- Aleksai? O tu kada nors šnekiesi… su savimi? - nedrąsiai paklausiu.
- … Ne.
Abu nutylam.

- Blyn, ir man reikia nustot… - sumurmu pusbalsiu pati sau.
- Ramiakas, brangioji, gi šnekiesi ne su savim, o su manim, - užtikrintu tonu atremia kažkas viduje.

Well, f*ck.

Rodyk draugams

- Kas čia? - baksteli pirštu į sąskaitą sukaitusi blondinė.

- Kur? - palinkstu virš kvito.

- Už ką čia man dešimt kronų nuskaičiavot?

- Už jūsų pageidaujamus pakeitimus meniu, gi minėjau telefonu, kad pakeitimai pas mus kainuoja, - mandagiai primenu.

- A, - burbteli ana ir nenoriai ištiesia mokėjimo kortelę. - Nesąmonė kažkokia. Aš šiaip niekad nemoku už tokias nesąmones.

- Apgailestauju, bet tokia jau tvarka, - nusišypsau ir grąžinu kortelę susiraukusiai savininkei, kuri nė neatsisveikinusi išlekia pro duris.

Po dvidešimties minučių suskamba telefonas. Atsiliepiu.

- Ėa, dabar klausyk, ką tik buvau pas jus pasiimt sušio, tai kažkokį šūdą jūs man čia įkišot, kaip jūs išvis drįstat plėšti tokias babkes už savo šūdiną sušį, aš pas jus tiek babkių sukišus, o tu man liepi dešimt kronų mokėt? Už tą šūdą? Niekad anksčiau nemokėdavau, o tu man jau antrą kartą liepi mokėt, aš nesuprantu, už ką…

Leidžiu parėkti dar minutėlę. Tada mandagiai paklausiu:

- O kas konkrečiai buvo negerai su maistu?

- K..kas, kaip tai kas, - ragelyje girdžiu, kaip iš to pasipiktinimo anai net kvapą užgniaužia, - Jame buvo PLAUKŲ!

- Kokių plaukų? - aiškinuosi toliau, - Ilgų? Trumpų? Šviesių? Tamsių?

- Nu blyn, kokių kokių, - juodų, kinietiškų, matyt!

- Aha… Aišku. Tai gal norit su šefu pakalbėt? - atsainiai pasiteirauju, lankstydama servetėlę.

- Nenoriu, bet tu turi jam viską perduot!

- Okėj, susitariam, - mandagiai palinksiu.

- Ačiū, - netikėtai aprimsta pašnekovė ir padeda ragelį.

- Isterička… - sumurmu sau po nosim ir toliau lankstau servetėles.

- Su kuo čia taip ilgai kalbėjai? - sunerimsta virtuvės šefas.

- Ai, su ta blondine, kur prieš pusvalandį buvo atėjus… Skundėsi, kad sušyje rado plaukų. Juodų, kinietiškų.

- Eik tu…. - pasimeta šefas ir nejučiomis pasigrabalioja aplink galvą, - tai kad aš gi plikas!

- Uhum, - ramiai nutęsiu, - tai ir sakau, - isterička…

Rodyk draugams

Šiąnakt sapnavau, jog mane užpuolė kažin koks baisus nežemiškas gyvis. Iš pradžių gyniausi savo jėgomis,  paskui ėmiau žegnotis ir šauktis Viešpaties, Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų, tačiau niekas iš jų atsiliepti nepanoro. Tada pradėjau kviestis patį Šėtoną - anas pasirodė akimirksniu ir nukovė baisųjį gyvį.

Po to Šėtonas pasivertė į gražią merginą, ir mes pasimylėjom.

Jūs manot, aš tai papasakosiu savo psichoterapeutei? Nieko panašaus. Jau įsivaizduoju diagnozę - latentinė lesbietė, linkusi į satanizmą…

Rodyk draugams

Na ką. Užteks raudoti kruvinom ašarom dėl negrįžtančios jaunystės. Gal vaistai, gal poros savaičių atostogai, per kuriuos nenuveikiau nieko produktyvaus, tik peržiūrėjau visą Bondiadą ir išmiegodavau po keturiolika valandų paroj, bet… pradėjau jaustis šiek tiek gerėliau. Atsirado savotiškos vilties, kad gal ne viskas taip tamsu, kad prasmės yra ir gyvenime, ne vien ant traukinio bėgių. Kad greit bus pavasaris, kad galėsiu nusimesti savo sunkią žieminę dublionką, užsivilkti savo mieląjį trumputį sarafaniuką ir leisti saulytei pašildyti kojas. Kad Kopenhagoje nustos pūtęs tas job*nas vėjas ir bus kovo aštuntoji, per kurią vėl gausiu rožių… Kad tėvų paguodos pasiteisins (”horoskopai tau žada palankius metus…”), kad gal pagaliau mesiu rūkyt ir pradėsiu reguliariai gaminti valgyt, kad sumažės tų dienų, kai tik guli, įsikniaubęs galva į kelienius ir vienintelis tau egzistuojantis pasaulis - tamsoje po koldra… Žodžiu, gana tų liūdesių.

Reik ir man pasidaryt bent keletą naujamečių pažadų, galvoju. Entuziazmu nedegu, bet bandysiu ropoti užsibrėžimų link… Taigi:

1. Kaip nors išlaikyti egzaminus. Misija svyruoja tarp “įmanoma” ir “nelabai”, bet dar bent pusmetį stengsiuos nenuleisti rankų.

2. Sąžiningai lankyti kiek įmanoma daugiau pole-dance‘o pamokų, nugalėti skausmą ir išmokti kuo daugiau triukų. Kas ten žino, papildoma profesija nepamaišys.

3. Dirbti, dirbti ir dirbti iki devinto prakaito, kol tapsiu tobula… padavėja (woohoo).

4. Susitaupyti šiokį tokį kapitalą.

5. Atsiimti ambasadoj pasą.

6. Būti geresne mergina savo draugui. Jis, vargšas, tiek dėl manęs stengiasi, o aš, į savo depresiją suklimpusi, ano visai nebepastebiu…

7. Vasarą pasidaryti tatuiruotę ir nusidažyti plaukus. Visai supilkėjau su minia.

8. Vasarą apsilankyti Lietuvoje. Nebuvau jau pusantrų metų :S

9. Dažniau socializuotis, bent kavos puodeliui mieste.

10. Parašyti bent kelis popierinius laiškus tetai Tonei. Ji gi emailu nesinaudoja, o mama sakė, kad ana plaukus raunasi, kaip man čia toj Danijoj einas…

11. Eiti laiku miegoti ir bet kokiom įmanomom priemonėm atsikelti anksti, nors paskui ir pusdienį matais vanočiau visą pasaulį.

12. Vajėzau, kaip galėjau pamiršt… gi mesti rūkyti pagaliau.

13. Medituoti, klausytis relaksacinės muzikos ir, užgniaužus cinizmą, pozityvumu persmelktų dėdžių paskaitų. Gal nueiti į bažnyčią. Ko tik, žmogus, nesigriebi, siekdamas atgauti sumaitotą dvasinę pusiausvyrą…

Užteks? Užteks. Sėkmės visiems, siekiantiems savų tikslų :>

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt