Vakaras kaip vakaras. Pjeras garsiai klausosi Garry Moore‘o ir kažką čirškina savo prancūziškoje virtuvytėje.
Lažinuosi, už pusvalandžio pastuksens į mano duris ir, vos man jas pravėrus, įsuks mane į dar vieną aistringą pasakojimą apie savo gyvenimą.
O aistros Pjero gyvenime netrūko ir netrūksta dar dabar, mat šis apie penkias dešimtis metelių ir mano amžiaus dukrą turintis prancūzas - didis keliautojas, aplankęs keliasdešimt šalių. Keletą kartų per mėnesį lankosi keliautojų klube, kur visi pasakojasi savo įspūdžius. Aną vakarą vėluodamas šokinėjo virtuvėje ir skubiai kimšdamas vakarienę pasakojo, kad šįvakar trys merginos pristatinės savo įspūdžius iš Kirgizijos, Tadžikistano ir panašių kraštų. Palinkėjau gero vakaro ir pagalvojau, kad šįvakar pagaliau kiek pailsėsiu nuo Garry Moore‘o repertuaro.

Mūsų santykiai - draugiškai keisti. Anąkart susirūpinęs paklausė, ar nemanau, jog jam derėtų numesti svorio. Objektyviai įvertinau situaciją ir pasakiau, kad atrodo pakankamai gerai, bet Pjeras kiek nusiminęs pastebėjo, jog būtų gerai kiek pasportuoti, nes, čia jis suokalbiškai mirktelėjo, jam su moterimis bendrauti patinka ir pageidautų padaryti joms gerą įspūdį :> Nesiginčijau - geras įspūdis moterims visai svarbu.
Pjeras turi juodaodę draugę Afrikoje, su kuria vakarais bendrauja Skype‘u, bet bent jau kol kas nelabai panašu, kad draugei nusimatytų prošvaisčių persikelti į lietingąją Daniją artimiausiu metu.

Vos įsikūrusi supratau, kad prancūziškesnio prancūzo už Pjerą Danijoje vargu bau ar esama. Jei aš būčiau lietuviškasis Pjero variantas, mano būstą puoštų gintariniai paveikslai, bulvių tarkavimo mašina cepelinams, pilkos, peltakiuotos užuolaidos iš lino ir moliniai dubenėliai. Na, žinot, visi stereotipiniai Lietuvos simboliai. O Pjero butas - tai prancūziškų stereotipų buveinė. Viskas, ką kada nors girdėjau apie prancūzus, gyvena čia…
Pjeras domisi geru vynu:

Ir kolekcionuoja prestižinės prancūziškų apatinių kompanijos leidžiamus kalendorius. Vieną vakarą surengė man ištisą savo visos tokių kalendorių kolekcijos pristatymą, nuo pat 2005-ųjų. Dabar abu nekantriai laukiame kalėdinio leidimo. Iš to, kabančio arčiausiai mano kambario, Pjeras mielaširdingai leido pasirinkti man labiausiai patinkančią mėnesio merginą. Kukliai pasilikau prie viršelio versijos:

Mano kambariukas - nedidukas, bet jaukus, tačiau didžioji mano širdies atgaiva - vonios kambarys, didumo sulig tuo pačiu mano kambariuku. Tikros vonios Danijoje, ypač Kopenhagoje - retenybė, danai paprastai turi nediduką poros kvadratinių metrų erdvę, kurioje įrengtas ir tualetas, ir dušo laidas, grindyse - anga vandeniui nutekėti, apsisukt nėra kur, ir jei neturi dušo užuolaidėlės, - maža tikimybė, kad liks sausas centimetras.
Bet Pjero vonia - prancūziškai karališka, su veidrodžiu nuo grindų iki lubų ir žvakidėmis ant sienų:

Tas paveiksliukas - tai dar vienas kalendorius. Tie juodi, meniškai paterlioti daikteliai - tai austrės, mat kitoje pusėje išdėstytas kataloniškas austrių receptas… Tiesa, prieš tai ten kabėjo dar vienas moteriškų apatinių kalendorius, ir ilgą laiką neperpratau, kurių galų apatinius netikėtai pakeitė austrės, bet neseniai Pjeras man prisipažino, kad vieną dieną, man jau persikrausčius, rado kalendorines grožybes nugręžtas į sieną. Pasirodo, aš bevartydama netyčia pakabinau jį išvirkščia puse… Pjeras tai suprato kaip subtilią užuominą, kad kalendorius man nepatiko, ir pasistengė, kad jo ten nebebūtų :>
O štai kaskart pamačiusi šitą, atsimenu seną gerą klasišką 1966-ųjų „Un homme et une femme”, ir, be abejo, įžymųjį garso takelį:

Ir jei nepažinočiau Pjero asmeniškai ir nesiklausyčiau kas vakarą jo transliuojamų romantiškų Garry Moore‘o ar Michaelo Boltono dainų, ar nematyčiau, kaip, netikėtai sandėliuke aptikęs pamirštą gero raudono vyno butelį, jis su džiugesiu balse sušunka „Tres bien!”, turbūt rimtai susimąstyčiau, ar kartais pati jo neišsigalvojau.

Pasirodo, stereotipai - dalykas rimtas… :>

Rodyk draugams

Glostau pliušinuką, prigrūstą pieštukų /tušinukų, ir pirštų galiukais bandau įkvėpti jam gyvybės.

Pasiilgau Bulvytės.

Rodyk draugams

Šįvakar esu pakviesta į grupės draugo rengiamą vakarėlį, bet iki jo akivaizdžiai nenusigausiu. Danijoje pradėjo lyti, ir aš jau kelinta diena jaučiuosi nei šiaip, nei taip.
Ruduo, vis dėlto.

Apsigyvenusi čia vis dažniau pradėjau mėgautis tigrinėmis krevetėmis. Jei ne vienoje, tai kitoje parduotuvėje vis aptinku jų labai nebrangiai.
Tigrinės krevetės - it riebiai nušerti žvirbliai, nepalyginsi su tom mažytėm grenlandietiškom.
Jos tokios užauga vandenyse prie Bangladešo.
Bangladešo vandenyse žvejai tikriausiai jas tinkluos traukia tuntais… Tokias beviltiškai spurdančias, susispaudusias taip, jog net oro trūksta miniatiūriniuose plauteliuose, savo smulkiomis nariuotomis kojytėmis knibinėjančias viena kitai paausius ir kažkur uodegos galiukuose jaučiančias išlašant šio gyvenimo karmą… Vienai-kitai pasiseka, laimingo atsitiktinumo dėka jos prasprūsta pro tinklo akutę, pliumpteli atgal į vandenį ir vėl skubiai iriasi gyvenimo link….

… O likusias aš parsinešu sustirusias ir be galvų. Iškraunu tuos lavonėlius ant kriauklės krašto ir ruošiuosi pamerkti į šiltą vandenį, kad atitirptų. Atitirpsta ir mano mintys.
Užsižiopsau į vienišą giljotinuotą krevetę ant kriauklės krašto, ir ji man pasirodo panaši į negyvą paukščiuką.
- Matai, - kreipiuosi į ją, - tu iš Bangladešo, aš iš Lietuvos, užtat abi mus supakavo Danija. Še tau ir globalizacija….
Kaip džiaugiuosi, kad nereikia matyti jos akių. Turbūt žvelgtų priekaištingai už nevykusį pajuokavimą.

Meh… Rudeniui prasidėjus tikriausiai dauguma mūsų atrodo panašiai.

PS. Ai, dar šiandien išgelbėjau vapsvą iš stiklinės su braškių sirupo likučiais. Vis gyvastėlis.

PPS. Ką tik susimąsčiau, kad krevetės tikriausiai neturi nei plautelių, nei paausių.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt