- Tai pasakok, kaip gyveni, - šypsosi gydytoja.

- Uoj, žinokit, nežinau, nuo ko ir pradėti… Darbe sekasi gerai, dirbu daug, bet kiek energijos atsirado! Vakar-ais po darbo dar valandą pasitreniruoju, tada į lovą, miegu kaip kačiukas, žinoma, sapnai niekur nedingo, bet ryte atsibundu, ir vėl toliau gyvenu… Randu laiko ir su draugėm susitikti, ir save grožio salone palepinti, ir dar į treniruotes nulėkt… Nusipirkau bilietus į Lietuvą, birželio pradžiai… Žodžiu, jaučiuosi, lyg galėčiau kalnus nuverst! - pergalingai užbaigiu.

- Puiku! Panašu, kad netrukus galėsim atsisakyti vaistų.

(…)

Mintyse atgyja gruodis, kai melavau savo šefei, jog išvykstu aplankyti artimųjų į Lietuvą, o iš tiesų dvi savaites praleidau beveik nesikeldama iš lovos.

- Ne.

Gruodis, kuomet rimtai grėsė stacionaras.

- Ne…

Gruodis, kai lekiant traukiniams pro šalį, mąstydavau apie savo gyvenimo beprasmybę.

- Ne. Dar negaliu. Negaliu….

- Bet juk tau padėjo ne tik vaistai, - pasikeitė tavo požiūris… - išgirstu atsargų paaiškinimą.

- Galbūt. Bet aš noriu būti tikra, kad nebegrįšiu ten, iš kur ką tik išsikapsčiau. Supraskit.

- … Na gerai. Tęsiam kursą.

- Ačiū…- pajuntu palengvėjimą.

O užvėrusi kabineto duris - grandinę ant kaklo.

Rodyk draugams

Ną ką, jau skaitau, kad į savo CV galiu įtraukti dar vieną sugebėjimą - perpratau, kaip kinai angliškai šneka.

Tiesa ta, kad nors kai kurie suši meistrai kalba visai neblogai, kai kuriems anglų kalba - šioks toks iššūkis… Kitaip sakant, pirmus kelis mėnesius nesuprasdavau a ni chriena, ką jie man čiulba. Paskui išsiaiškinau, kad čia jų tokia specifinė anglų kalba. Bet aš - filologė iš prigimties, - ilgainiui ne tik perpratau, bet ir tapau vertėja Nastiai ir kitiems restorane dirbantiems užsieniečiams.

Tik šiandien ėmiau ir susigriebiau, kad ogi aš ir pati pamažu asimiliuojuosi. Jau ir apie politiką, ir apie gyvenimą pašnekam, o per pietus užkabinom sporto temą:

- You know Jonas Kazlauskas? Yes? He is my country people. He train China basketball team. My country people play basketball very good.

- China loose your country two time. China basketball is a little bad…. - nuliūdęs pastebi Li Gao.

- That’s fine, China people make good food! My country people like China food so much! - padrąsinu. Ano veide vėl nušvinta šypsena. - O, new client order… You make fast come eat.

Tik Aleksui nepatinka, kai rašau žinutę: “I work home late.” Jis daugiausia su lenkais dirba, anie savaip iškalbingi.

PS. Ir vėl sapnavau, kad myliuosi su Šėtonu… Ir nebe pirmą kartą taip. Gal kas sapnininką turit?

Rodyk draugams

- Paėmei “Martini”?

- Aha.

- Gerai. Aš pasiėmiau laptopą, galėsim filmą pažiūrėt. Gerą tokį išrinkau, aštuoniasdešimt septintų metų…

- Eiiik tu, aštuoniasdešimt septintų… Aš tokių senienų nežiūriu…

-Ėa, panele. Tamsta - aštuoniasdešimt penktų, bet aš į tave dar ir kaip žiūriu….

Taip prasidėjo mūsų su Aleksu kelionė į Malmę, gi Švedija iš Danijos traukiniu pasiekiama per trisdešimt minučių. Taigi ta proga, kad abu neseniai gavom algas, nutarėm praleisti dieną Malmėje, - pasiromantinti, pasižmonėti, pasiprekinti ir kavytės kur gražiai atsigerti.

Kaip tarėm, taip padarėm, - užsibukinom pigų viešbutuką ir apie dešimtą vakaro mes jau ten.

- O, žiūrėk… Televizorius, - bandau malonią staigmeną maskuoti abejingumu. Šitą daiktą paskutinįkart regėjau prieš gerą pusmetį.

- Aha…  - lėtai numykia Aleksas ir atsargiai, lyg busdamas po neapsakomai ilgo letargo miego, spusteli mygtuką.

- BBC, -droviai priduria.

- BBC, - sutinku.

Po malonios atgaivos duše įsitaisau po pūkine koldra, žvilgteliu į vis dar nepraimtą “Martinio” butelį ir klausiamai žvilgteliu į Aleksą.

- Tai geriam? - klausiu.

- Jei vis dar nori….. - nusišypso anas pavargusia šypsena, bet pati matau, kad nusilesęs.

- Davai kitąkart, - sąžiningai pasiūlau.

Nu ir gerai. Aš irgi tingiu. Visą rytą prasimaliau Emigracijos tarnyboj (mano vieną kinietę nori deportuot atgal). Pusvalandį pažiūriu žinias apie Kipro krizę, Japonijos infliaciją ir palaimingai nugrimztu į sapnus.

Pabundu apie devynias ir netrukus jau pusryčiaujame kartu su kitais pensininkais.

- Kaiiiip gerai miegojau, stačiai tikros atostogos, - šypsosi anas, žiaumodamas savadarbį buterbrodą.

- Ir aš, - žvaliai paantrinu. - Davai. Damušk savo kavą ir einam šopintis.

Prekybcentris - toks kažkur kaip “Panorama” plius pusė “Europos”. Dauguma parduotuvių - tos pačios žinomos, bet sklando mitas, kad Švedijoj viskas pigiau.

- Okėj, po valandos susitinkam čia, - susitariam ir išsiskirstom kas po vyriškų, kas po moteriškų skudurų žvalgybą.

Tai va, ką aš jums pasakysiu: šiuolaikinė mada vadinas “life in plastic is fantastic.” Neradau sau nieko absoliučiai, nei suknelės, nei megztinio, anei rankinuko. Viskas arba beždžionėm išpaišyta, arba nenormalios spalvos, arba dydžiai arkliams tinkami, arba medžiaga per savaitę prazulinama. Batai, blyn, irgi - arba masiškai blizgučiais aplipdyti, arba kablas per aukštas, arba tokie jau kontapliai, kad mano baba, ir ta nenešiotų. A la prabangioje parduotuvėje žiūriu ir stebiuosi: nu vot kas vot na primier yra čia, sakykit? Suknelė, vadinas. Kad spalva ryškiai elektrinė, tai dar pusė bėdos. Kad juosmuo kažkur ties klubais, kaip kolūkietės nešiodavo, dar irgi bala nematė. Nu bet kas, po paraliais, čia aplinkui apsiūta, neva kažkokie tai sparnai, nesuprasi, būk tai sijoną siuvo ir nedasiuvo…. O kaina - štukytė. Kronų. Vot teip va. Skeptiškai nužvelgiu visą eilę šitų aukštosios mados šedevrų ir tvirtai nusprendžiu, kad šitokiam, atsiprašant, šūdui aš pinigų tikrai neleisiu….

Užtat nusiperku defibriliatorių. Nu kaip… Defibriliatorium tai aš jį vadinu, o iš tikrųjų tai toks mažas aparačiukas, siunčiantis elektros impulsus į raumenį ir priverčiantis jį susitraukinėti. Toks a la raumenų tonuso pakėliklis, te nesupyksta Smetonienė. Čia man Aleksas taip paaiškino, nes iš pradžių nesupratau.

- Kas čia per daiktas? - smalsauju.

- Palaikyk, - liepia Aleksas. Klusniai paimu už krašto ir staiga ranką nukrečia stiprus drebulys. Aikteliu.

- … Nejaučiu pirščiukų, - gailiai sumurmu.

- Va matai, kaip gerai veikia! - entuziastingai spragteli anas per dėžutės viršelį. Nu musėt, nusprendžiu. Šokių mokytoja vis kartoja, kad torso raumenis reikia stiprint, tai gal ir pravers…

- … Blyn, mes gi tau lubrikanto nepaėmėm, - staiga prisimena Aleksas, mums jau pakeliui į Kopenhagą.

Nuraustu ir priekaištingai pridedu pirštą prie lūpų. Nu gisarmata prieš žmones.

- Ką? Aii, ir kas pas tave galvoj…. To aparato negalima dėt ant sausos odos. Reikia kuo nors sutepti, pavyzdžiui, želė ar vazelinu….

- Mat kaip, - numykiu. - Tai gerai, aš važiuoju į treniruotę, o tu užsuk į vaistinę ir paimk man vazelino.

- Aš. Į vaistinę. Vazelino. Tu ką, o jei kas nors pamatys? - pasimeta.

- O tai kas, kad ir pamatys? - nesuprantu.

- Taigi aš - vyras… - reikšmingai kilsteli antakį anas.

- Aaaa, - supratingai linkteliu. Matai kaip, vadinasi, vyrams vazelino vaistinėse neparduoda…

Nieko, nusiperku pati, - va priimsiu vonią ir išbandysiu :)

Gal nesuparalyžuos.

Rodyk draugams

Metas apžvelgti, ką nuveikiau per kovą:

Tikslas Nr. 2. Pole-dance. Po truputį, po truputį judesiai grakštėja. Pagaliau išmokau stulpu dailiai sliuogti, o ne kabarotis vargais-negalais.Porą kartų padariau Gemini, kas man yra visai nemažas pasiekimas, bet bandydama sukeisti kojas kabant žemyn galva vos nenusij*binau, taip kad šitą dar tobulinti. O šiaip mokausi visokių sukinių, - kuo toliau, tuo smagiau. Nors lankau tik porąkart per savaitę, jau taip įpratau, kad stengiuosi nepraleist nė vienos treniruotės. Tik va, šiandien tvarkaraštį pakeitė, tai man irgi reiks prašyt išeiginių kitom dienom.

Tikslas Nr. 3. Perfekcija darbe. Nu vot ir priėjom iki to, kad kai man laisvadienis, - viskas, nebėr kam dirbt… Tai kartais nusibraukiu vieną-kitą laisvadienį, bet kartu ir suprantu, kad šitaip ilgai nepavešiu. Todėl darbe jau nebesiplėšau. Be to, gavau laisvę samdyti darbuotojus, tai šiuo metu ieškau, kas pakeistų mane tais pora mano turimų laisvadienių.

Tikslas Nr. 4. Santaupos. Ryšium su tuo, kad daug dirbu ir nelabai kada turiu išleisti to, ką uždirbu, kapitalas iš mirties taško pajudėjo kaupimosi stadijos link.

Tikslas Nr. 6. Būti geresne savo draugui. Nelabai išeina… Darbas-miegas- treniruotės-mergaitiški pasibuvimai… Laikas tirpsta, ir anajam jo nuolat pritrūkstu.

Tikslas Nr. 7. Tatuiruotė ir plaukai. Viskas tas pasiruošimo lygyje - jau susikontaktavau su drauge, kurios vyras daro tatuiruotes, susižinojau, kada bus Danijoje, belieka parašyti jam asmeniškai ir suderinti ornamentą. Dar radau neblogą kirpyklą.

Tikslas Nr. 8. Lietuva. Bilietus jau turiu, viešbutį radau (draugas padarė rezervaciją), liko tik sulaukt birželio :)

Tikslas Nr. 9. Daugiau socializuotis. Sakyčiau, judu pozityviu praėjusio mėnesio tempu.

Tikslas Nr. 10. Popieriniai laiškai tetai. Nu kaip…. voką jau turiu….

Tikslas. Nr. 11. Eiti laiku miegoti. Turint galvoje, kad iš darbo grįžtu apie 22 val., o dar norisi ir duše pasilepinti, ir arbatos išgerti, ir “Delfi” paskaityti, tai nusilaužiu apie 01.00…. Progresą, žinoma, regiu, bet gerai būtų pasistengt bent 00.00.

Tikslas Nr. 12. Mesti rūkyti. O čia tai turiu naujienų - taip sumažinau cigarečių kiekį, kad pakelis išsilaikė mėnesį. Neberūkau laukdama traukinio, po pietų darbe, vakare po darbo, prieš treniruotę, po treniruotės…. Ir…. kažkas nutiko. Nustojau gerti kavą. Užtat per dieną išgeriu 1,5 l vandens. Pusrytinę cigaretę+ kavą pakeičiau bandele ir arbata. Pietums šalia pagrindinio patiekalo būtinai suvalgau obuolį arba bananą. Vakare pasilepinu daržovėmis. Ir pradėjau jaustis geriau! Labai keista būsena.

Tikslas Nr. 13. Meditacinė muzika. Iš pradžių klausiausi džiazo ir kažkokios psichodelikos, kas visai vežė, bet paskui vėl nuslydau prie country ir “siniglazyje delfyni” popuri… Reikės susiimt.

Tad tokie vat popieriai.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt