Mano virtuvėje tuščia.
Įsitaisau ant palangės, kojas įpatoginu ant tarybinės taburetės ir tylomis gurkščioju savo vakarinę arbatos porciją.

Mano močiutė rūkyti pradėjo devyniolikos. Sakė, nenorėjo atsilikti nuo personalo, o mada visais laikais būdavo svaresnis pretekstas rūkyti, nei kad žala - mesti.
Kai jai suėjo septyniasdešimt, močiutė tebebuvo be galo madinga moteris, ir ne šiaip, o net pusantro pakelio per dieną.

Įkalbinėti mesti, kaip sakoma, buvo bergždžias reikalas, nes mano močiutė - ne tik madinga, bet ir labai principinga.
- Ar galima susitarti, kad tu rūkytum, pavyzdžiui, balkone? - karts nuo karto pasiteiraudavau jos, rimta išraiška įnikusios į Marininos detektyvą.
- Valgyk kotletus ir nemaročink man galvos savo sveikatingumo programom, - atsakydavo močiutė ir su oriu pasimėgavimu įtraukdavo dar vieną gilų, kaubojišką dūmą.
Ir nors aš puoselėjau viltį išsiderėti pagarbos bent mūsų bendrai erdvei, mat močiutę paslaptinga L‘M Mėlyno arba Bondo Raudono dūmų skraistė gaubdavo kur tik ji beeidavo, - ar tai būtų virtuvė, ar mano kambarys, - mums niekuomet taip ir nepavyko rasti kompromiso šiuo klausimu, ir nikotino aš tylomis nekenčiau iki pat tos dienos, kai močiutė nusprendė, kad jai laikas mėgautis užsitarnauta pensija, ir išsikraustė gyventi į provinciją.

Dabar ji man paskambina kartą per pusmetį, o aš jau senokai kraustausi iš vieno nuomojamo buto į kitą, kuris nė iš tolo neprimena anos tirštų dūmų slepiamos Marlboro šalies, kurioje gyvena tokios moterys kaip mano močiutė…

Kitą vakarą vietinėje „Maximoje” prigriebiu pakelį pirmų pasitaikiusių cigarečių, grįžtu namo, įsitaisau ant taburetės ir sutraukiu kelias iškart.
Mano tuščia virtuvė prisipildo dūmų, man labai apsvaigsta galva, koridoriuje įžiūriu miglotą Bulvės siluetą gyvo priekaišto pozoje…. Bet nutveriu save besišypsančią.
- Už močiutes, - kilsteliu iki pusės nutirpusią cigaretę ir išpučiu paskutinį šio vakaro dūmą.

Kaip tais pasiilgau aš jos, matyt.

Rodyk draugams