir nepagautas sekti eteryje besiliejančius drąsesnių klausytojų žodžius. Man patinka radijo programos, kuriose daug kalbama. Tiesą sakant, nelabai svarbu, apie ką, šiuo atveju maniera galbūt net svarbesnė… Ir čia mano pusės lūpų šypsenėlės ir pagarbos nusipelno „SOStinės radijo. A- DU” vienintelės, niekuomet nesibaigiančios radijo laidos „DIDYSIS. ESEMES. MARATONAS” vedėjai.
Jie iškalbingi, malonūs, daugiafunkciniai, švietėjiški. Ir kuo aš asmeniškai neatsistebiu labiausiai - nė lašo ironijos ten, kur mano dešinysis lūpų kamputis savaime kyla aukštyn sinchroniškai su antakiu. Nors šmaikštumo trūkumo, kita vertus, irgi neprikiši. Klausantiems radijo stoties ne internetu tarp skambančių dainų draugiškai paskaitinėja „Delfio” pikantiškų naujienų skyrelį.
Šie žmonės - tai dešimt kartų genetiškai patobulinto „Maximos” vadybininko variantas. Tobuli malėjai liežuviu.
Apskritai tai “Didysis. ESEMES. Maratonas.” (pavadinimą būtina skaityti garsiai, lėtai ir iškilmingai) - nacionalinė vertybė, beveik prilygstanti „supermamų forumui”. Čia galima ir susipažinti, ir kokia nors proga pasveikinti. Ir dainą užsakyti, ir keraminių plytelių siuntą iš „Turcijos pardoti” (kvadratas - septyniolika litų, su egiptietiškais raštais, smėlio spalvos).
Kas valandą vyksta švietėjiški konkursai. Laimėti galima kebabų, pakvietimų į kiną dviems bei kuponų į soliariumą - ką jūs į tai? ;)

DIENA. Prie pulto vietą užėmęs Vitalijus:
- Mūsų klausytojas Vasilijus rašo, jog labai norėtų išgirsti grupės „Smash” kūrinį apie Maskvą. Visiems mūsų klausytojams ir Vasilijui jau skamba šis muzikinis kūrinys. Na, o čia mūsų klausytojas rašo: labai noriu pabendrauti su moterimi iš Šeškinės, jai turėtų būti apie keturiasdešimt. Simpatiška pora ieško moterų bei merginų dar šiandien. Reikalinga paskola, galima patvirtinti pas notarą, grąžinsiu per pusmetį, rašo mūsų klausytojas, na o šios valandos klausimas: kokios tautybės moterys nešioja raudoną dėmelę ant kaktos? Kostia mano, kad tai musulmonės. Kostia, musulmonės nėra tautybė, bandykite spėti dar kartą. Tuo tarpu vienišas vilnietis norėtų dar šįvakar turiningai praleisti vakarą su krūtininga brunete. Paramos neteikiu, šypsosi vilnietis, ir palieka jums, mergaitės, savo numeriuką.
… Laurai už skrydį aplink mėnulį atitenka vėžliams (matyt, praklausiau kontekstą, bet mūsų Vitalijus žino, ką kalba). Na, o kol jūs galvosite, ką čia parašius, paklausykime Alegrovos hito, skirto Renatai dvidešimtmečio proga, bet prieš tai eteryje - dalykinė informacija, dėmesio - siuvu užuolaidas, pagalvėles, lovatieses (…)

VAKARAS/NAKTIS. Eteryje švietėjišką darbą pradeda Gintarė:
- Valandos klausimas: kaip vadinamas plėšrus delfinas? Pasufleruosiu, gerbiamieji, rusiškai jo pavadinimas skamba „kasatka”… Keturiasdešimt septynios minutės po vidurnakčio, ir štai astrologinė prognozė savaitgaliui: palankus metas ilgalaikiams planams kurti ir švęsti. Kad ir kas nutiktų, stenkitės būti optimistai, nes tai turės įtakos likusiam mėnesiui, na o čia keturiasdešimties metų vyriškis ieško damos.
Dėmesio, du vaikinai važinėjasi po naktinį Vilnių ir pageidauja susipažinti su dviem rusaitėmis. Turim šampano, šelmiškai merkia akį vaikinai, tad mergaitės, rašykit jiems, jei ir jūs nuobodžiaujat šį penktadienio vakarą. Jei žinote, kaip lietuviškai vadinamas plėšrus delfinas, rusiškai vadinamas „kasatka” - lauksiu jūsų žinučių mūsų trumpuoju numeriu, o jei pageidautumėte susipažinti su kuo nors, siųskite žinutę tuo pačiu numeriu…. Štai vyriškis norėtų, kad pakartotume jo pranešimą, taigi mes kartojame: labą vakarą, man trisdešimt penkeri, poryt - mano gimtadienis, tad jei ir tau nuobodu, parašyk, neleisime tau liūdėti, o čia Kristinai nuo Anatolijaus artėjančios Valentino keturioliktosios proga skamba „Eagles” „Hotel California”…

Šios radijo stoties grojaraštyje - nė kvapo netolerancijos kažkieno muzikiniam skoniui. Norit Gazmanovo - bus Gazmanovas, norit „PussyCatDolls” - bus, pageidaujat išgirst „Pikaso” - bus ir „Pikaso”. Saulius Mykolaitis - kodėl ne. Tik va kažkam paprašius DJ Dalgio neturėjo, kas mane nustebino, nes nuoširdžiai maniau, kad jų kartoteka talpina visą švediškąjį “PirateBay”.

- … Čia ir vėl - jūsų, gerbiamieji, pranešimai. Mūsų klausytojas Jurgis rašo: norėčiau, kad mano žmonai Andželikai pasakytumėt, kad Jurgis ją labai myli, ir Andželikai nuo Jurgio siunčiamas Butkutės muzikinis kūrinys. Pagiriniai (vienas tų atvejų, kai aš reflektyviai kilsteliu antakį, o vedėjos balsas nė nevirpteli) švenčia Valdo pirtyje ir norėtų išgirsti AC/DC „Highway to hell”. Mūsų klausytojas Treningiukas sveikina savo Lėlytę Mažytę, ir siunčia jai Seriogos atliekamą kūrinį „Čiornij bumer”.
Iki pastarojo pranešimo nemaniau, kad žmonės, mielai besirenkantys tokius pseudonimus, apskritai egzistuoja.
Pirmą valandą devyniolika minučių po vidurnakčio mus pasiekia aktuali informacija:
- … Didžiosios Britanijos mokslininkai padarė tyrimą ir priėjo prie išvados, kad idealią antrąją pusę sutikti galimybės tolygios sutikti ateivį. (…) Tad, mielieji, jei norite paneigti šį tyrimą, ieškokite jau dabar savo gyvenimo meilės “Didžiajame Esemes Maratone”, kaip štai rusakalbis dvidešimt šešerių metų vilnietis ieško draugės.
Pirmą valandą penkiasdešimt trys minutės mes, nemigos kankinami klausytojai, sužinome, kaip Valentininę dieną svenčia „įžymioji Skaiva Jasevičiūtė”… (…) Iškalbingoji vedėja Gintarė atsisveikina tik antrą valandą nakties. Vargšiukė, mintyse pagailiu. Tikiuosi, bent taksi paslaugomis firmos sąskaita gali naudotis tokį vėlų metą.

DIENA. Man įsijungus visagalį imtuvą, „prie didžėjaus pulto” vietą užėmusi koketiškai tauškia vedėja Brigita.
- …Romėnų meilės dievas. Vytautas mano, kad tai - Pikidonas. Vytautai, panašu, bet tai tikrai nėra tas atsakymas, kurio aš laukiu, pasistenkite labiau, ir galbūt kuponas į soliariumą atiteks jums, juk tai puiki dovana kai nėra saulės. Kitas atsakymas yra Dzeusas. Na, Aivarai, deja, tavo atsakymas neteisingas, Dzeuso funkcija nebuvo suvesti kitų širdis, jis tik patenkindavo savo poreikius, - mokytojiškai paaiškina Brigita ir nepritrūkusi oro pila toliau, - na, o čia jūsų dalykinė informacija, dėmesio, pirktume rotveilerį iki trijų mėnesių, Justiniškėse išnuomojamas vieno kambario butas, Vasilijus pageidauja išgirsti Žanos Friskės kūrinį „Malinki”, trisdešimt dviejų metų vaikinukas labai nori apsikeisti vaizdo pranešimais su merginomis, o ką tik, mielieji klausytojai, prasidėjo olimpinių žaidynių ceremonija, - skelbimus tarsi prekes „Maximoje” mikliai liežuvėliu skanuoja vedėja Brigita ir, prieš paleisdama į eterį dar vieną kažkieno pageidautą muzikinį kūrinį, užbaigia:
- Linkiu aktyvaus dalyvavimo, kuris gali atnešti daug įvairių galimybių.

Štai po pastarųjų žodžių susimąstau. Argi ne auksinė, visuotinai gyvenimiška tiesa?

Rodyk draugams

2010-02-10Zefyro testas.

Jau keletą mėnesių gyvenu baisiai keistai. Jokios sistemos, jokio nuoseklumo. Viena vertus, daugybė įsipareigojimų profesinėje srityje, kita vertus - visiška anarchija.

Pabundu pusę keturių ryto.
Šviesos nedegu. Siurbčiodama arbatą iš kreivo puodelio dairausi pro virtuvės langus, kas dar toks kaip aš, kuris nemiega. Matau skubantį praeivį, nešiną šunimi. Šalta ir žmogui, ir šuniui. Bet vis rytinė mankšta…
Nebegaliu tvarkingai užmigti dėl išmušto ir užmušto ritmo, pasidarau dar vieną puodelį arbatos ir nusprendžiu pasimokyti gyvenimo iš googlo. Šios dienos tema - zefyras.
Susimąsčiau, kodėl mano teta man ją lankant vis prikrauna man namo zefyrų. Kokio Kubiliaus tada juos pirkti, jei nevalgai? Negi tik dėl to, kad jie jai šiaip gražiai tarybinėj vazelėj priguli? Na, šiaip ar taip, pati nesuvalgo, tai man sukrauna (pabandyk atsisakyti…).
Įžiebiu kelviršį ir laikydama dviem pirštais apžiūrinėju tą baltą, lipnų debesėlį.
Zefyras - keistas dalykas, ir keista jo tekstūra…
Googlyje, žinoma, pirmiausia ieškau recepto, bet randu „zefyro testą”. Hmm…
Aš tikriausiai būčiau vienas tų žmonių, kurie gali gyventi be zefyro ne tik dvidešimt minučių, bet ir ilgiau - iš principo. Užtat atėjus metui pasiimt tą nelaimingą zefyrą, Katė Ant Palangės sako, ai, tiek to, aš jau įprasminau savo gyvenimą laukdama zefyro, laukimo kančias man atpirko žinojimas, kad nepalūžau dvidešimt minučių be zefyro, ir turbūt dar drąsiai ištverčiau visas dešimt minučių papildomai. O ir šiaip, jau ir nebesinori to zefyro… Žinot ką, aš gal tada dar luktelsiu, man visai smagu :)

Viena vertus, taip ir turėtų būti. Malonumą visuomet turėtų teikti rezultato siekiamybė, ne vien pats rezultatas.
Bet kita vertus, kyla rizika savo noru visiems laikams apsigyventi menamos stoties laukiamajame, lūkuriuojant atsakingo asmens su zefyru… O jam priėjus šyptelt ir atsakyt: „Žinai, turėkis, aš dar palauksiu, matai, supratau, kad laukimas - mano gyvenimo tikslas, procesas ir prasmė.”

Baisu.
Geriau tuos zefyrus išvis iš apyvartos išimtų.

Rodyk draugams

Sugalvojau taktiką, kaip laimėti „Teleloto” milijoną.
Žodžiu, taip: jei man stoviniuojant eilėje prie kasos “Iki” ar “Maximoje” už manęs atsistoja stereotipinės išvaizdos pensininkas - perku vieną „Teleloto” bilietėlį.
Kažkodėl įsivaizduoju, kad pensininkai neša laimę loterijose. Pastebėjau, jog jie tiesiog spinduliuoja kažin kokiu nenusakomu dievišku tikėjimu, sukoncentruotu į “Teleloto”, “Jėgos” ar “Tuzino” bilietėlių krūvelę kasininkei iš dešinės… Tas tikėjimas viltingo žvilgsnio pavidalu smelkiasi net pro mano palto audinį ir tiesiog…. sakytum… apšvitina juos. Užčeri, kaip sakydavo mano draugė iš Skuodo.

Ir tuomet labai svarbu nepražiopsoti lemtingos akimirkos ir nugvelbti bilietėlį pirmiau, negu jį palytės pensininko pirštai. (Tie, kas kasmet per Jonines bando akylai nudaboti akimirkai pražydusį paparčio žiedą, supranta, apie ką kalbu.)

Taigi bandysiu patikrinti šią hipotezę per ateinantį mėnesį.

PS. Apsiperkant “Norfoje” bilietėliai apspinduliuojami dvigubai, beje…

Rodyk draugams

Nežinau, kodėl, bet žmonės, geriantys kisielių, man atrodo labai mieli.
Ypač jei kisielius šiltas ir su daug uogyčių.

Kisielius suteikia kažkokio, sakyčiau, komunistinio-kolektyvinio jaukumo, - visi staiga tampa paprasti ir lygūs.
Gal todėl tarybinėse valgyklose kisieliaus būdavo galima gauti gerokai dažniau nei gūdžiais kapitalizmo laikais.

Dabar kavinėje paprašius kisieliaus į tave žiūri kreivai…
Ypač kosmopolitiniame Vilniuje.

Vis dėlto neseniai aptikau vieną kavinukę, kurioje verdamas tiesiog neprilygstamas kisielius. Lažinuosi, jog ten jis geriamas kasdien… Tiesą pasakius, tai galima pajusti vos įžengus pro duris - kažkieno mamas primenančios padavėjos šiltai pasisveikina, draugiškai linkteli net barą nuo pat ryto užgulę „etatiniai lankytojai”, virpteli neskoningo angelo paveiksle antakis ir dar garsiau suskamba „Lietus Lietuvoj” su kažkelinto klystkelio į žvaigždes herojais priešaky…
Viešpatie, kokia atgaiva po masinio popsinimo „Paprikose” ir madingo pseudoboheminimo „Kavos viešnamyje” sostinės centre…. Užsisakau stiklinę naminio kisieliaus, ir net Starošaitė ima pataikyti į natą…

Pastarosiomis savaitėmis Kisielius tapo mano ritualu. Stengiuosi užsukti ten bent kartą per savaitę ir pasimėgauti tikru, naminiu kisieliumi… mm… Dar šiltu, klampiu, ir su uogytėmis… Murkuoti norisi…
Geriau pagalvojus, subtiliau už dvidešimtmetį brandintą „Chardoney”…

Tad, mielieji, dažniau palepinkime save Kisieliumi… Ir, esu beveik tikra, iš naujo suvoksit, koks nuostabiai paprastas ir mielas šis Pasaulis ^^

PS. Liauna smilkstanti cigaretė tarp pirštų, žinoma, be galo elegantiška… Bet kisielius juk taip sava… :>

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt