Jis: “Klausyk, pastebėjau, kad pakeitei savo Feisbuko privatumo nuostatas, - man nebeleidžia peržiūrėti tavo nuotraukų ar matyti, ką rašinėji ant sienos. Tai va… Žinau, kad tarėmės, jog nebūsim draugai Feisbuke, bet aš pagalvojau, kad turbūt kitą savaitę atsiųsiu tau rekvestą, gerai?”

Aš: “Mm….”

Kažin, o su vestuvėm irgi taip išeitų prasukt? :>

Rodyk draugams

2011-04-24Neadekvačiai.

Viešpatie, kaip mane užkniso šitie šiuolaikiniai lygių teisių pasimatymai.

Duris atsidaryt - pati. Paltą/švarkelį nusivilkt - pati. Cigaretę prisidegt - pati, kėdę atsitraukt irgi pati. Sąskaitą už vienišą kavos puodelį sumokėti pati. Iki artimiausios stotelės palydės, jei laaabai patikai ir jei netingės.

Ir kad jau aš moteris su aukštuoju ir pakeliui į antrą, tai išdidžiai rūgščiu veidu dar ir laimingą feministę turiu vaidinti. Jomajo, kaip nusibodo, nu atsineškit kas nors į pasimatymą gėlių sovietinių laikų vardan!

Rodyk draugams

Še tai tau, ką užtikau, besikapstydama senoje apdulkėjusioje elektroninių laiškų dėžutėje - ogi septyniolikmetę save…. Dalinuosi gražiausiais.

Pilkose sienose
Gyvena Tavo liūdesys.
Kai lieki Vienatvėje,
Ir visos namų gėlės
Ima šnibždėtis apie paukščio
Skrydį,
Matytą pro langą,
Jis pasirodo tarsi šešėlis
Taip tyliai, jog vėl pagalvoji -
PASIILGAU SAULĖS. (namų sienų įkvėptas)

Tulpės šešėlis baikščiai
Slepiasi kartoninėje dėžutėje.
Ei, nebijok! - padrąsinu. Nors…
Mano kambarys pilnas paslapčių.
Tai niekis, nusišypso jis,
Minkštai atmerkdamas
Dideles drėgnas akis. (…ir šitas)

Purvinoj pavasario baloj
Ant pilko asfaltuoto kelio
Ilsis žydro dangaus lopinys…
Ir niekas nežino, kokią paslaptį
Saugo purvina pavasario bala…
Tegu tik smarkiau lyja. (pavasario lietui prapliupus)

Paskutinės minutės kaina
Žydras
Popierius liko
Tuščias.
Moteris apsigalvojo.
Laiško nebus. (iš paaugliško žavėjimosi keturiasdešimtmetėmis)

Pilką vinį
Įkalus sienon,
Pasigirs beldimas -
Išleiskite
Užrakintą Paslaptį… (apie apleistą palėpę)

ŠLYKŠČIAUSIAS
Jausmas -
Kad kažko nespėjai
Nužudyti. (čia jau ryškiai pykau ant kažko)

…Kai
Naktimis į pagalvę
Merkiasi
Tavo ašaros,
Gali išgirsti tylų
Braškėjimą, lyg liūdną
Drugelio juoką -
Tai tavo svajonės
Dūžta.  (o čia liūdėjau, matyt)

Tavęs
Mano eilėraščiuose
BEVEIK
Nėra -
mes žaidžiam slėpynių. (mistinis Jis)

Dabar tokių, nuo dūšios, nebeparašyčiau. Galvoje per daug literatūros teorijos ir sarkazmo, per daug perskaitytos kritikos ir kitoks požiūris į gyvenimą.

Belieka sekmadienio nostalgija, nepastebimai išsisklaidanti kartu su draugės žinute Facebooke”, kviečiančia “išgerti po kokteiliuką su tekila”.

Rodyk draugams

[Omoide sagashi-tai]

Iš pokalbio su dėstytoja pertraukos metu:

“Japoniją ištikus gamtos katastrofai, savanorių netrūksta. Mano pusbrolis irgi visuomet pirmas savanoriaut - praėjusį kartą šiukšles degino. Šiukšles deginti - didelis darbas, juk pro jas reikia kažkaip prasibrauti, ieškant… Daug ko ieškant…

Žmonių, žinoma, pirmiausia. Yra, kas ieško pasimetusių šunų ir kačių. Būna, šeimininkų nebėra, o gyvūnėliui gyventi irgi norisi…

Bet apie “Omoide sagashi-tai” pasivadinusį paieškos būrį pirmąkart išgirdau po kovo 11-osios katastrofos.

Šitie ieško prisiminimų. Vaikšto po griuvėsius, avėdami specialiais batais, su specialiom pirštinėm, kad nesusižeistų, ir rankioja… Rankioja nuotraukas. Diplomus. Vaikiškus piešinius. Atvirutes. Laiškus. Paskui surenka radinius į vieną vietą ir gali, žmogus, prieiti, pasižiūrėti - gal savo ką rasi… Gal rasi…”

… Prisiminimą bangos nušluoto gyvenimo. Dieve dieve, tyliai sau pagalvoju. Internetas internetu, o kiek istorijų popierėliuose ir menkuose daikteliuose saugom…

(Omoide - prisiminimai; sagashi nuo sagasu - ieškoti; tai - būrys, komanda)

Rodyk draugams

Sapnavau šiąnakt vieną artimą, tačiau senokai matytą žmogų.

Jis sviedė į mane kėdę, ir kėdės koja praskėlė man kaktą.

Kaktoje atsivėrė siauras, tačiau bene penkių centimetrų ilgio plyšys. Nei skaudėjo, nei ką, todėl pernelyg dėmesio į jį nekreipiau, tik įpratau vis krestelėti kirpčius, kad jie, netvarkingai sukritę, aną mano skilusią kaktą pridengtų.

Bet štai kur benueidavau, visi pasibaisėdavo mano aplaidumu ir imdavo vienas per kitą šaukti “Ar pašėlai, taigi šitoks kanjonas, staigiai lėk pas gydytoją, kad sulopytų!”

Susiradau sapne veidrodį, kilstelėjau kirpčius - nagi tikrai, skiriasi, zoraza, it tektoninės plokštės seisminėje zonoje…

Bet kam pas gydytoją… Pati susilopysiu ;)

Pabudau ir sėdau rašyti laiško žmogui, kadaise sviedusiam į mane kėdę.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt