Iš tėčio laiško nr. xx (kalba netaisyta):

“Tu kaip Moze blaskaisi po dykuma, bet namuose esi laukiama, dazniau rasyk tik ir su durnais klausimais net nesikreipk. Mylim laukiam mama tetis brolis ir visa kaimo bendruomene”

Rodyk draugams

Atradau naują vyriškos lyties atstovų porūšį.

Iki šiol buvau pripratusi prie “Nieko nesupratau, ką čia papasakojai. Žiūrėk, tuoj aš tave išmokysiu….”

O dabar vis dažniau tenka išgirsti “Nieko nesupratau, ką čia papasakojai. Būk gerutė, išmokyk mane…”

Kažkokia nauja taktika, turbūt.

Rodyk draugams

Jau kelintą dieną - o gal savaitę? - negaliu iš galvos išmesti smegenų. Kur buvus, kur nebuvus- arba važiuodama liftu - vis apie jas užsimąstau. Ir kuo toliau, tuo labiau man jos kelia pagarbią nuostabą ir susižavėjimą.

Smegenys yra keistuolės. Ir nors mokslininkai teigia, kad žmogus teišnaudoja apie dešimt procentų savo smegenų, iš tiesų jos mielai leidžiasi treniruojamos. It koks auksaspalvis retriveris, - kuo daugiau su juo žaidi, tuo įvairesniais triukais jis galiausiai tave nustebins.

Pavyzdžiui, smegenis galima įtikinti rašyti ne tik abėcėle, bet ir hieroglifais. Vaaa taip:

Arba abėcėle, bet kitokiais žodžiais, kaip štai čia:

O dar jas galima įtikinti, kad, nors skirtingai vedžiojant ranką išgaunami kitokios formos rašmenys, jų reikšmė iš esmės TAPATI! Stačiai stebuklinga.

Smegenis galima įtikinti ne tik dirbti multifunkcionaliai, bet ir patikėti įvairiausiais dalykais, tarkim, sąmokslo teorijomis:

Sunku tada būna. Panašiai, kai tavo auksinis retriveris laksto nusitvėręs paranoją šaką, o tu gražiuoju meldi grįžti į žaidimo aikštelę su specialiai tam įsigytu plastikiniu disku, kuris nusviestas ir pamirštas voliojasi žolėje. Iš tikrųjų tai nieko baisaus, juk smegenims irgi norisi pakvailioti. Tokiu atveju reikia elgtis griežtai, sušukti “mygom prie kojos!” ir rūsčiai pažvelgti į savo vidų. Geriausia per veidrodį, nes taip smegenys mato, kad nejuokauji, pasijunta kaltos ir nukabinusios nosį parbindzena namo.

Užtat atsigriebia naktį. Tylomis išmontuoja visas šeimininko apsaugines sistemas, savo ruožtu įrengia mažytį kino teatrą ir linksminasi sau nevaržoma kūrybine neuronų jungčių galia. Štai tais atvejais smegenys tampa gana savarankiškos, ir tik nuo šeimininko karmos priklauso, ar ryte pabudęs jis dar sugebės surinkti save iš likučių, ar ramia sąžine gurkšnos sau arbatą, nė neprisimindamas, kokį seansą buvo priverstas stebėti naktį.

O kur dar tos keistos reakcijos, vadinamos humoro jausmu? Kodėl aš  nuoširdžiai juokiuosi tik iš švelniai groteskiškų dalykų, kai mano kolegai juoko bangą sukelia ne taip perskaitytas žodis? Matyt, kaltos neuronų jungtys. Na, nekaltos jos iš tiesų, gal tik pas visus skirtingos. Kažin, ar galima treniruoti humoro jausmą, kai net nežinai, kas tai yra ir kaip tai funkcionuoja…  Čia kaip tas refleksas, kai retriveriui kasant pilvą jis ima vizginti kojyte. Nepaaiškinamas dalykas. Visai kaip manoji matematinė disleksija.

O dar smegenys geba mėgautis muzika. Ir čia juk, kai pagalvoji, ne tas pats, kas refleksas nekišti į burną kartaus, mat gresia apsinuodyti… Be to, argi ne keista, kad grupė žmonių gali išgyventi labai panašias emocijas, girdėdami tą patį muzikinį kūrinį? Hm…  O gal stebėtis reikėtų tuo, kad dar dažniau išgyvena skirtingas?  (OFF-TOPIC: kovo pradžioje mūsų grupė rengia vakarėlį visam fakultetui. Katei Ant Palangės atiteko garbinga atsakomybė už šokių muziką. Laimė tai ar nelaimė, bus galima spręsti post factum, bet kol kas galvoje sukasi Armin’as van Buurenas, Dan’as Bilanas, rumuniškas house’as ir dar “Olialia pupyčių” Montana remix galvoju įmest - draugai dub’steppininkai šiurpsta, bet ką darysi, aš piloto judesių nemoku, be to, tai geriau nei daniškas repas ar Lady Gaga…)

Todėl smegenys yra keistos ir nuostabios.

Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kokios tos mūsų smegenys būtų, pirmiausiai jos paklūsta VALIAI ir RYŽTUI.

Juk visai nesunku priversti dirbti dar bent vieną procentą papildomai… :>

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt