Ir vėl baigiu darbą vidurnaktį. Nusileidžiu laiptukais, praveriu duris ir apsidairau. Tamsoje manęs lūkuriuoja taksi automobilis. Jo vairuotojas stoviniuoja šalia.
- Labas vakaras, - pasisveikinu ir mikliai įsitaisau ant galinės sėdynės. Priekinės, šalia vairuotojo, visuomet kiek privengiu, - nėra čia ko veržtis į žmogaus asmeninę erdvę.
- Labas vakaras, - su stipriu slavišku akcentu pasilabina mano vaditelius ir nužvelgia mano kojas. Abu suprantam, kad vienas kitam mudu dar nematyti.
Vairuotojas pasuka raktelį, ir automobilis grakščiai pajuda iš vietos. Nusimetu rankinę šalia ir įsistebeiliju į naktinį Vilnių.
- Vuo koks gražūs žigulis, - mesteli vairuotojas. Pasuku galvą į dešinę ir iš tiesų - šalia juda žiguliukas, nieko nei pridėsi, nei atimsi.
- Tikrai gražus, - maloniai sutinku, mintydama, kad vis dėlto neblogai būtų jį perdažyti kita spalva.
Žiguliukas lieka už mūsų.
- O dar Vylniuja yra Volgų, - įsidrąsinęs toliau tęsia mano pašnekovas. - Jodos, dū dyvanai, ir į viastūves viaža….
- Tikrai? Niekuomet neteko matyti, - pasidalinu savo patirtimi ir aš.
- Jo jo, yra, - entuziastingai patvirtina, - ąš tai į sąvo viastūves norėčiau tokiū…
- Na, tikrai kad originaliau nei limuzinai… - tenka sutikti man. Instinktyviai žvilgteliu į jaunuolio dešinę ranką, ant kurios kabo pusantro centimetro pločio auksinė grandinė, ir jokių simbolinių papuošalų daugiau.

Kurį laiką tvyro tyla, bet suprantu, kad pokalbis dar nesibaigė. Pravažiuojame žiedą, kuriame stovi dvi kelių tarnybos mašinos. Tvarko troleibusų laidus. Na va, aš namo, o kai kam darbas tik prasideda, šypteliu pati sau.
- … ką viaikti, - netikėtai pagaunu nuotrupą, mat taksi kabinoje visu pajėgumu atmosferą šildo „PowerHitRadio”.
- Kaip sakot? - mandagiai perklausiu, žiūrėdama į veidrodėlį virš priekinio stiklo.
- Sakau, vaa, mėguot nenorisi, dirbci yrgi, damoj nenoriu, galvoju ką viaikti čia šiąndėn, - svarsto garsiai mano pašnekovas ir taip pat žvilgteli į veidrodėlį. Mūsų žvilgsniai susitinka, aš sutrikusi nuslystu akimis į vaizdą už lango ir išgirstu, - gal kūr pavažiot….
- Kad kažin, ar kas šįvakar taip ilgai dirbs, - išmekenu visišką nesąmonę, nes Vilniuje tvyro šeštadienio vakaras.
- O jums nereikia dirbti? - nutariu pasidomėti ir išgirstu kažką trakštelint - ak, tai tik mano principas nesiveržti į taksi vairuotojų asmeninę erdvę truputį įtrūko.
- Kada noriu tada dyrbu, - išdidžiai pasipučia vairuotojas ir perjungia pavarą.
- Mat kaip…. - susimąstau ir tylomis pradedu skaičiuoti, kiek kilometrų man liko iki namų.
- Nia, tai kūr į kaboką…. Prė ežeriūko geriau….
- Tai paskambinkit kokiems draugams, gal dar nemiega? - viltingai pasiūlau, bet jaunuolis tik numoja ranka:
- Niaaa, tajgi dzibylu išvadyns, mėga vysy, čia tyk ąš, dūrnius, naktim važinėjos… Ir šiąip, miargaitią kokią būtų smagū prė ežeriūko nusiviažt, biat neturiū….
- Uhummmm, - numykiu ir suknelės nedengiamus kelius diplomatiškai pridengiu savo gremėzdiška rankine. Nors suprantu, kurlink krypsta reikalas, išganingosios „A2″ pasiūlyti taip ir neišdrįstu.
- Negi taip jau ir neturit jokios mergaitės, - pasitikslinu.(Įdomu, kokie mano šansai)
- Nū turiū, turiū, - prisipažįsta beveik susidrovėjęs ir sukteli vairą kairėn, - Biat… Niaaa, baikit, manjaku išvadyns…
- Nepanašus jūs į maniaką, - nedrąsiai paguodžiu, mintyse prisidengdama ranka nuo galutinai į visas puses išlakstančių minėto principo skeveldrų. - O, dabar į dešinę ir tiesiai tiesiai, pirma laiptinė. Va čia galit… taip, čia sustokit.
Taksi sustoja. Apsikabinusi rankinę ant kelių mandagiai laukiu kvitelio.
- Ech… riajkiejo čia man jūs pagrobt, - atsidūsta vairuotojas ir paduoda man kvituką.
Pagailsta man jo, bet aš jau vienu bateliu lauke.
- Jūs… neliūdėkit taip, bus tų… mergaičių…dar… - pažadu, rengdamasi užtrenkti automobilio duris. - Mm… Labos nakties.

Taksi tylomis nučiuožia gatve ir dingsta man iš akiračio, o aš stoviniuoju, rankinės kišenėlėje graibydamasi raktų.

Ech…

Nemėgstu nuvilti žmonių, bet negi ištisai galvosi vien apie kitus….

Rodyk draugams