Na ką, apsireiškiu ir aš:

Tikslas nr. 2 - pole dance. Turiu prisipažinti, kad sąžiningai lankau užsiėmimus du kartus per savaitę ir sąžiningai kenčiu visas mėlynes ir susimušimus po to. Bet bet - progresas aiškiai pastebimas, įvaldžiau nemažai intermediate level apsisukimų, o svarbiausia - seniai svajotą išmokti Scorpio:

Tikslas Nr. 3. Perfekcija darbe. Dirbau kaip dirbusi, kol praėjusią savaitę šefė pareiškė, kad yra labai patenkinta mano darbu ir skiria mane restorano administratore. Aš, aišku, gyvenime labiau norėjau būti rašytoja, bet pofik, pabūsiu ir restorano administratore, kad jau taip

Tikslas Nr. 4. Santaupos. Kad sukaupiau šiokį tokį kapitalą, tai tiesa, bet kad pusė jo nueis mokesčiams, tai irgi tiesa (buvau biškiuką mokesčiams įsiskolinus, tai dabar poros mėnesių santaupos ten ir keliauja).

Tikslas Nr. Atsiėmiau pasą!!! Po pusantrų metų. Kaip ambasadorius pastebėjo, “geriau vėliau negu niekad.” Geriau ir nepasakysi.

Tikslas Nr. 6. Būti geresne savo draugui. Nu kaip…. Aš - katė, vaikštau kur noriu ir vaikštau viena, todėl man labai sunku priprasti prie visokių ten glaustymųsi ir ten romantiškų apsikabinimų, trunkančių dešimt minučių. Vakar dėl to truputį apsipykom, nes man trūksta erdvės. Dar vis niekaip neišmokstu atsakinėti į telefono skambučius, atskambinu, kada noriu. Bet būta ir gražių akimirkų, - va vakar pietavom restorane, kur mus aptarnavo siaubingai nemalonus ir elementarios pagarbos stokojantis senis, - taip supykau, kad pirmą kartą gyvenime nusprendžiau atkeršyti. Iš pradžių norėjau į akvariumą pripilti čili, bet pagailo žuvyčių, tai tik kola apliejau sofą ir visur pripilsčiau sojos. Aleksas užkišo tualetą ir paleido tekėti vandenį (high five). Probably mūsų ten nebepageidauja, bet mes pasijutom kaip Bonnie ir Clyde’as. Vat kur tikra romantika. Su tokiu žmogum nors ir kioskus plėšt, kaip sakoma.

Tikslas Nr. 7. Tatuiruotė ir plaukai. Dar nepasidariau, bet jau žinau, kur ir kokią ir pas ką. Draugės vyras - geriausias 3D tatuiruočių meistras, pas kurį prašysiu audiencijos gegužę.
Plaukai irgi laukia savo eilės gegužę.

Tikslas Nr. 8. Lietuva. Kadangi pasą jau turiu, ryt, jau ryt bukinsiuos bilietukus birželio pradžiai irrr oi kaip nutrūksiu nuo pavadžio Vilniuj ^^ Lietuva, lauk manęs kas vakarą klubuose ir čiliakuose - atvažiuosiu praleisti savo emigrantiškai uždirbtų pinigų!

Tikslas Nr. 9. Daugiau socializuotis. Visai neblogai man einasi šitas punktas. Turiu tik du laisvadienius per savaitę, bet vis stengiuosi su kuo nors susitikti.

Tikslas Nr. 10. Popieriniai laiškai tetai. Patingiu rašyt. Tai nusprendžiau skambint. Pirmą skambutį jau padariau praėjusią savaitę, bet žinai, kaip seni žmonės, - “uoj ilgai nekalbėkim, tau iš užsienio brungiai kainuoja…” Tai pašnekėjom gal 5 minutes, bet ir tai - pradžia.

Tikslas Nr.11. Eiti laiku miegot. Niekaip. Aleksas detektyvų pripirko, tai dabar tokį įdomų skaitau, kad rytais kaip besikeikčiau, bet įsėdu į traukinį, - ir vėl skaitau. O dar nupirko Bulgakovo “Meistras ir Margarita…” Žodžiu, patys suprantat.

Tikslas Nr. 12. Mesti rūkyti. Nemečiau, bet surūkau ženkliai mažiau. Maksimum dvi cigaretes per dieną, o dažnai ir visai nerūkau. Gera pradžia.

Tikslas Nr. 13. Meditacinė muzika. “OM” užkniso juodai, ne tik mane, bet ir visus, nes darbe sulūžo kompas, per kurį muziką leidžiam, tai vis pajungiu savo seniai update’intą ausinuką. Nu ir prasideda “OM” trisdešimties minučių, o aš su padėklais lakstau, perjungt negaliu. Tai visi tyliai iškenčiam, kol vėl užtraukia Enrique Iglesias, bet jau sulaukiau pastabų, kad “OM” kelia pasąmoninį norą žudytis, taip kad kuo greičiau išmesiu jį iš playlisto, tuo geriau.

Rodyk draugams

Dėl ribotos cenzūros jau vienąkart perspėjau, toliau žinokitės patys.

Apie imigrantus

Restorane mūsų linksma,
Nuo kalbų net ausys linksta, -
“Obrigado… kaip laikais… zdraztvuj, Nastia….
I am fine…”

Mes visi rytais užtinę,
Duris ką tik pradariau,
Kol nusitempiu megztinį,
Nieks neskambinkit, prašau.

Štai užsidedu prijuostę,
Lūpas švelniai padažau,-
Jei pirmi klientai - vyrai,
Arbatėlės bus daugiau.

Pirmas pora valandų
Skamba ausys kaip tylu,
Niekas dar, matyt, nespėjo
Pasikloti patalų.

Nu tai ką, sakau, kolegos?
Gal kavytės padarau?
Linkčioja visi atkutę, -
“Pieno man įpilk daugiau!”

Jau kavytės atsigėrėm,
Restorane dar ramu,
“Išeinu penkioms minutėms”, -
Perspėju griežtai visus.

Greit užsimetu dublionką
Ir patraukiu pro duris.
Kol ramu, kol yra proga,
Reikia greitai parūkyt.

Dvi minutės nepraėjo,
Galvą įkiša Lin Dan, -
“Du klientai jau atėjo…”
“Nu tu bl*t, kodėl dabar…”

Greitai nuorūką sugrūdu
Į cementines duris.
Būtų Nastia - palaikytų,
Grįžčiau visą darūkyt.

Nastia mūs atein po pietų,
Mat iš ryto nėr ką veikt.
Pasisveikinam privietu.
“Gal kam nors žiurkėno reik?”

Nastia gyvūnėlius myli,
Tur žiurkėnų dachrieną,
Tik kad dauginas jie spėriai,
Nėr kur dėt, ir jau bėda.

“Man žiurkėno tai nereikia,
Bet gal “Winstono” turi?”
“Uoj, ty znajėš, drug Artūra…
On pastrigo pasieny…”

“Supratau,” - atsidūstu aš. -
“Reiškia, mesti reik rūkyt…”
“Koška, čto ty zdės baltajėš?
Braškinės jau pakely…”

Praveria duris kaimynas, -
“Gal smulkiais pakeist turi?”
“Tu troleibuse gal gimęs?
Duris, blecha, uždaryk.” (Sumurmu patylomis)

Štai ir mūsų portugalas, -
Ne iš Vilniaus, tikras jis.
Turi dvi tatuiruotes,
Valgo ryžių kaip už tris.

Bijo jis manęs truputį,
Aš - griežtoka moteris,
Kai užsakymus sumaišo,
Išrašau aš jam p****.

Štai ir vakaras ateina,
Jau staliukai aptūpti.
Aš sukuosi kaip pantera,
Kad laimingi būt visi.

Blyn, kompiuteris sugedo,
Nebegroja nieks iš jo.
Šefas traukiasi mobilkę, -
Kaip be tūso, jomajo?

Viens du trys, -
Rihanos hitą mes išgirstame visi.
Biškį traška, bet normaliai,
Mes ne kokie ten gluši.

Vakarykštėj treniruotėj
Tvojaus riebiai ant grindų.
Biškį skauda visus šonus,
Bet didvyriškai kenčiu.

Rankoves žemiau patraukiu,
Stengiuos mėlynes nuslėpt.
Pagalvos pamatę žmonės:
“Muša vyras ją, musėt.”

Restoranui užsidarius
Mikliai užpučiu žvakes,
Ir jau laukiu autobuso,
Kad nereiktų eit pėsčiai.

Ausinuke skamba džiazas,
Detektyvas prieš akis.
Aleksas man jį nupirko
Už devynis pem penkis.

(Pyksta baisiai ant manęs jis,
Kad aš knygų neskaitau.
Ryja pats jis Dostojevskį,
Kol “9gage” aš lankaus…)

Nors vėlu, bet dar nebaisiai,
Štai man skambina mama:
“Kaip, vaikeli, - nepavargsti
Su padėklais tekina?”

“Ne, mamyte, nesirūpink,
Viskas man labai gerai.
Tik Tėvynės, tik gimtinės
Pasiilgau aš labai.”

Rodyk draugams

Nuobodulio valandėlėmis darbe pasinėriau į buitinės absurdo poezijos kūrybą egzistencine tematika.

Publikuoju pirmąjį eilėraštį iš ciklo “Purvina prijuoste prisidengus”.

Draugams.

Vėjas nunešė pijoką,

Mentams tai sukėlė juoką.

Vakarienei gavom žiogą.

Man nuo visko buvo bloga.

Draugas sako: “Gerk tu “Fantos”,

“Tu visai gal durnas, Mantai?”

Užplikau draugams arbatos

Ir čia pat prabylu matais:

“Ko nepakvietėt Petrelio?”

“Veda jis visus iš kelio, -

Dieną naktį šnapsę geria,

O paskui vaidin erelį!”

“Na ir mat jus,” - supykau.

“Ch*j arbatos jums daugiau,” -

Iš to siuto perbalau,

Visus nafik išvaikiau.

“Kad daugiau nė kvapo jūsų!

Su jumis nenoriu tūsint,”

“Pasiilgsi tu dar mūsų, -”

Rėkė chebra mano pusėn.

… Bet praėjo pusmetys,

Ir atsigręžė baslys,

Principai nesutrukdys,

Jei draugystė za…..ys.

Vieni kitų pasiilgom,

Šluostes ašarom tik vilgom,

Juk draugystė mūs prasminga,

Sieja mus ryšiai iš šilko.

Petras gėrė lig mirties,

Kol sušalo prie stoties.

Pykčiams mūsų taip išties

Nebeliko priežasties.

Susiėjom vėl visi

Kas neblaivūs, kas girti,

Šventėm šermenis pirty,

Dėkui, chebra, kad esi.

Rodyk draugams

- Širdele, Valentino diena artėja… Ko pageidautum dovanų? - šypsosi Aleksas.
Minutėlę pagalvoju.
- Šokolado. Su riešutais.
- Tik tiek? - nusivilia anas, bet staiga susigraudina: - Ai, tiesa, tu gi dar iš flopikų kartos, vienas iš tų nelaimingų vaikų, kuriems tėvai per Kalėdas dovanodavo vilnonius megztinius ir pratybų sąsiuvinius… Vargše tu vargše, kaime augai, niekas tavęs nelepino, išmokai, nabage, neturėti jokių lūkesčių…

Ech… Panašiai tą patį girdžiu ir iš savo draugių: “Katinėli, na ko tu taip džiaugiesi tuo padavėjos darbu? Aš tai skaitau, kad jei jau dirbti - tai tik direktore!” (panelė A.).
Įsidrąsinu.
- Tada šokolado ir… gal dar dantų šepetuko.
- Dantų šepetuko. Rimtai? - nepatiki anas.
- Jo. “Oral B”. Tas man ilgai groja, - priduriu, bet jau matau, kaip ciniškai prisimerkia Alekso akys, - jau tuoj vėl pamokslaus, kaip aš neturiu savivertės… Sukaupiu paskutinius naglumo likučius:
- Nu gerai, gerai, tada dar savo termosą pridėk, ir manyk, kad būsim atsiskaitę.

Nes aš kai iš ryto su traukiniu darban važiuoju, karšta kava man labai gerai.

PS. Ai, o prisimenat, kaip rašiau, kad praeitą savaitę šimtą kronų radau? Tai va, primeskit, šiandien radau šviežutėlį pakelį ožkos sūrio. Nepraplėšto, nieko, kaip ką tik nuo lentynos. Viešpatie brangus, kaip sakant, ačiū ir už tai, bet va paskui visi mane ir kaltina, kad ambicijų neturiu…

Rodyk draugams

… Nes **j mes ir patys nelabai žinom.

Na, bet amžinai nesėdėsi rankas sudėjęs, reik kažką galvot. Tai kad jau dėstytoja nebebūsiu, ėmiau kurti alternatyvius profesinės karjeros planus:

PLANAS A
: rudenį stoti į stiuardesių mokyklą.

PLANAS BĖ: Metams išvažiuoti į Bulgariją (mačiau čia tokį darbo skelbimą).

PLANAS CĖ: Tęsti savo stulbinamą padavėjos karjerą suši restorane (čia, reikia pripažinti, man sekasi netgi labai neblogai).

PLANAS DĖ: Tapti profesionalia pole dance’o instruktore. Kainuoja “tik” 24.000 DKK pusmečiui.

PLANAS E: išvažiuot savanoriaut į Kiniją.

PLANAS EF: Grįžti į Lietuvą ir vėl dirbti skambučių centre.

Karoče gavaria, kai šitiek galimybių, reiškias, dar ne pasaulio pabaiga.

Rodyk draugams

Mama, padaviau skyryboms.

Tu buvai teisi nuo pat pradžių, kai aš, aklai įsimylėjusi, nusprendžiau viską mesti ir išvykti į Daniją.

Juk jis pats mane kvietė, iš dvidešimt šešių kandidačių išsirinko vienintelę…

Maniau, pradėsiu naują, nuostabų gyvenimą su Tuo, kokio visuomet troškau: egzotiško, išsilavinusio, spalvingo ir perspektyvaus.

Deja, viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjausi. Atvykau su dviem lagaminais, o Jis tik burbtelėjo: nuo šiol tavęs laukia išbandymai. Stebėsiu, kaip labai dėl manęs stengiesi, tačiau tau nepadėsiu.

Ir aš sutikau. Juk buvau beviltiškai įsimylėjusi….

Pirmaisiais metais Jis man buvo atlaidus. Netgi retsykiais palepindavo, - tai į muziejų nusivesdavo, tai pažymį geresnį parašydavo… Nuolankiai priimdavau dovanas ir tikėjausi, kad ateityje man vis tik pavyks palaužti Jo griežtą asmenybę.

Tačiau viskas netrukus pasikeitė - man dirbti tekdavo vis sunkiau, o Jis tik abejingai stebėjo, kaip vargstu, ir dėl manęs nepajudindavo nė piršto… Mačiau aš visa tai, bet dar nepasidaviau. Tikėjau, kad po visų tų vargų mudviejų laukia nepaprasta ateitis…

Dingau iš socialinio pasaulio. Draugės susirūpinusios klausinėdavo, kur prapuoliau, ar man viskas gerai… “Viskas puiku,” - siųsdavau joms virtualias šypsenas pro sukąstus dantis. Slapta. Jei Jis pamatydavo, siaubingai įtūždavo, griebdavo mane už plaukų ir tempdavo atgal, šaukdamas: “Kale, grįžk prie knygų!”

Sulysau. Prasidėjo nemiga. Iš darbo grįždavau vidurnaktį, o Jis pašaipiau stebėdavo, kaip po to dar sėdu prie namų darbų.

“Nepasiduosiu… Taip lengvai manęs nepalauši..” - kartodavau sau, bet viltis po truputį geso.

Praėjo dar vieni metai. Bendra buitis ėmė slėgti dar labiau. Nustojome kalbėtis. Atsitvėriau tylos siena ir susitelkiau į darbą. Jis nustojo lankytis namuose, beveik pamiršau, kaip atrodo. Užsukdavo retkarčiais, ir tik tam, kad parodytų, kokia aš nieko verta.

Tiesa, oficialiai vis dar vadinomės šeima, bet iliuzijų aš jau nebekūriau.

Senos problemos grįžo su nauja jėga, ėmiau nykti akyse. Laimei, draugė laiku užmatė, kad kažkas negerai, ir nutempė pas gydytoją. Po pusės metų psichoterapijos pagaliau supratau, kad daugiau sau meluoti nebegaliu.

Mes tiesiog nebuvom skirti vienas kitam.

Per daug Jam paaukojau, ir tie metai jau nebegrįš. Bet gi, po velnių, kiekvienas turime galimybę viską pradėti iš naujo….

Aš apsisprendžiau, mama. Metu universitetą. Jau padaviau skyryboms. Ir man neįtikėtinai palengvėjo….

Pasiimu pusę užgyvento turto (popieriuką su antspaudu, jog išėjau pagrindinį kursą), ir pasitraukiu.

Vis gi nebus iš manęs akademikės, nebus. Nebus dėstytojos, nebus mokslininkės.

Tačiau vėl turiu laisvę rinktis, kuo vis dėlto kada nors tapsiu….

Palinkėk man sėkmės surasti tikrąją gyvenimo meilę.

Rodyk draugams

- Ir ko tu pastaruoju metu tokia džiaugsminga? - stebisi kolega.

- Ai, aš kasryt po tokią laimės tabletytę įkalu, tai visą dieną kaip ant sparnų, lyg dvylika redbulių būčiau išgėrus, - šelmiškai mirkteliu.

- Špoooosininkė tu, - numoja ranka anas.

- Belenkokia, - patvirtinu.

Šiąnakt sapnavau, kad kažkam ant veido ištatuiravau užrašą “Bonifacijaus atostogos Darbėnuose”. Lazeriu. Jaučiu, nebenusiplaus.

O Lietuvoje išleido dar vieną mano išverstą knygą - skaičiau apžvalgą “Bernardinuose”. Reiškias, honoraras parėjo. Į lietuvišką kortelę, aišku, kurios PIN kodą pamiršau prieš šimtą metų. Na, bent jau teoriškai esu turtinga. Labai teoriškai.

Kalbant apie pinigus, geriau žvirblis loterijoje negu briedis ant negaliojančios kortelės. Radau šimtą kronų. Tupėjo sau ant žolės ir abejingai laukė, kol juos pakelsiu.

- Aleksai, radau šimtą kronų, - iškilmingai pranešu vakare grįžtant iš darbo metro.

- Oooo… Imsim cigarečių….

- Nu jau ne, - nutraukiu, - su tokiais pinigais reikia kažkaip ypatingai… Davai perkam loterijos bilietų! Už visus!

“Už visus” išeina keturi. Tie nutrinami. Pasidalinam “ant laimės” po du, pasitiesiam servetėles, pasiimam po centą ir su viltim puolam švitrinti bilietėlius.

- Dvidešimt penkios kronos, - apsidžiaugiu.

- Ir aš…

Imam likusius, gal bus po milijoną.

- Vėl dvidešimt penkios, - sakau.

- O man nieko… - nusivilia Aleksas. - Bet kokiu atveju, pralošėm ketvirtadaliu.

- Pofik. Ryt išmainyk šitus į tris naujus, - liepiu anam.

Pasigavau varguolių azartą, vadinas.

Jau matau pro langą,  ateina… Sukandu dantis ir išspaudžiu priverstinę šypseną. Šiaip myliu visus klientus ir mėgstu palepinti juos dėmesiu, bet yra viena, kurios pakęst negaliu.

- Labas, - ištaria tokiu balsu, lyg sakytų “… Ir vėl tu”.

- Laba diena, ko pageidausit? - nors mes abi žinom, ko ponia pageidaus.

- Aš vat visada pas jus perku šitą meniu, bet aš nevalgau žuvies, tai man čia visąlaik pakeičia tuos kur su žuvim į vištieną, o tuos kur su krabais - į antieną, ir nededa bulvių salotų, o deda pupelių, - dėsto kaip pirmąkart mane matydama. Žinau aš tą viską.

- Aha, pakeisti mes galim, bet pakeitimai pas mus kainuoja.

- Tai kad aš niekada nieko nemokėdavau prieš tai, - pareiškia.

- Apgailestauju, tačiau tuo metu dirbęs kolega, matyt, nežinojo tvarkos, - laikausi savo.

- Bet aš nevalgau žuvies, - pakartoja dar kartą ir jau susinervinusi paklausia: - O kur tas berniukas, kur prieš tai čia dirbo? Jis man visada viską nemokamai padarydavo…

- Berniukas čia nebedirba,  dabar aš vietoj jo, - mandagiai paaiškinu. Suprask, kitaip nebebus. - Bet galiu jums pritaikyti dešimties procentų nuolaidą…

- Tik tieeeeek?! - Pasipiktina ponia, bet susimoka. Šypsotis darosi vis sunkiau.

- Oi, ir dar duokit man indelį ano padažiuko…

- Prašom. Iš jūsų - dar dešimt kronų, - nustatau pokerfeisą.

- Ką? Už ką? Kodėl?

- Nes papildomas indelis padažo pas mus kainuoja, - dėstau kaip mažam vaikui.

Nepatenkinta numeta dešimt kronų ir pro ašaras dramatiškai sušunka:

- Tai ką man daryt, kad aš žuvies nevalgau?!

TAI GAL BL*T PIRMIAUSIA NUSTOK VAIKŠČIOTI Į SUŠI RESTORANĄ?!

Šiandien pakeliui į darbą apsikeičiam susidomėjimo signalais su gal septyniolikos - aštuoniolikos metų jaunuoliu. Išlipdamas jis man gražiai nusišypso. “Yep, still got it,” - patenkinta pagalvoju pati sau. Tik ko tais jie pas mane vis jaunesni ir jaunesni…. Moms, better hide yo sons…..

Rodyk draugams

2013-02-02Touch of class.

- … You’ve got this touch of class, that makes men take you to the most sophisticated places in town, - kartą pasakė man gerbėjas iš Švedijos.

Tiesa, tai buvo prieš dvejus metus.

Šią savaitę Aleksą išmetė iš bendrabučio. Mat nuo vasario ten privažiuoja krūva mokslo išsiilgusių korėjiečių, užsirezervavusių vietas iš anksto.

- O negali apsistoti pas Sergiu? - klausiu.

- Nea.

Pauzė. Atsidūstu.

- Okėj, kviečiu pagyventi pas save… Bet tik neilgam!

- Tu nuostabi, - nudžiunga anas ir pakšteli man į kaktą.

- Aha…

- O girdėjai, Julka irgi ieško, kur gyvent? Šeimininkas ją išspyrė lauk… - nutęsia Aleksas.

Nu blyn. Mano guolis platus, kas tiesa, tas tiesa, tryse tikrai sutilptume… Bet jeigu dar Julką priimt… Aštuoni kvadratiniai metrai, iš kurių pusę užima lova, keturi-penki griozdiški lagaminai, vieno drabužiai ant kėdės, kito - ant spintelės. Ant grindų voliojasi prailgintuvas su kokiais trim skirtingais pakrovėjais, plaukų segtukas ir “Rafaelo” saldainis, o viso to bardako vidury stūkso vienišas striptizo stulpas. Afygienai. Dar liko tik skalbinių virvę virš galvos išsitempt visų trijų purvinoms prijuostėms sukabint, ir aptriušusį kilimą su elniukais ant sienos - bobulės palikimą. Žodžiu, tipiška emigrantų iš rytų Jevropos buitis..

Totally touch of class.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt