Sako, žmogus naudojasi tik dešimčia procentų savo smegenų.

Po paraliais, visada tikėjau, kad galima įdarbinti dar bent penkiolika papildomai, bet panašu, kad savo galimybių ribą jau priėjau. Per pustrečių metų čia, Danijoje, įveikiau kažin kokį barjerą ir sugebu pusėtinai gerai versti iš danų į japonų, bet gal tai ir viskas? Aš pavargau.

O gal tai mano alter ego neduoda man tos išsiilgtos, komfortabilios ramybės? Kada gi, o kada galėsiu sėdėti patogiai nusitvėrusi vyno taurės ir tiesiog mėgautis fantastišku kraštovaizdžiu kur nors Brašove, o gal Milane ar Paryžiuje? Nes Kopenhagoje kol kas vyną pilstau kitiems.

Siekti svajonių yra velniškai nelengva. Tačiau užvis baisiausia yra pamiršti, dėl ko vargsti, ir judėti tiesiog inercijos varomam. Panašu, taip ir nutiko.

Dėstytoja pagyrė, kad šiemet tvarkausi geriau, bet mano smegenys tebedirba vos dešimčia procentų, nes nebegaliu susikaupti niekur kitur.

Ryt keliauju šnekėtis su šefe. Ketinu imtis ilgus du mėnesius atostogų nuo darbo ir gydyti savo nesveiką, vergovišką požiūrį į gyvenimą. O gal tiesiog labai, labai pailsėti…

Vakarą užbaigsiu keturių valandų treniruote. Štai taip šokis tapo mano skausminga terapija.

Rodyk draugams

- … Praeitą mėnesį mokykloj vėl darė šokius, tai budėti teko man ir dar vienai mokytojai. Ooo, kokių vaizdų prisižiūrėjau, visi mano špokiukai gerai pakalę, žinai, tai mandrumas iškart, vis prie manęs prieina ir - “mokytoja, einam pašokt”… Negaliu, sakau, man mygalkė palubėj į akis spigina. Nu gerai, jau pusė aštuonių, a visi ko tais į rūbinę laksto, pirmyn atgal pirmyn atgal…. Užkniso, galvoju, nueisiu pažiūrėt, kas ten darosi. Nueinu, ir ką sau galvoji? Gudručiai kolos bambalį ratu suka. Sakau, labas vaikai, kaip tais ir aš ištroškau, duokit atsigert. N-nea, mokytoja, nereikia,  bando dar atsimazint. Reikia reikia, sakau, - šnai butelį iš rankų, pauostau - akurat, laipsniais tvoskia. Dabar taip, sakau, arba visi mygom į šokių salę ir ten šokat, arba baigtas balius. O jūs septyni - foren namo (gatavi kaip tapkės jau buvo). Žodžiu, šiaip ne taip suvariau visus į salę. Bet ką tu galvoji, po dešimt minučių šast uždegu šviesą, visi sustingsta kaip agurkėliai, ir matau, anie mano septyni, kuriems namo liepiau eit, vis dar malasi aplink. Prieinu aš prie jų, sakau, tai, “Zonder” komanda, kodėl neklausot? Duodu penkias minutes palikti salę. Nu, po penkių minučių vėl staigiai įjungiu šviesą, tai ką galvoji, iš “Zonder” komandos trys išėję, keturi gudručiai dar likę. Tai šįkart sakau garsiai, vaikai, sakau, kol “Zonder” komanda nepaliks salės, tol ir degiosiu šviesą kas penkias minutes. Tai šiaip ne taip po dešimties minučių anie išėjo. Bet ir kitiems jau nebeįdomu buvo, tai pabaigėm šokius pusę dešimt.

- Nu duodi, mama…. O kas ta “Zonder” komanda?

- Tai va kitą dieną špokiukai manęs irgi klausia, - mokytoja, a kas ta “Zonder” komanda? Vaikai, sakau, “Zonder komanda” tai čia kaip krepšiny, specialus baudėjų būrys, kuris pats save nusibaudė, todėl turėjo palikti salę…

Rodyk draugams

Niekur nedėsiuos, treniruotės progresuoja, reiks greitu metu savo asmeninį stulpą pirkti, kad “gulbes” namie praktikuotis galėčiau.

Tiesą sakant, tai nebūtų mano pirmas stulpas, bet su pirmuoju apturėjau tokią sarmatą, kad tik dabar galiu pasakot ir bent truputį neraudonuot.

Šokiais aplink stulpą domėjausi dar gyvendama Lietuvoj, ir vieną gūdžių 2009-ųjų rudens vakarą nusprendžiau, kad reikia man šito imtis, nors tu pasiusk. Kadangi Vilniuje tokios mokyklos neradau, liko dvi opcijos, - arba kreiptis į kurį nors Konstitucijos prospekto klubą dėl privačių pamokų, arba nusipirkti stulpą pačiai ir treniruotis namie. Tik kur tą stulpą paraut?

Kaip visai nepatyrusi šopinimosi internetu srityje, prekę suradau greitai. Lietuvoje. Su nemokamu gabenimu.

- Skaisčiai rožinis…  - sumurmu sau, spoksodama į nuotrauką internete. - Užtat vienintelis visoj Lietuvoj. Imsim, Bulve. Sporto vardan, tsakant.

Tiesa, užsisakyti prekę teko iš internetinio seksšopo, bet ką jau čia. Netgi palengvėjo, kad nereikės pačiai eiti atsiimt, va kurjeris atveš, pasirašysiu, ir tiek. Jokių krizenančių pardavėjų ir raustančių skruostukų pritemdytame “Aistros” salone “Akropolyje”.

Kurjerio skambučio sulaukiu po savaitės.

- Laba diena, panelė Katė Ant Palangės? Mes čia siuntinuką jums turim, - pasigirsta žvalus jaunas balsas. - Ar būsit namie šiandien popiet?

- Būsiu! - iš to susijaudinimo šūkteliu kiek garsiau nei reikėtų.

- Puikumėlis, tai užsuksiu pas jus valandos bėgy.

Ir iš tiesų, bemaž tiksliai po valandos pasigirsta skambutis į duris. Entuziastingai praveriu, nusiteikusi tik tekštelt parašą ir džiaugtis pirkiniu, bet vyrukas nusiteikęs gan kalbiai.

- … Laaaaba diena, tai mes čia telefonu kalbėjom, jums, panele, priklauso vaaa šiiita didelė dėžė, tereikia parašiuko, - šypsosi, kol aš, diskretiškai linktelėjusi, bandau iš jo perimti nelengvą pusantro metro aukščio kartoninę dėžę.

Raitydama parašą jaučiu itin įdėmų vaikinuko žvilgsnį. Velnias, - mintyse susikeikiu, ryškiai žino, iš kur perku, tiek to diskretiškumo.

- Ačiū, prašau, - grąžinu jam popieriaus lapą, tušinuką ir jau ketinu temptis laimikį namo, kai išgirstu:

- Kate…. Tai neatpažįsti…

Tik dabar mano žvilgsnis užkliūva už kurjerio vardo kortelės - Andrius. Staiga prisimenu tas pačias žvitrias akis ir baltutėlę šypseną tamsbruviame veide. Slysteliu nuo slenksčio, durys už manęs užsitrenkia ir lieku stovėti koridoriuje.

- Andriau?

- Tas pats! Šimtas metų! Kaip laikaisi?

- G… gerai, ačiū, gerai laikausi,  - sumurmu, priblokšta likimo ironijos. Ir kas galėjo pagalvot, kad stulpą man pristatys pradinės mokyklos laikų meilė, su kuriuo prieš daugelį metų už kampo bučiavaus.

- … Aš ir sakau, kad tai tu! Jau vardą ant siuntinio pamatęs supratau, kas čia per išdykėlė žaislus užsisakinėja, - kumšteli mane draugiškai. Dėžės turinys skambteli. Žaislus…. Pajuntu, kaip iškaista skruostai ir apima lengvas silpnumas.

- Klausyk, manęs kitas užsakymas laukia, bet… leisk man tau kada paskambint, a? Arbatos nueitume kada…. Senų laikų vardan? Nu ar ko nors stipresnio.

- Aha, - iš paskutiniųjų laužiu nerūpestingą su kampuota šypsena veide, - paskambink, nueisim arbatos… Ačiū už siuntinį.

- Į sveikatą, - sąmoksliškai nusišypso Andrius, o aš įsmunku pro duris, kur prikandusi lūpą kilsteliu akis į lubas ir retoriškai sušnabždu: tai paprikolinai, Viešpatie?

***

Iš tos sarmatos dėžę pradariau tik po poros dienų. Ant pakuotės puikavosi pusnuogė moteris, o praplėšus plastikinį maišelį ant kilimo iškrito plunksnų boa ir  krūvelė dirbtinių dolerių. Stulpas, kaip ir žadėta, buvo skaisčiai rožinis, tik va, bėda, skirtas tik šokių imitacijai. Ar šiaip paremti kokiam svyrančiam fukusui.

- …. Ir antrankiai dovanų,  - kone verkdama sakau Bulvei, spoksančiai į plunksnų boa su įtariu smalsumu.

Antrankius pasilikau, o  Andrius skambino. Skambino daug kartų, bet aš taip pykau ant stulpo, kad į pasimatymą taip ir nenuėjau.

Rodyk draugams

Nežinau, ar palengvėja suvokus, kad visas mano gyvenimas - tai viena nesibaigianti psichoterapija.
Nuolatinės paieškos, pokyčiai, kova už būvį ir už kažin kokį keistą pripažinimą iš Savęs Pačios.

Per paskaitas svarstau, ar nors vienas dėstytojas žino, kodėl  grupėje jau trečius metus mokosi ši užsispyrusi užsienietė. Ar nors vienas jų suvokia, kam man studijos reikalingos iš tikrųjų. Ne dėl diplomo, ne dėl menamų karjeros galimybių, ne dėl akademinio pasaulio, nors viliotų ir tai. Šios studijos, ilgai išieškotos, yra ne kas kita kaip paradoksalus gydymo ir simptomų skatinimo derinys.

“Kitur pripažinimo siaubingai trūko, o mokykloje tau sekėsi.” - sako ji. - “Brangioji, gyveni įsitvėrusi daugybės praėjusių metų.”

Žinau, jog tai - tiesa, ir man skaudu.

***

… Kitą dieną šį suvokimą išgyvenu fiziškai, - kabėdama žemyn galva, apsivijusi kojomis chromo stulpą, ištiesusi rankas, laikydamasi vien suspaustomis šlaunimis. Skauda velniškai, o viešpatie, kam aš visa tai darau….

Bet pasileisti negaliu - krisiu skaudžiai. Ir iliuzija, jog nieko blogo nenutiks, tėra iliuzija.
Todėl kabu, laikausi, kovoju… Dėl ano pripažinimo iš Savęs Pačios.

O gal tai vadinama ambicijomis?

Velnias žino.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt