Užvakar mano tėtis susikūrė “Facebook’o” paskyrą. Jau turi septynis draugus. Ech… Rašau žinutę: “Labas, tėt, sveikinu susikūrus “Facebook’ą” - kaip sakoma, mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijai. Beje, jei nori pakomentuoti Artūro nuotrauką, rašyk pas jį komentarų skiltyje, o ne pas save ant sienos.”

Atsakymo nesulaukiu. Matyt, dar neišmoko, kaip, nusprendžiu.

Neatsako ir kitą dieną, bet šiandien pas tėtį draugai jau aštuoni.

- Ką tu padarei?! - užsipuolu Aleksą.

- Nu ką, ar mes su tavo tėvu draugais būt negalim? - nekaltai kilsteli antakius anas. - Jis man jau ir žinutę parašė….

Apmirštu. Paskutinį kartą, kai tėtis siuntė žinutę mano tuometiniam vaikinui (o dabar - mylimiausiam draugui), turinys skambėjo maždaug taip:

“Tavo vardas toks ir toks, pavardė - tokia. Gyveni ten ir ten. Mama dirba tuo ir tuo. Nuskriausi mano dukrą - susirasiu.”

- Ką… parašė? - tyliai paklausiu.

Aleksas trukteli pečiais.

- Nežinojau, jog tavo tėtis moka angliškai.

- Kad nelabai ir moka, - sakau.

- Nu va, aš irgi taip pagalvojau… Tai aš jam rusiškai atrašiau.

- Tai kad tu gi rusiškai nekalbi… - jau visai nebesusigaudau.

- Google Translate, - pergalingai nusišypso Aleksas.

Rodyk draugams