Julka susirado naują vaikiną, bet dar ne itin juo pasitiki.

- Rašinėja visokios mergos, - skundžiasi man anądien.

- Sakai, na lėvo eina? - susirūpinu ir aš.

- Nea, nežinau, - susimąsto Julka. - Bet znaješ čto? Aš jau v galave visą scenarijų turiu, ką daryčiau, jei užtikčiau su kita.

Suklūstu.

- …Ogi slapta nufotografuočiau, padaryčiau diiiidelę krasivą nuotrauką, tokią per visą steną, parinkčiau dailius rėmelius, uždengčiau juoda užuolaida ir, kol jis darbe, suorganizuočiau jam siurprizą. Sukviesčiau pilnus namus svečių, pagaminčiau aaafyyygieną užaną, pati išsičiustyčiau, čto by vsia takaja seksi byla, jis grįžtų, būtų baisiai maloniai nustebintas, vynas, krasivaja ja, druzja, vsio takoje…. Aišku, visiems būtų interesno, kas po ta užuolaida paslėpta. Aš taip paslaptingai šypsočiaus, o jau vakarėlio įkaršty sakyčiau, dorogoj, vot tvoj padarok, - ir šnai! - nutraukčiau štorą. Ir visi pamatytų, kaip jis toj nuotraukoj su kita bučiuojas.

Man net žadą užkanda.

- Oho, dajoš, Julka…. O paskui kas? Skyrybos?

- Nė-a. Kol visi stovėtų apstulbę, aš išsitraukčiau revolverį ir sakyčiau, - tak čto, dorogoj, manęs vienos neužtenka? Vot jei neužtenka, mokykis rankyte dirbti. Davai…. Davai davai, stokis prie kartynos ir končiai, sakyčiau. Visų akivaizdoje. Duočiau dvidešimt minučių ir tegu darbuojasi…

Žiūriu ir netikiu savo akim, - naujoji marinina skleidžiasi tiesiog akyse.

- Julka, do ty čto…. - išlemenu.

- Nu čto čto, glavnoe, čto by on končil, a to zastrelit’ pridiotsa…..

Rodyk draugams