Plačiau »

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Penktadienio pavakarė, birželis tik prasidėjo, o Katė Ant Palangės vis dar Kopene ir baisiai norėtų alaus/Balto Ruso/arba gal net tik arbatos.

Viena draugė jau grįžo į Lietuvą. Kita draugė tik į ją išvyko ir grįš po mėnesio. Trečia romantiškai leidžia savaitgalį Švedijos šiaurėje be elektros ir “Facebook’o”. Ketvirta negeria.

Vyriškąją dalį atmetam iš karto, nes absoliuti jų dauguma linkusi į interpretacijas bei būrimą iš kavos tirščių.

Sesija lyg ir baigėsi, tad galima šiek tiek atsipūsti, todėl pastaruoju metu miegu iki vidurdienio, o naktimis žiūriu sovietinius filmus.

“Pozvoni mne, pozvoni….. Pozvoni mne, radi boga….”

Pozvoni nebus, nes potencialus pozvonytojas visą savaitgalį vieši pas savus. Oh well, galiu telefonui leisti ramiai numirti.

Praėjusią savaitę vėl ėmiau lankyti sporto klubą. Ir ką sau galvojat? Antras apsilankymas, Katė Ant Palangės pluša ant kilimėlio ne pačioj seksualiausioj pozoj, kai šalia prigula - irgi ant kilimėlio, preteksto tai reikia - kažin koks dėdė. Prigula neprofesionaliai arti ir nepalieka man vietos net alkūnėms į šalis ištiest, taip sugadindamas mano keturioliktąjį atsilenkimą. Stengiuosi apsimesti, kad nematau, kaip jis spokso man į sėdimąją visą laiką, kol treniruojuosi, bet gaunasi sunkiai - susierzinusi žvilgteliu jam tiesiai į akis ir, žinoma, padarau taktinę klaidą, nes dėdė žvaliai užmezga pokalbį:

- Tai, regiu, tik pradėjai?

- Aha…. - nelabai noriai atsakau. Bėda ta, kad Katė Ant Palangės nuolat kalba kaip labai mandagi mergytė, todėl mano “aha” tikriausiai nuskambėjo kaip “džiaugiuosi, kad pagaliau mane užkalbinai”. Dėdė tada pasiteirauja mano savaitgalio planų ir kviečia šokti salsos. Sakau, tai kad aš nemoku, ir rengiuosi penkioliktam atsilenkimui. Tai nieko nieko, šypsosi dėdė, išmokysim. Aš, sako, noriu būti tavo draugu, ir iš treningo kišeniaus ima krapštyti mobiliaką. Pradedu mojuoti rankomis, - aš, matot, neprisimenu savo telefono numerio, sakau. A, tai nieko, bet kitą kartą kai susitiksim būtinai turėk,  - kilniai atleidžia dėdė mano užmaršumą ir pakyla nuo kilimėlio, nenuvarvinęs nė lašo prakaito. Tai see you around, dar pamojuoja atsisveikindamas ir apleidžia sporto salę. Sutrikusi ir šiek tiek pasipiktinusi palydžiu jį akimis.  Še tai tau. Ryškiai etatinis kabintojas, nė nepasivargino paklaust, turiu aš vaikiną ar ne (Nu neturiu, neturiu pakolkas, bet gi ant kaktos gal neparašyta….)

Taigi šiandien sportuot taip ir nepasiryžau, truputėlį bijojau. Katė Ant Palangės yra išties environment-friendly būtybė, bet baisiai nemoka pasakyti “gal tu man neskambink….”, o kai pasako, tai, matyt, vis tiek nuskamba kaip “bet vis dėlto paskambink…”

Kita vertus, kai nuoširdžiai norisi, kad paskambintų, gaunasi toks paprastas “tai kaip tau išeis” (”…Pozvoni mne, radi boga….”)

… Tai kad jau nėra su kuo išgert šįvakar ir dūšią išliet, susitvarkysiu kambarį. Gal dar net ir vonią išplausiu, ot taip.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt