Niekuomet neturėjau pernelyg didelės baimės skristi lėktuvu.   Rankinėje kuisdamasi knygos/guminukų/piniginės, visus stiuardesių paaiškinimus praleisdavau pro ausis, užtat buvau šventai įsitikinusi, kad “jeigu kas”, kiekvienas gausim po parašiutą.

Tik štai šįkart skrendant į Vilnių per Rygą atkreipiau dėmesį, kad “jeigu kas” atveju mums išdalintų visai ne parašiutus, o plastikiniu vamzdeliu pripučiamas liemenes.

Koks nusivylimas…

Skrendant iš Rygos į Vilnių karštligiškai bandžiau įsivaizduoti visus tankius miškus ir girias, plytinčias apačioje, ir bent minimaliai racionalų pripučiamos liemenės panaudojimo būdą, jei kartais būtume priversti dislokuotis Labanoro girioje šiurkščiuoju būdu.

Rodyk draugams

Truputuką pavargau per šį semestrą. Sesijai ruošiausi, turėdama tris darbus, du iš jų - naktiniai, visi trys- protiniai. Labiausiai man patinka dėstyti lietuvių kalbą vienam verslininkui. Apie Lietuvą jis žino kur kas daugiau, nei aš, pavyzdžiui, kad 2008 metais Vilniuje buvo įvykdytos 69 žmogžudystės, tuo tarpu Kopenhagoje - tik 8. Dar gali išvardinti visus didžiausius Lietuvos ežerus, ilgiausias upes ir moka tokius žodžius kaip „baidarės, bandėlė, sąskaitą prašou, oro uosto, Vokiečių gatvė”. Likusių jį mokau aš. Žinoma, kartkartėm trukteli mano dešinysis antakis, jam vietoj „moteris” tariant „motoras”, bet gi suprantu, - mokosi, žmogus. Paaiškinu, koks skirtumas tarp moters ir motoro, ir dėdė kruopščiai pieštuku užsirašo abu žodžius šalia.
Kitame darbe aš daug šypsausi ir švelniai murkiu į telefoną. Šypsausi, kad išeitų murkti, nes jei šnekėčiau nesišypsodama, mano balsas tikriausiai skambėtų griežtai ir įsakmiai. Dabar „turėtum nuvažiuoti ten ir padaryti tą ir aną” beveik išdainuoju. Šitaip reikia kalbėtis su vyrais, kurių rankos nuolat purvinos.
O dar, užbaigus vieną, būtinai šalia atsiranda visokie įdomūs/skubūs/netikėti „projektėliai”. „Projektėliais” juos vadina darbdaviai, o aš po poros parų nemigos ir intensyvaus protinio darbo juos apipinu dailiais triaukščiais matais. „Projektėlių” metų koks nors dėdė Andrius ar dėdė Vasia skambina per parą kelis kartus, aš jam jau be šypsenos į ragelį riaumoju, kad „kai kurie dalykai žmonijai dar fiziškai neįmanomi šiam amžiuje, bet mokslininkai prie to dirba”, ir…. tyliai pasvajoju - ech, viskas būtų kur kas paprasčiau, jei neegzistuotų stereotipai. Tuomet mielai eičiau į go-go šokėjas. Kai turiu šitiek nedaug fizinės veiklos, gavusi progą atsipalaiduoti klube prie stalelio tampu nebenuvaldoma. O kuo blogas darbas? Porą vakarų per savaitę išsikraučiau fiziškai, leisčiau pailsėti nervams, pilkosioms ląstelėms ir savo nabagui laptopėliui, kuris man jau kelintą mėnesį - ir sugulovas, ir sugėrovas, ir dar ypatingai sunkiais atvejais teikia psichologinę pagalbą online. Bet stereotipai yra stereotipai, ir turbūt nė go-go šokėjų profsąjungos ne kažin ką čia pagelbėtų, jei tave nusižiūrėtų koks dėdė iš Jungtinių Arabų Amerikos… Mat gali būti, kad paskui ir maldaudama nebeprisiprašysi, kad duotų darbo pagal tavo protinius sugebėjimus….

Ech.

O kaip sesija… Sesija gerai :> Ne tokia jau sunki ta japonų kalba.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt