Savaitgalis Lietuvoje prasidėjo viešnage pas neseniai 73-iąjį gimtadienį atšventusią mamos tetą:

“Taigi va, nepasakojau turbūt. Tuoj po gimtadienio susiskambinom su Onute… Prisimeni Onutę, kur iš Varėnos? Tai plepėjom gal kokią valandą, kvietė į svečius atvažiuot, pagrybaut kada… Nu ir sako ji man, sako, žinai, čia prieš porą savaičių Aldoną sutikau, pasikalbėjom, tave prisiminėm, pasakiau, kad turiu tavo telefono numerį, o jin kad apsidžiaugė, sako: “Taigi prisimenu, prisimenu, kur pamirši, - čia ta, kur su kelnėm iki pusės blauzdų į Leningradą važiavo! Jėzau, kaip pavydėjau aš tų kelnių, ale gi vis tiek gera bendradarbė buvo…” Nu va, yra, kas prisimena, kaip aš ten kaime mandražinausi... Mamytė amžinatilsį gera siuvėja buvo.

Ai, tai va, tai ir klausia Onutė, ar galiu aš tavo numerį, supranti, sako, Aldutei duot, baisiai jau ji nori su tavim pasimatyt… Matai, kaip ant senatvės žmogus žmogui parūpsta… Prisimenu aš tą Aldutę, gera tokia mergaitė buvo, - ne kažin kiek bendravom, ale vis tiek šokiuose viena kitą gi matydavom, paskui dar dirbti abi kartu pradėjom… Graži buvo, pamenu, - turėjo tokius ilgus, juodus, banguotus plaukus ir rudas akis tankiom blakstienom; smulki mergytė - kaip stirnytė. Vasarą su tokia žalia suknele vaikščiodavo. Pora metų už mane jaunesnė gal. Bet tu matai, ir prisimena… Vis pagal tas kelnes. Duok, sakau.

Tai va čia prieš savaitę ir paskambino. Prakalbėjom ilgai, jau taip jai įdomu buvo, kaip aš gyvenu, žinai gi, vis dėlto keturiasdešimt metų praėjo, tiek nesimatėm… O ji man ir sako, tai va, aš Kaziukui į Vilnių atvažiuoju, gal susitinkam bent valandžiukei? Gerai, sakau, a ko ne, bus smagu gi po tiekos metų į žmogų pažiūrėt… Tai sutarėm susimatyti sekmadienį, vienuoliktą ryto traukinių stoty. Jai dvyliktą traukinys jau namo buvo. Nu,  nupirkau aš dar turguj gėlytę tokią gražią vazonike, smulkiais raudonais žiedeliais… nuvažiuoju į stotį ir dairausi, kur jau čia ta Aldona.

(PAUZĖ)

Tai a tu mislyji mes viena kitą pažinom? Dvidešimt minučių po stotį tarp kažkokių bobulių praklaidžiojau, ale pažįstamo veido taip ir nepamačiau… “

Rodyk draugams

Mergaitiškas pokalbis po paskaitos:

- Namo?

-Aha. Kartu?

- Jo. Metro?

- Yes.

Šalia kuprinėn knygas grūdantis kolega nusistebi:

- Na ir komunikacija pas jus, žiūriu. Susiderinusios kokios, iš pusės žodžio viena kitą suprantat…

Pokalbis tęsiasi prie lifto:

- Nori gabaliuko?

- Ne, mečiau saldumynus.

- Rimtai? Ir šokoladą? Aš jau trečia diena kasdien po plytelę, matyt, todėl, kad….

- …Tai jo jo. Bet man nereikia, aš gaunu pakankamai.

Rodyk draugams

- Ko toks surūgęs? - klausiu draugo pertraukėlės metu.

- Aii… žinai, kaip būna, kai diena lievai prasideda… šįryt dviračiui padangą nuleido, paskui nespėjau į traukinį, va, į pirmą paskaitą pavėlavau… žodžiu…

Pagailsta man žmogaus. Ištiesiu jam savo puodelį kakavos ir pakiliu balsu imu dėstyti:

- Nepergyvenk, kas čia, smulkmenos…. Kam svarbūs smulkūs dalykai gyvenime….

-… Ir jūs, moterys, dar tvirtinat, kad dydis neturi reikšmės, - įsiterpia trečias kolega ir supratingai paplekšnoja mūsų draugui per petį.

Rodyk draugams

Buvau pastebėjusi, kad pagal siūlomą pirmojo susitikimo scenarijų vyriškos lyties atstovus galima skirstyti į du tipus: vieni kviečia “kavos popiet”, antri - “išgerti vakare”.

Tada paprastai gana lengva permanyti, su kuo turi reikalą.

O kaip elgtis, jei…

“Rinkitės, madam: pusryčiai šeštadienį, gėrimai šeštadienio vakare ar priešpiečiai sekmadienį?”

Še tau, kokie subtiliai žavūs skandinaviški spąstai…. :> Reiks perspėt, kad prie kiaušinienės mėgstu kakavą.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt