- Na, kaip? Ar lengviau užmiegi? - teiraujasi gydytoja.
- Žinokit, kaip knopkė, - pakšt ir išsirišus, - porinu, - bet va, negaliu atsibust…. Praėjusią naktį vėl dvylika valandų išmiegojau…
- Dvylika valandų? - susirūpina ji ir kažką pasižymi bloknotėlyje.
- Aha…. Ir, nepatikėsit, sapnuoju, kad skaitau kažin kokį vadovėlį apie jūrinius paukščius, o jau apie kirą prirašyta kiek…. Ir nors užsimušk, niekas neleidžia puslapio praversti, tai jei draugė nebūtų paskambinus, turbūt būčiau ir visą vadovėlį damušus. Na, bet bent jau sužinojau, kodėl kiras turi trumpas kojas, - priduriu.
- Ko… kodėl?…
- Kad į seniausią Kopenhagos pirtį lengviau prasmuktų…. - giliai atsidūstu ir susiimu galvą rankomis.

Rodyk draugams

- Klausyk… - pasiveda mane į šoną kolegė ir it didžiausią paslaptį sušnabžda: - Nežinau, ar pastebėjai, bet tu rimtai kritai į akį mūsų restorano šefui.

- Aik tu, - išsižioju ir iš tos nuostabos prilipinu sau delną prie skruosto. Deja, girdint tą pačią “paslaptį” jau iš penkto žmogaus, nustebti gaunasi baisiai jau sausai.

- Jo jo… Pameni, kaip praeitą trečiadienį jis visus ledais vaišino?

- Aha… -  nutęsiu.

- Tai va jis gi čia specialiai tau pirko. O kaip tu galvoji, ko jis visąlaik ateina per tavo pamainą ir trinasi aplinkui? Ir dar į tavo rajoną persikraustė, kad galėtų tave iš darbo ir į darbą vežioti!

O bože.

- Bet man tai jis nieko pats nesakė, - bandau paprieštarauti. Visuomet maniau, kad mūsų šefas - šiaip baisiai draugoviškas parnius.

- Nu kad tu ne moteris, visai intuicijos neturi, - subara kolegė, - įsižiūrėjęs, įsižiūrėjęs dar ir kaip!

- Nu aišku… - atsakau aš ir toliau tylomis skalauju arbatinuką. Arbatinukas gražus, glazūruotas, rankų darbo. Todėl į indų plovimo mašiną negalima, dar ąselė nuskils.

- Tai… ką darysi? - net palinksta kolegė.

Ką darysiu? Nieko nedarysiu. Bet scenarijų, panašu, rašau ne aš….

Kitą dieną sulaukiu nedviprasmiško skambučio iš rumuno:

- Klausyk, visi tik ir kalba, kaip Migelis (vardas pakeistas) tave įsižiūrėjęs. Manau, gana slėpti, kad mudu susitikinėjam. Pasakiau šefei, kad pakviečiau tave į pasimatymą ir tu sutikai. Tai šįvakar, jei kas klaus, - mūsų pirmas oficialus pasimatymas.

Atsidūstu.

- Kada pasakei? - klausiu.

- Per pietų pertrauką.

- Nu aišku. Tai vakare jau žinos visas restoranas.

- Exactly…. - išgirstu piktdžiugišką gaidelę anojo balse.

Vakarop jau sėdim kavinėje ir gurkšnojam alų, kai suvibruoja Alechandro (vardas pakeistas) telefonas.

- Šefė skambina, - truputį pasimeta anas.

- Tai atsiliepk, - paraginu. Nukreipiu žvilgsnį į lubas, sriūbteliu iš bokalo ir įtempusi klausą išgirstu šefės balsą.

- Tai ar jau po pasimatymo? - teiraujasi Alechandro.

- Po… - nutęsia anas ir žvilgteli į mane.

- Klausyk…. Iš tikrųjų tai norėjau su tavim pakalbėt… Matai, gal tu ir nežinai, bet Katė labai kritusi į akį Migeliui ir jis tikrai pasiryžęs ją turėti.

Taip ir sako. “Ją turėti”. Jaučiu, kaip lengvai pašiurpsta oda. Matyt, truputį susierzinu.

- Aik tu… - dabar jau “nustemba” Alechandro, bet gaunasi ne ką geriau nei man.

- Tikrai tikrai! Todėl nemanau, kad tu turi šansų…. Pagalvojau, perspėsiu tave iš anksto…. - nutęsia šefė, o aš jaučiu, kaip viduje kažkas subanguoja. Nu po paraliais, niekam neįdomu, ką apie šansus galvoju aš pati.

- Sakai? - sudvejoja Alechandro, kilsteldamas bokalą į mano sveikatą.

- Nu jo… Tu pagalvok, esi gerokai už ją jaunesnis, o ji turi iš ko rinktis….. Be to, tau rimtos panelės nereikia, o Migeliui jau trisdešimt ant nosies, ženytis metas…

Aleliuja, panašu, kad jau galiu baltą mišrainę ruošt.

Alechandro įsigrūda smartphone’ą kišeniun.

- Na, ką gi…. Panašu, kad visi mano, jog turėtum būti su Migeliu…

- konstatuoja, jau nežiūrėdamas į mane.

- O man po*ui, ką visi mano, - atrėžiu visai neromantiškai, bet Alechandro nuotaika jau sugadinta.

- Bet gi tu turi iš ko rinktis…. - dar rūgščiai šypteli.

- Turiu, - prisipažįstu. - Turiu. Štai šiuo metu kaip tik renkuosi šiaušti namo. Man už pusvalandžio migdomuosius metas gerti; reik gerai išsimiegot, ryt gi nauja serija laukia.

Rodyk draugams

2008-aisiais užbaigusi ketverių metų trukmės skandinavistikos studijas nutariau, kad mokslų man gana.
Tačiau vos praėjus metams supratau, kad nenoriu praleisti 40-ies gyvenimo metų biure, atsakinėdama į piktų žmonių skambučius. Taigi sugalvojau viską mesti ir išvažiuoti studijuoti į Daniją.
Norėjau patobulinti savo danų kalbos žinias ir išmokti dar vieną naują kalbą, todėl padaviau dokumentus į japonistikos studijas Kopenhagos universitete…. Mano pačios nuostabai, priėmė. Konkurse įveikiau 25 danus ir tapau vienintele užsieniete savo grupėje.
Tiesa, tai reiškė, kad japonų kalbą turėsiu studijuoti… danų kalba ir niekas man jokių nuolaidų nedarys. Iš pradžių buvo lengvas šokas, kai klasėje perskaitytą paprastą japonišką frazę tekdavo ekspromtu išversti į danų kalbą, rašto darbus taip pat rašyti daniškai. Kursiokai krito kaip lapai rudenį ir iš 30-ies likome 7-iese. Ilgainiui visi priprato prie mano rytų-europietiško akcento ir tapome gerais draugais.
Nė pati nepajutau, kaip antrame kurse perėjome prie originalių grožinės literatūros tekstų vertimo. Tiesa, namų darbams sugaišdavau dvigubai daugiau laiko nei grupės draugai ir per pertraukas miegodavau, padėdavusi galvą ant suolo, tačiau vis dėlto stūmiausi į priekį kartu su visais.
Egzaminui pakliuvo jo didenybė Haruki Murakami. Turėjau 30 minučių išversti gabalėlį jo apysakos į danų kalbą. Žinoma, išlaikiau ne pačiu aukščiausiu balu ir pasijutau kiek nusivylusi savimi. Juk buvau pripratusi būti pirmūne. Tačiau po egzamino dėstytoja pasikvietė pasikalbėti ir griežtai prisakė nenuleisti rankų.
- Nedrįsk. Nedrįsk visko mesti. Būk gerutė, pasistenk pailsėti per vasarą. Ir tikiuosi sulaukti tavęs trečiame kurse.

Susigraudinau, ką čia ir bepridursi. Dar tūkstančius kilometrų man variniais vamzdžiais šliaužti, kol galbūt išpildysiu savo svajonę - tapti tokia šaunia dėstytoja kaip ji.

Tačiau šiandien sėdžiu, balansuodama ant siauros palangės savo kambarėlyje ketvirtame aukšte, žvelgiu į vėjo malūnus tolumoje ir bandau kažkaip neprarasti tikėjimo savimi.

Nors, po paraliais, dar prieš aštuonerius metus gyvenau kaime su dviem tūkstančiais gyventojų ir svajojau tapti bibliotekininke… Kartais žmogus tiesiog judi į priekį negalvodamas ir tik paskui apsižiūri, kiek toli esi nuėjęs.

Reikia kažkaip nepasiduoti.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt