Šiek tiek po vidurnakčio.
Iš darbo mane parvežęs taksistas padovanoja „Snickers” batonėlį - kaip atsiprašymą, jog pavėlavo dvidešimt minučių (nieko tokio). Paleidęs mane kieme jis tuoj pat nuvažiuoja, o aš stoviniuoju, neskubu namo. Žvilgteliu į viršų - tamsus, gaiva dvelkiantis dangus, viena kita žvaigždė.
Ne, nemiegot dar.
Išsilupu „Snickers” , lėtai patraukiu už namo. Atsistoju ant kalvos ir, tyrinėdama daugiaaukščių šviesas tolumoje, kvėpuoju naktimi. Kaip gera….
Staiga pasigirsta šlamėjimas. Žvilgteliu žemyn. Žole juda kažin koks kupstas. Greit praryju likusį „Snickers” gabalėlį, susigrūdu popieriuką kišenėn ir, stengdamasi netriukšmauti, pritykinu artyn.
Ežiukas suklūsta, bet manęs nebijo. Ryškiai turėjęs patirties su dvikojais. Pasilenkiu prie jo, padvelkia stipriu vyrišku odekolonu ir pagalvoju, jog šitaip prikvėpintame taksi važiuot dar neteko.
Apskritai tai aš labai myliu visokius gyvūnėlius. O ežiukas Žirmūnuose - retas svečias, tad prisiminusi, jog šaldytuve dar liko gabalėlis agurko, paimu spygliuotį į rankas, taip neoficialiai pakviesdama pasisvečiuoti.

Bulvė į ežiuką spokso išpūtusi akis ir uodegą. Norėtų prieiti, bet nespėja, nes ežiukas atsičiuchina greičiau ir, pamatęs mano Pugačiovą, mikliai puola pažindintis.
Bulvę tokia iniciatyva stačiai apstulbina - katė kepšteli letenėle per spygliukus, atbula užšoka ant tarybinio fotelio ir ateivį stebi jau iš ten.
- Gaila, neturiu pieno, - apgailestaudama sumurmu, bet, regis, ežiukui tai iki lemputės. Smalsus pasitaikė - mikliai užropoja ant kolonėlių ir sustingsta pozuodamas:

Kambaryje pajuntu tą patį pritrenkiamai stiprų odekolono aromatą. Bulvė įtariai uostinėja ežį iš nugaros, paskui kilsteli galvytę ir žiūri į mane nepatenkintu žvilgsniu. Pasilenkiu ežiui padėti lėkštelę vandens, ir staiga odekolono kvapas tiesiog tvoskia galvon.
- Ar gali taip būt, kad kažkas šitą nabagą odekolonu apipylė… - susivokiu pagaliau. Bulvė pasitraukia nuošaliau, bet toliau susidomėjusi seka ežio klajones šen ir ten po kambarį. Visai nebaikštus, tad tegu pabūna per naktį, nutariu.
Bet naktį porą kartų pabundu nuo krebždesio šalia ir apsimiegojusi bandau nuvyti ežį atgal į jo migį koridoriuje po spintele, mat Kazanova bando įsikarti pas mane į lovą. Pasipiktinusi tokiu atvykėlio įžūlumu užtrenkiu duris į koridorių. Likusią nakties dalį miegus blaško tolimas čeženimo aidas ir krebždesys prie durų.
Ryte pabudusi vis dar jaučiu vyriško odekolono kvapą kambaryje, nors Poną Ežį užtinku ramiai miegantį koridoriuje tarp plastikinių maišelių.
- Ech…. nešiu aš tave, ežy, lauk, - ištariu, liūdnai žvelgdama į išlietą vandens lėkštelę.
Bulvė nepatenkinta prausia kojytę ir iš padilbų dėbčioja tai į mane, tai į svečią. Pakišu anam agurko griežinėlį po nosimi ir priduriu:

- Matai, Bulve, toks gyvenimas - dažniausiai ežiai ir iš ryto lieka tik ežiais, nesvarbu, kiek odekolono beužsipiltų.

Rodyk draugams

Vakaras. Žingsniuoju į darbą. Pro mane prašlama būrelis pūstastriukių devintokų. Tik prasilenkus išgirstu šnabždesį „Žiek į jos batą” ir tuomet:
- Atsiprašau, tavo batas atsirišęs!
Na mat koks rūpestingas jaunimas šiais laikais, šypteliu, ir nelėtindama žingsnio pro petį draugiškai patikslinu:
- Aha, žinau, ir dar antras irgi.
Jaunimas dingsta „Maximos” tarpduryje.
Stoviniuoju, laukiu troleibuso. Bilietėlis surastas ir paslėptas pirštinėje.
- Jūsų bato raištelis atsirišęs, - staiga sako moteriškė su gobtuvu, įdėmiai žvelgdama į mane per auksinių akinių rėmelių viršų. Tylutėliai atsidūstu.
- Žinau, - mandagiai šypteliu ir vėl lyg niekur nieko nukreipiu žvilgsnį į horizontą. Moteriškė vis dar lūkuriuoja šalia. Ką gi… Pajuntu poreikį paaiškinti.
Matot, šie batraiščiai išties visada atsiriša, tad vėl ir vėl kaskart juos užpainioti tolygu Sizifo darbui. Taigi jau senokai batų raištelių nebeužrišinėju. Žinoma, nesu tokia socialiai neatsakinga, kaip gali pasirodyti - apgalvojau ir potencialią grėsmę visuomenei, kuri, atsižvelgus į batų raištelių vilkimosi žeme spindulį ir įprastą statistinį atstumą tarp manęs ir šalia stoviniuojančio pašalinio asmens, yra minimali. Tačiau tetai šitos statistikos nedėstau ir apsiriboju trumpesniu variantu:
- Nu nes jie visada atsiriša…
Pauzė. Moteriškė atsargiai tęsia:
- Bet… jūs… gi… galite pargriūti…
Dabar sakyti „Žinau” ir toliau niekaip nereaguoti būtų pernelyg įžūlu. Taigi darkart atsidūstu, nusišypsau, padėkoju tetai už pastabą, užkeliu kairį piktbatį ant suoliuko krašto ir sumazgioju butaforinį kaspinėlį.
Pasitikrindama žvilgteliu į tetą. Šioji pagaliau išrodo laiminga.
Atvažiuoja troleibusas.

Įsėdu ir pagalvoju: kiek daug dalykų mes darome tik tam, kad įtiktume kitiems.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt