2012-03-25Būti padavėja.

- Labas vakaras, - nusišypsau, pasitikdama jauną moterį su maža mergyte.
- Labas vakaras, mes užsisakėme staliuką…
- Metės vardu, ar ne? - paklausiu, atpažinusi jos minkštą balso toną.
- T… taip…
- Tai mudvi kalbėjome telefonu. Prašau, jūsų staliukas.
- Dėkoju, - moteris išsitraukia dovanų kortelę, - mes čia va tokį daiktą gavome…. ir…..
Įdėmiai pažvelgiu į kortelę.
- Žinot, - atsargiai pradedu, - tikriausiai jūs nepastebėjote, bet jos galiojimo laikas jau baigėsi…. Bet luktelkit, aš paklausiu šefės, gal dar įmanoma ką nors su ja padaryti, o jūs tuo tarpu peržvelkit mūsų meniu, - sakau ir žingsniuoju už baro.
- Deja…. Atstovybėje jums kortelę galėtų pakeisti į naują, tačiau šį kartą jos negaliu priimti…. - grįžtu po minutėlės su nekokiom naujienom. Moteris nusiminusi žvilgteli į dukrytę.
- Tuomet išsirinksime ką kita, - sako.
- Be abejo, - nusišypsau, - netrukus vėl prie jūsų prieisiu.

***

Prie septinto staliuko prisėda solidesnio amžiaus porelė.
- Sveiki, štai mūsų meniu, grįšiu, kai būsite pasiruošę, - kreipiuosi į juos ir padedu meniu ant stalo. Moteris linkteli ir nedrąsiai ima sklaidyti meniu, sumurmėdama, - mes čia pirmą kartą…..
- Pirmą kartą? - perklausiu, - sakykit, o sušio esat ragavę?
- Ne, bet nusprendėm, kad pats laikas išbandyti, - sutrina delnais jos šelmis vyras ir leidžiasi tyrinėti mūsų siūlomas japoniško alaus rūšis.
- O, gal galiu padėti ką nors išsirinkti? - teiraujuosi, žvelgdama į moterį. - Rekomenduočiau klasikinius variantus: California su krabo mėsyte, avokadu, agurku ir sezamu, Alaska su lašišyte, Filadelfijos sūriu, avokadu ir ikriukais….
- Kad man žalia žuvis nelabai…. - nedrąsiai paprieštarauja moteris.
- Ne? Jokių problemų, - sakau ir atverčiu dvyliktą meniu puslapį, - Tada rekomenduoju va šitą, su skrudinta vištiena, - labai sotus reikalas, - arba šitą, - su krevetėmis. Dar turime ryžių popieriaus su įvairiu įdaru, bet nerekomenduoju, jei esate alergiška žemės riešutams, nes jų yra goma padažo, patiekiamo prie ryžių popieriaus, sudėtyje….
Kantriai aiškinu kiekvieną patiekalo akcentą, kol bendromis pastangomis sudarome kompromisinį rinkinuką.
- Uoj, ir mes lazdelėmis valgyti nemokam, - priduria moteris.
- Ne bėda, atnešiu jums įprastus įrankius, tikrai ne vienas jais naudojasi, - nuraminu ir šnipšteliu, - o lazdeles pasiimkit namo, pasitreniruosit. Beje, ar muzika jums ne per garsiai?

***
- Štai ir jūsų sušis, - privairuoju prie devinto stalelio, nešina dviem didžiuliais padėklais. Vyrukai mikliai puola stumdyti bokalus į šoną, kad būtų vietos; vienas perima padėklą man nespėjus jo pastatyti.
- Kaip malonu, kai svečiai šitaip palengvina man darbą, - nusišypsau jiems ir padedu sojos padažą, - na, ar žinom, ką valgysim, ar norit pasiklausyt mano akcento?
- Paaiškink, paaiškink, - paragina visi trys ir suklūsta, man pradėjus dėstyti, kas po ko ir su kuo valgoma.
- Skanaus, - palinkiu ir jau pasisuku eiti, kai pastebiu, jog vienam niekaip nesiseka išlašinti sojos į dubenėlį. - Galima?
Vyrukui linktelėjus, perimu iš jo buteliuką, apverčiu ir švelniai taukšteliu delnu per dugną. Soja pasilieja darnia srovele. Vienas pradeda ploti.
- Su soja, matot, kartais reikia kaip su vodka, - mirkteliu ir ant padėklo grakščiai susikraunu tuščias vyno taures nuo gretimo staliuko.

***
- Atleiskite, kad priverčiau laukti, panašu, kad mus jau čia užgriuvo šį vakarą, - apgailestauju, padėdama sąskaitą ant staliuko per vidurį.
- Nieko nieko, nesirūpink, - nuramina mane šviesių akių moteris. - Matom, kad užsiėmusi…
- Ačiū už supratingumą, - linkteliu, - netrukus grįšiu su grąža.
- Ne ne, čia tau.
Žvilgteliu į moterį ir rimtu veidu ištariu:
- Dėkoju, bet šįkart negaliu to priimti. Priverčiau jus laukti…..
Moteris susigraudena ir paima mane už riešo.
- Vaikeli, aptarnavimas buvo puikus. Keli sau per didelius reikalavimus, - sako, paleidžia mano ranką ir pasitaiso skarelę. - Grąžos nereikia.

***

- Ar skanu buvo? - teiraujuosi moters su dukryte.
- Fantastiška!
- Virtuvė džiaugsis išgirdusi, - sakau, - ir apgailestauju dar kartą, kad nepavyko pasinaudoti kortele…
- Nieko nieko, tikrai, - nusišypso moteris, - ar galima sąskaitėlę?
- Žinoma.
Po minutėlės grįžtu prie jos. Moteris nustoja kuistis rankinėje ir nuleidusi galvą išlemena:
- Na ir dienelė….. Panašu, kad pamiršau piniginę kitoje rankinėje….
- Ak…. Pasitaiko…. Būna gi dienų lyg tyčia, - sakau draugišku balsu, svarstydama, kokį čia variantą pasiūlius.
- Mano namai čia pat, grįžčiau už dešimties minučių, galiu palikti ką nors… savo mobilujį?
Pažvelgiu į moterį.
- Nieko nepalikit. Pasitikiu jumis, - raminančiai nusišypsau.
- Aš netrukus grįšiu! - patikina moteris ir pakyla nuo stalelio kartu su dukrele.
- Viskas gerai, lauksiu jūsų, - atsakau, - tik neskubėkit vairuodama, būkit atsargi.
- Netrukus tikrai grįšiu!

***

- Jūs pirmas? Na, tai paprašysiu PIN kodo, - ištiesiu kortelių skaitytuvą arčiausiai sėdinčiam vyrukui.
- Ič, ni, san, - sumano pašmaikštauti ir japoniškai iki trijų suskaičiuoja jis. Nepasimetu ir pratęsiu:
- Jon, go, roku…..
- … Mane gal praleiskit, - sumojuoja rankomis iš kitos pusės sėdintis vyriškis.
- Na va, aiškiai nelankėt karate, - pajuokauju, perduodama skaitytuvą jam.
- Deja, ne…..
- Ką gi… Tai ačiū už apsilankymą. Tikiuosi, buvo skanu?
- Mergaite, žinok, tavo šypsena šitą sušį pagardino tris kartus, - rimtu veidu atsako paskutinysis iš jų, nusikabindamas striukę nuo kėdės atlošo.

***

Stoviu už baro ir sausinu taures. Už poros metrų virtuvės šefas doroja milžinišką lašišą.
- Grįžau, - uždususi iškvepia jaunoji moteris su dukrele.
- O, sveiki, - šypteliu, - štai toji mūsų sąskaita nelaimėlė….

Vis dar uždususi moteris subaksnoja PIN kodą.
- Tikiuosi, nebėgot, - sakau jai, - tikrai nebuvo ko, mes atsidarę iki dešimt….
- Ne ne…. viskas gerai….
Skaitytuvas supypsi.
- Štai ir sutvarkyta. Ir nesirūpinkit. Maža kam nepasitaiko. Tikiuosi, ryt apturėsit geresnę dieną, - palinkiu ir nusišypsau jos dukrytei.
- Ačiū…. Tu… Tikrai…. Labai…. Maloni……. O čia tau…. Už parodytą žmoniškumą.

Durys užsiveria, o ant baro lieka gulėti šimtas kronų.

Prieina virtuvės šefas ir kurį laiką mąsliai žiūri į banknotą.

- Man patinka su tavimi dirbti, - ištaria.

PS. Ką tik įkūriau šį mėgėjišką sandėliuką kasdienėms smulkmenoms :>

Rodyk draugams

Visą naktį sapnuoju, kad vandens lova plaukiu per dykumą, kankinama nenumaldomo troškulio.

Čiužinys pavojingai banguoja ir aš periodiškai nuslystu ant grindų.

- Kas čia velnias su tuo madrasu, - išsiblaškiusi murmu per miegus šalia besivartančiai draugei. Ryte prasičiūchinusios susivokiam, kad per tas linksmybes pamiršom užsukti kaištį, ir oras iš čiužinio tikriausiai emigravo per pirmas dvi mūsų poilsio valandas.

Ant sofos sugirgžda kita draugė. Iš viršaus nusileidžia žavingai susivėlusi vakarėlio kaltininkė.

- O… - išsprūsta nevilties atodūsis iš jos lūpų, pajudinus ant kavos staliuko nebyliai “Youtube” transliuojančio laptopėlio pelytę. - O pradėjom nuo Davido Bowie….

Prisimenu mūsų seks-apylo kaupiną vakarykštį didžėjavimą ir sudejavusi slepiuosi po koldra.

- Klausyk…. - išgirstu nedrąsų kreipimąsi nuo sofos, turbūt skirtą jubiliatei, - tu, tikiuosi, pasakei ten jiems visiems, kad mes šiaip visai… protingos?…
- Tai jo jo… Visus informavau, kad va viena užsiima doktorantūros studijomis, kita - tarptautinės kompanijos projektų vadovė, o trečia kremta mokslus Kopenhagos universitete…

Rodyk draugams

- Alaus?

Alaus, atpyškinu žinute savo naujajam sugėrovui. Dabar jau atpyškinu greitai, o dar prieš dvi savaites sulaukusi pirmojo kvietimo tik kreivai šyptelėjau ir paerzinau, kad su pirmakursiais neprasidedu.

Susitinkam centre. Aš siaubingai vėluoju, bet jau iš tolo matau, lūkuriuoja. Kaltai nusišypsau.

- Sveikas. Nepyk. Ilgai laukei?

Pusbalsiu kažką neaiškiai numykia, bet matau, kad nepyksta.

- Oo, kaip gerai, kad pakvietei alaus, kaip man reikėjo atsipalaiduot, - čiaušku, kaukšėdama grindiniu šalia. - Kaiiiip šiandien pavargau, visą rytą ruošiausi kalbą apie sniego lavinas…..

- … Paeinam truputį, man čia reikia kai kur, - netikėtai pertraukia mane ir užblokuoja kelią baro link.

- Tiiiingiuuuu, - patempia lūpą Katė Ant Palangės, - einam pasėdėt jau…..

- … Tai kad va atėjom, - sako ir, linktelėjęs gėlių pardavėjui, pasisuka į mane: - Kokios spalvos tulpės norėtum?

- Aš…. Man? - pasimetu.

- Tau. - patvirtina. - Nusipelnei.

Va še tai tau.

- Nereikia, - staiga imu kuklintis.

- Reikia reikia. Rinkis.

- Nu tada šitos va….. šviesiai rausvos.

Berniukas vertinamai nužvelgia tulpes.

- Ai, tulpės varguoliams, -  netikėtai konstatuoja ir paprašo pardavėjo supakuoti puokštę puošnių rožių. Trypčioju ant kablų it dešimtokė ir kandžia veido išraiška bandau prisidegti cigaretę, stengdamasi nuslėpti išdavikiškai rausvėjančius skruostus.

- Čia tau. Moters dienos proga. Ir tavo krašto nepriklausomybės atgavimo proga.

- Ačiū, - sumurmu kažkaip be intonacijos ir atsargiai pakšteliu į dviejų dienų šeriais apaugusį skruostą. - Einam alaus…

- Pala.

- Kas?

- Užsimerk ir nejudėk, - sušnabžda. Tik dabar, iš taip arti, pirmą kartą pastebiu, kad jo akys - žalios. Klusniai nuleidžiu blakstienas ir sustingstu, gniauždama rožes dešinėje…

Kažkas skaudžiai pešteli - aikteliu ir atsimerkiu.

- Esi maža miela lietuviška ožkytė, - šypsosi, laikydamas tarp pirštų išrautą žilą plauką, o aš staiga atjaunėju lygiai septyneriais metais.

Rodyk draugams

2012-03-06Pipirai.

Baigėsi mano mėgstami prieskoniai vištienai.

Patikrinau - kario taip pat tik dulkelės ant dugno.

Prieskoniai kotletams irgi tiktų, bet ir tuos, panašu, sunaudojau.

Užtat gale užgrūstas didelis pakelis juodųjų maltų pipirų. Nachrien aš juos pirkau, juk nemėgstu aštriai, galvoju, bandydama iššifruoti galiojimo laiką.

Sekmadienį prišmožinu mėsytę su pipirais ir druska, o po valandos valgau sau viena ir purkščioju.

Trečiadienį pipirai vėl mano meniuje, bet prieš paskaitas nelabai turiu laiko apie juos galvoti.

Šeštadienį vėl kuičiuosi prieskonių spintukėje, ieškodama vanilės, bet visur pribyrėję tų nelemtų pipirų. Barstau pipirus ant sumuštinio, kai gerbėjas pakviečia alaus.

- Ko liūdna?

- Pipirai…. sumurmu. - Visą savaitę valgau pipirus.

Mano devyniolikmetis gerbėjas žaviai nusišypso ir patikina, jog pats gamina puikiai.

- Nenori pipirų - pipirų nebus!  - pažada.

- Bus! - kone verksmingu balsu prataria Katė Ant Palangės, liūdnai žvelgdama į pustuščio “Carlsberg’o” butelį palei peleninę. - Bus. Aš be pipirų, matyt, negaliu…..

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt