2013-05-29Įkvėpimas.

Šįryt išlydėjusi Aleksą į Rumuniją ruošiuosi pas kosmetologę, kai skambina Julka:

- Privėt, krasotka, ką veiki? Atvaryk po savo procedūrų į Niorebro, gi “Distortion’as” vyksta, turim alaus, lauksim!

“Distortion’as” - tai toks kasmetinis Kopenhagoje vykstantis festivalis, kur visi atsipalaiduoja, klausosi muzikos, geria ir tūsinasi. Nu gal ir reik sudalyvaut kartelį dėl šventos ramybės, pagalvoju, ir iš salono patraukiu festivalio link.

Ajomajo, visai buvau pamiršusi, kaip man sunkiai sekasi adaptuotis visuotiniame bespridiele… Žmonių belenkiek, visi grūdasi, stumdosi, tamposi pagal įvairiausią iš visų pakampių skambančią muziką ir svaido tuščias skarbonkes ir kancarus vieni kitiems po kojų. Dar tik ketvirta popiet, bet sisioja visi kur papuola - tiek pimpalų vienoj vietoj mačiau tik vokiškam pornofilme… Pasijuntu alkana - nusiperku blyną su bananais. Kol jį žiaumoju, prie manęs pripuola mergina ir prašo pasisukti šonu, kad galėtų nufotografuoti. Nu tai aišku, kaip nefotkins, kad aš ten viena tokia visa su miniaku ir vienuolikos cėmė avietiniais kablukais strypčioju ne vtemu (naujus nusipirkau, reik prasivaikščiot)… Sunervinuosi. Vsio, sakau Julkai, suvalgau blyną ir varau namo, - čia, žiūriu, visiems kalėdos vidury vasaros, o aš neturiu tos nemirtingos hipiškos dvasios (ant galvų pasipila konfeti, kažkas per langą ima mėtyti balionus su vandeniu). Eisim, sakau, kitą kartą ramiai vynelio pagert į centrinį bariuką, o čia aš jau nebegaliu būt. Diorgina mane tokia bohema, ne man tokie bardakai, kai visi grumdosi ir nėr kur kojos pastatyt, o dar prieina apšepęs diedukas ir plešia skarbonkę iš rankų, tipo, išgėrei, einu priduot… Atsibučiuojam ir šiaip ne taip imu brautis pro minią (keturios merginos siusioja ant daugiabučio laiptų ir klausia, ar neturiu pavaišint cigarete).

Susierzinusi kaukšiu stotelės link, autobusas nuvažiuoja manęs nesulaukęs. Nu ir chrien snim, paėjėsiu, sakau sau. Ir pusiaukelėje mane vėl ištinka eilinė identiteto krizė, iš serijos kuo aš nesu (labai protinga), kuo aš jau nebūsiu (mokslininke, šokėja ar tėvų pasididžiavimu), kuo man visai sektųsi būti (gera drauge ir kačių veisėja) ir kur save matau po penkerių metų (o božė….).

Lengviau atsikvepiu tik pasiekusi savo rajoną. Užsuku pas vietinius kiniečius ir pasiimu vištienos buljono išsinešimui. Dar prigriebiu bonkę pigaus šompano.

Grįžtu namo, susirandu kažkur užmatyto daniško literatūrinio konkurso taisykles ir sėdu rašyti pjesės. Ir jei bogu jei šiandien neparašysiu bent pusės!

Rodyk draugams

…’Cause I dare to go an extra mile to be myself.

Rodyk draugams

Ką tik grįžau iš prekybcentrio. Aleksas buvo liepęs batus nusipirkti, atseit, jau vasara ant nosies, o tu vis su kerzais. Nu ir ką, pasivaikščiojau, vadinas, - batai baisūs, suknelės baisios…. Susinervavau ir nusipirkau tik Mumių Trolių komiksus.

- Jums suvynioti kaip dovaną? - maloniai šypsodamasi klausia pardavėja.

- Aha. Va į šitą popierių su balionais, prašom. Čia mano sūnėnui.

Išpakavau vos grįžusi namo. Neturiu aš jokio sūnėno.

***

Pole dance. Trenerė perkėlė mane į trečią lygį. Užteks, sako, vaikščioti, kur viską moki, metas tobulėti toliau, naujų mėlynių prisirinkti. Taip pradėjau treniruotis vidutinio pažangumo grupėje. Vėl jaučiuosi kaip nieko nemokanti pradinukė, skauda visus galus… Šiandien padariau “Supermeną” iš “Skorpiono” ir vos neapsiverkiau iš skausmo. Bet, po galais, padariau! Ir staiga tas skausmas tampa toks malonus…:>

Perfekcija darbe. Čia kaip ir nieko naujo, sekasi neblogai, tik dar pasiėmiau išeiginę sekmadieniais.

Santaupos. Jų yra, bet yra ir planų, tad neaišku, kiek laiko jos išsilaikys.

Būti geresne savo draugui. Aleksas persikraustė į bendrabutį. Kambariukas/butukas išties jaukus, bet aš kategoriškai atsisakiau pas jį nakvoti, kol nenupirks dar vienos koldros ir pagalvės. Po paraliais, man irgi reikia turėti kažkokius principus. O tai paskui sušalsiu per naktį. Sušalsiu ir numirsiu. Ir visi liūdės, bet bus per vėlu.

Tatuiruotė ir plaukai. Dėl tatuiruotės dar derinamės su meistreliu, užtat Julka man jau nudažė plaukus. Gavausi elegantiškai varinė, arba, paprasčiau tariant, tamsiai ryža, bet man patinka. ( Alekso komentaras: “Nu tu kaip dviratis: paliksi kur vieną mieste - pavogs, užrakinsi garaže - surūdysi…”)

Lietuva. Na ką, liko kiek mažiau nei mėnuo. Pirmom dienom mane rezervavosi tėvai, bet paskui grįšiu į Vilnių ir siaubsiu klubus! Ar bent jau kokį porą. Amžius jau nebe tas, kad visus apeit…

Daugiau socializuotis. Vis dar neblogai.

Popieriniai laiškai tetai. Žodžiu, visi suprantam, kad aš greičiau pati pasibelsiu į jos duris, negu kad tą laišką nelaimingą išsiųsiu.

Eiti laiku miegot. O čia man vis kas nors sutrukdo. Šį mėnesį atradau senąją animaciją. Taigi “Mauglis”, “Maišas obuolių”, “Bonifacijaus atostogos”, “Dvylika mėnesių”, “Katinas, kuris vaikšto vienas”…. Pažiūri ir galvoji, “Va čia tau joks ne “Kempiniukas” su savo provakarietiška YOLO filosofija…”

Mesti rūkyti. Ai… Vėl atkritau. O prasidėjo viskas prieš dvi savaites, kai per vieną vakarą peržiūrėjau didžiąją sovietų siaubo ir nevilties trilogiją:  “Ežiukas rūke”, “Kalifas gandras” ir “Didieji šalčiai”. “Ežiukas rūke” tai panašiau į “Ežiukas rūkė”, ir dar kažką tikrai nepaprasto. “Kalifas gandras” - išvis siaubiakas pirmo lygio, apie bandymus su žmonėmis ir gyvūnais, silpnų nervų žmonėms nežiūrėt, o po legendinio gabalo “Buvau aš kadaise gražuolis jaunutis arklys” taip susijaudinau, kad vidury nakties išsigraibiau ekstrinę cigaretę iš kosmetinės ir leidausi padvalan parūkyt. Žodžiu, gaila visų - ir ežiuko, ir krokodilo, ir arklio, tai ir vėl rūkau.

Meditacinė muzika. Sugedo mano ausinukas, tai darbe visus džiuginu savo rinkiniu iš “Youtube”. Užmečiau budistines maldas, bet neapleidau “smooth jazz”. Vis nerandu to auksinio viduriuko, kad muzika ir ausiai būtų maloni, ir dvasiškai pakylėtų aukštėliau.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt