Ketinau padaryti pertrauką ir šio ketinimo žadu laikytis, bet čia šioks toks emergency įrašiukas, mat labai knieti išsiaiškinti, kas ir kaip….

Net pasimečiau čia, pasivaikščiojusi po Blogas.lt pastaruoju metu - kur neatsidarysi įrašiuko, o ten, žiūrėk, jau ir pakomentuota “Katės Ant Palangės”. Vienu metu net suabejojau, ar nuo to streso kartais šizofrenija neištiko, - gal tik man atrodo, kad naktimis miegu, o iš tikrųjų po svečius vaikštau ir komentarus rašinėju?….

Klastotės - kokybiškos, tačiau IP adresas turėtų išduoti lokaciją Lietuvoje, kai tuo tarpu autentiškoji Katė Ant Palangės vargelį vargsta Skandinavijoje :> Ir dar keletas klastotę išduodančių smulkmenų, kurias ištikimieji turbūt ir patys pastebėjo. Įdomiausia, jog komentarai - padorūs,  ne kokie visuomenę kiršinantys, su asmeniškumo potėpiu, bet…. vis dėlto ne mano :(

Nereikia ir sakyti, pasimečiau ir tikrai nenutuokiu, kaip tai vertinti…. Nesibaru ir neprašau prisipažinti, - to tikriausiai nesulauksiu. Tačiau priežastis, kodėl asmuo verčiau renkasi apsimesti manimi, užuot įkūręs savo tinklaraštį, būtų įdomu sužinoti. Juk panašu, kad jūs, mielasai dorobo neko, pasakyti tikrai turite ką, ir  tikriausiai rašytojas būtumėt visai neprastas :>

Rodyk draugams

2011-11-21Žinutė.

Stojuos lėtai, keliai virpa, plaukais šluoju grindinį, bet stojuos. Gaunu spyrį į paširdžius ir kažkas vėl primyga man uodegą.

- Stot, ir mygom atgal į pirmą fronto eilę! - rėkia Generolas Gyvenimas man į ausį, nutaikęs automatą į smilkinį ir kerzu prispaudęs mano drebančioje kairėje rašalu kraujuojantį paišelį.

- Stot, bl*t, kam pasakiau! - vėl spiegia į ausį net paraudonavęs Gyvenimas.

Klausau, načialnik.

… Turiu pasakyti, kad tarnystė Gyvenimo Armijoje ir rašinėjimas laisvalaikiu apie smulkmeniškai apylinksmius dalykus - sunkokai suderinamas reiškinys. Atlaikiusi frontą Vakaruose Katė Ant Palangės gavo dieną išeiginei, palepino save mėsos troškiniu ir plytele šokolado, ir šiandien vėl gavo šaukimą kariauti. Šįkart  - Rytuose.

Niekur nedėsies. Priklaupusi užsirišu atsipainiojusį kareivišką batą, už juostos užsikišu šveicarišką peiliuką ir imu krautis savo kuklią žinių kuprinikę.

Rašiklio dabar į rankas savo malonumui turbūt neimsiu keletą mėnesių, tad avansu sveikinu su Kalėdom, Naujais Metais ir Trimis Karaliais.

Ištikimieji, dar netrinkit manęs iš savo RSS. Viliuos sugrįžti vasarop :>

Šiltai Jūsų,

Katė Ant Palangės

Rodyk draugams

Šįvakar darbo nedaug. Stoviu už baro ir į mažyčius buteliukus pilstau soją. Prisijungia ir mano šefė: dabar pilsto ji, o aš užsukinėju buteliukus raudonais plastikiniais dangteliais ir rikiuoju čia pat , ant stalo. Labai atpalaiduojantis užsiėmimas, galima ir paplepėti.

- Klausyk, o tu vaikiną turi? - parūpsta šefei.

- Kur ten, - numoju ranka, - darbas darbą veja, paskaitos, studijos, namų darbai, rašto darbas…..

- … o ir tie danai nelabai kokie, ane? - supratingai palinksi galva šefė.

- Danai kaip danai, tik…. gal nepasitaikė dar mano skonio, - tenka diskretiškai sutikti man. - Buvau poroj pasimatymų….

- … Uoj, nesakyk, - įsiterpia Xiao, - ir mane kviesdavo, į kiną ten, ar į kavinę… Bet kai paskui dar paklausia: “O bilietą man tau rezervuot ar pati nusipirksi?”, tai apsisukus sakydavau, gal, žinai, niekur aš su tavim neisiu….. Žinai, kaip pas mus Kinijoj, - eini kur su merginomis, tai aišku jau, kiekviena už save, nu bet kai vaikinas kviečia, - draugas ne draugas…. O čia… nu bet danams taip įprasta. Pas mus  užtat šeimą išlaiko vyras, nežiūrėk, kad aš restoraną turiu.

Va taip, pagalvoju sau, nešdama du puodelius kavos dviems moteriškėms, besišnekučiuojančioms prie stalelio kampe.

Grįžtu prie Xiao ir vėl imu rikiuoti sojos buteliukus.

- Klausyk, o tau japonai patinka? - netikėtai pasiteirauja Xiao.

- N… nežinau, tiesą sakant, dar neturėjau progos jų daug pažinot…. - sutrinku. Xiao palinksta ir šnabžda:

- Ai, žinok, mano pusseserė Japonijoj gyvena, tai jergau jergau, sakė, metro ar traukiny jau vyrai japonai niekada nepasivargins kėdės užleist….. Nėr auklėjimo….

Tu velnias, jau išsigąstu.

- O man gal švedai visai patinka…. - atsargiai sakau, užsukdama dar vieną buteliuką sojos. Xiao nustemba:

- Tu ką…. jie gi visai kaip danai….. ta pati rūšis, už kavą niekad nesumokės…..

Jaučiu, kaip viduje pradedu panikuot. Ei, man kada nors vyrą vis tiek reikės susirast, o čia visur aplinkui feminizmo rūdys ir kinivarpos visuomenę baigia suėst….. Nepataikau dangtelio, išlaistau soją ant stalo ir negrabiai trinu paviršių skudurėliu.

- Klausyk, kino tau reikia, kino, - pastebi mano nerimą Xiao ir imasi puolimo  tankais priešakiniam fronte, - Aš tau sakau, geriausi vyrai, aš saviškio į jokį kitą nekeisčiau… O tau kokie patinka? Aukšti patinka? Va mano pusbrolis kitą vasarą žada į Daniją atvažiuot. Aukštas, išvaizdus. Sportininkas. Universitetą baigęs, bet žinai, koks ten darbas sportininkystę baigus, nebent mokytoju ar treneriu, tai jis nori čia dar vieną specialybę pasibaigt.

Ir aukštas, ir sportininkas….

- Ai, nafik, kodėl gi ir ne, - pagalvoju sau garsiai, užsukdama dar vieną buteliuką sojos. Xiao suokalbiškai šypsosi ir energingai linksi galva. Patinku aš jai, matau.

… Tik žinau, ką tėvai pasakytų. Sakytų: “Nu jo, tik mūsų dukra taip sugeba. Išvažiavo studijuot į Skandinaviją, o parsivežė čiukčią.” Grįžčiau su savo “sportininku” į gimtąjį kaimą, bulvių lupynom liaudis užmėtytų… Lietuviai okupacijai lengvai nepasiduoda.

Rodyk draugams

2011-11-13Apie tikrus vyrus.

Šeštadieniniai atsipalaidavimai pamėgtame švediško stiliaus kabakėlyje “Kalaset” (nesakykit danams, bet turiu fetišą švedams….). Vakaras prie bokalo su drauge lietuvaite, jos vaikinu danu ir mūsų aplankyti atvykusiu senokai regėtu bendru draugu portugalu, vertėjaujančiu šiuo metu vykstančioje knygų mugėje.

Draugė, portugalas ir aš išeinam padūmoti. Kaip visuomet, prasideda lenktynės, kas pirmiau išsitrauks žiebtuvėlį. Kol aš ir portugalas karštligiškai malamės kas po savo palto kišenę, draugė jau lyg Prometėjas skelia žiežirbą ir tiesia draugui. Pridegt, taip sakant.

- Uoj ne ne… Leisk man, - sumojuoja rankomis anas, perima iš pasimetusios draugės žiebtuvėlį, spusteli mygtuką ir galantiškai pakiša draugei prie lūpose styrančio pakuro, paaiškindamas: - Tai vyras turi pridegti cigaretę moteriai.

Su drauge susižvalgom.

- Oooo, kaip faina, kaip faina! - pratrūkstu susižavėjimu aš lyg maža mergytė, - dėkui dievui, dar yr šioj žemėj tikrų vyrų… Viskas, kraustausi į Portugaliją.

Draugas kukliai nuleidžia akis ir šypsodamasis prataria:

- Tiesą sakant, man rodos, aš šitą išmokau Lietuvoje…..

Rodyk draugams

Pokalbis su savimi, bandant surasti hieroglifą žodyne:

- Taaaiip….. Vandens šaknis, mėnulis po apačia, ir… kažkokia fygnia ant viršaus…

Rodyk draugams

Skandinaviško džentelmeniškumo viršūnė: “Aš tau suveiksiu pigų dviratį.”

*Facepalm*

Arbatos pakviestum, kibire tu.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt