2013-06-28Aš noriu.

Aš kartais noriu viską mesti ir pabėgti kur nors į kitą šalį.

Susikurti dar vieną žavingą asmenybę ir būti tuo keistu besiblaškančiu drugeliu, kuriuo mane daug kas ir laiko.

Bename kate, kuriai svarbu tik dubenėlis maisto ir vandens, galimybė išsimiegoti ir kad kas nors karts nuo karto paglostytų.

Dirbčiau padavėja mažutėje kavinėje ir šypsočiausi liūdniems vienišiams.

Gyvenčiau palapinėje paplūdimyje ir ieškočiau žarnakvapių, kad pamatyčiau, kaip juokingai jie atryja smėlį.

Rašyčiau laiškus, kuriuos paprašyčiau išsiųsti po metų.

Trainiočiausi su vietinėm katėm ir būčiau bėganti su vilkais.

Įsidarbinčiau antikvariniam knygyne, bet knygų neskaityčiau. Aš jas gerčiau, gerčiau, maišydama su cigaretės dūmais ir žalia arbata.

Nekirpčiau plaukų, kol jie siektų liemenį ir tapčiau panaši į undinę akvariume.

Aš bijau vandens, bet nebijočiau upokšnių miško tankymėje.

Lyjant lietui įsilaužčiau į apleistą namą ir gulėčiau prie lango, įsisupus į apklotą, klausydamasi vandens teškėjimo į akmeninius laiptus.

Lankyčiau kapines ir bendraučiau su nepažįstamų žmonių vėlėmis.

Palikčiau trumpus eilėraščius pašto dėžutėse ir keliaučiau per šalį su kuprine, kol galiausiai pasiekčiau kalnus, o ten sėdėčiau visą naktį ir gerdama arbatą žiūrėčiau į žvaigždes.
Po to leisčiau sau sušalti. Būtų graži mirtis. Gražesnė, nei išsitaškyti po traukiniu Kopenhagos priemiestyje.

… Po metų kitas vienišas keliautojas rastų sušalusią lapę, kuri taip ir nepakeitė kailio, atėjus žiemai.

Rodyk draugams

Na ką, sveikinkit mane, plačioji liaudie, - vakar, būdama beveik dvidešimt aštuonerių, aš aptikau, kad, pasirodo, kai vyras kviečia pasižiūrėti filmo, tai nichriena nereiškia, kad ir žiūrėsit:

“Do you want to watch a movie?

The way guys convince girls to come over to get fucked. It makes it sound as if the guy wants to hang out instead of have sex. If you do watch a movie, you usually end up not finishing the whole thing.”

Dėl kavos jau išsiaiškinau prieš dvejus metus, kai su draugėm sėdėjom vienoj lauko kavinėj, o šalia kažkoks pusamžis vyras skaitė laikraštį. Kai jau pakilom eiti namop, anas vijosi mane per visą miestą ir net įsėdo į tą patį metro, kad pakviestų mane “puodeliui kavos”. Mandagus toks, su akinukais, prisistatė sociologijos mokslų daktaru. Uoj, pagalvojau, va su šitu žmogum būtų apie ką pašnekėt. Taigi užsirašiau jo telefono numerį ir pažadėjau paskambinti, kai atsiras laiko. O po to mano draugės pasibaisėjusios viena per kitą mane protino: “Kokia dar kava, brangioji? Jis gi tik sekso nori”. “O koks jums dar seksas prie kavos? - aiškinu aš, - gi mes tik šiaip pašnekėt susitiktume.” Užtruko gerą valandą, kol jos man įkalė, kad vyrai su gražiomis moterimis kavų negeria. Nei kapučino, anei latės. Ir jiems konkrečiai pofyg, ką tu turi pasisakyt sociologiniais klausimais, nes galutinis ir vienatinis tikslas buvo ir yra seksas.

Nuo to karto kavos einu daug atsargiau. Kokteilių taip pat. Tik jei ant alaus pavadina, kažkaip nesispyrioju, nes daug šansų, kad žmogus tikrai nuo dūšios pašnekėt nori.

Be to, aš esu naivus ir užtat tiesmukas žmogus - jeigu šiandien mano asmenybė tokia, aš nesibodėsiu paklausti, ar jūs man, dėde, kartais ko į gėrimą neįpylėt? O gal jūs - serijinis žudikas? Ne? Ne tai ne, pasitikiu.

Bet nu neturiu aš nuovokos maltis po vyrų psichologijos džiungles. Kai mane kviečia žiūrėt filmo, tai aš ir einu žiūrėt filmo, tvaju mat’. Ir, ojėzau, kiek ir kokių tik filmų aš prisižiūrėjus! Ir ėch, kiek vyrų taip nukankinus….

Aš gal, pavyzdžiui, planuoti mėgstu, o čia, supranti, nast - laba diena, dabar bus seksas. Nė morališkai, žmogus, pasiruošt nespėji, tai kur čia kokybė tokiam procese?

Va buvo pas mane toks, tarkim, Vadimas. Kad aš jam patikau, tai jau susivokiau, nes kitaip filmų nebūtų kvietęs žiūrėt. Į savo butą centre. Į miegamąjį. Po kaldra. Ir jėj bogu, du mėnesius mes iš tikrųjų tik žiūrėjom filmus. Penkis vakarus per savaitę. Karoče gavaria, gyvenau jau kaip ir kino teatre. O po filmo tvarkingai išsikviesdavau taksi, padėkodavau Vadimui už vakarą ir išeidavau, anam nulydint mane gailiu žvilgsniu. Atleisk man, Vadimai, nieko aiškiai nepasiūlei, tai galvojau, kad nenori.

Nesakau, kad kiekvieną kartą reikia paskirti tikslų apointmentą seksualiniam interkursui, bet po paraliais, o jei žmogus iš tikrųjų kavos ar filmo tekviečia, tai kaip atrodys, jei aš staiga geidulingai užrišiu jam akis ir prirakinsiu prie lovos? Bus paskiau ir gatvėj sveikintis sarmata.

… Šiandien metai, kaip lankausi pas savo psichiatrę, kuri stengiasi parskraidinti mane į Žemę iš paslaptingos planetos, kurioje gyvenu.
Nepykit labai ant manęs.
Suprantu, kad varau vyrus iš proto, tiesiog nė vienas jų manęs taip ir neišmokė pasitikėti savimi kaip moterimi.

Rodyk draugams

2013-06-22Skruzdėlės.

… Kadaise Viešpats prausėsi gyvuoju vandeniu ir netyčiomis pritaškė aplink praustuvą. Tiek to, atlaidžiai pagalvojo Viešpats, ir iš tų purslelių leido atsirasti visokiems vienadieniams drugeliams, boružėms ir skruzdėlėms.Tegu pasidžiaugia gyvenimu ir jie.

Tokią štai legendą buvau susikūrusi vaikystėje, ir sąžinė neleisdavo nuskriausti nė musytės, todėl šįryt atėjusi darban pasimetu pamačiusi, kaip Gao į visus durų plyšius karingai purkščioja “Chloraxą”. Skruzdėlytė klastą pajunta tik įropojusi į cheminę balą - antenėlės konvulsiškai sutrūkčioja, kūnelis susiriečia ir panyra į besiplečiančią “Chloraxo” dėmę. Man truputuką suspaudžia širdį.

- Po paraliais, Gao, ką jos tau daro? - klausiu su priekaištu balse.
- Vilioja higienos kontrolę, bjaurybės, - sumurma anas. Į spąstus įkliūna dar kelios mirtininkės.

Susimąstau. Kažin kaip jaučiasi skruzdėlės, keliavusios į virtuvę, o patekusios atgal į Viešpats prieangį, nes jos čia būti negali higienos kontrolės sprendimu?

- Bet Gao…. - lėtai sakau, - tu gi irgi skruzdėlė. Europos Sąjunga visus tarpdurius išsipurškusi “Chloraxu”, o tu va pralindai ir gyveni sau sėkmingai.

Ką tik pavadinau savo šefą skruzdėle.

Gao akimirkai sustoja.

- … Nu taip, - staiga nusišypso jis, - ir todėl konkurencijos man nereikia, - gudriai mirkteli ir darkart purkšteli “Chloraxo” palei plintusą.

Atsidūstu ir einu valyti stalų.

Kada nors Dieviškoji Higienos kontrolė išnuodys mus visus. Ir visi mes grįšime skruzdėlėmis ant Viešpats slenksčio.

Rodyk draugams

… Vakar pagaliau grįžau į Vilnių. Ten manęs jau laukė mano geriausias pasaulyje draugas, ir taip prasidėjo mūsų barų epopėja. Ką aš galiu pasakyt…. Kai išgeriu, tampu visų drauge:

- Pirmam bare užtrolinu barmeną, kad mano tatuškė kietesnė negu jo. Anas nesiginčyja.

- Po butelio vyno ir poros kokteilių pagaunam azartą: į kitą barą nutariam traukti atskirai ir pažiūrėti, kas pirmas gaus priešingos lyties telefono nr. Draugas baran įeina pirmas, aš keletą minučių lūkuriuoju už durų. Per tą laiką susibendrauju su apsauginiu, išsiklausinėju apie face-control’o kriterijus, papasakoju jam pusę savo gyvenimo Danijoje pabaigdama “Bet čia, žinok, mergos gražesnės” ir dar kartu nusifotografuojam. Įeinu į barą, užsisakau kokteilį ir šast - jau kalbina mane koks tai užsienietis. Na, galvoju, viskas, išlošiau litą. Agi nichriena.... Aš toks žmogus, man nuo dūšios reik pabendraut, tai kaip įsileidžiam į kalbas apie gyvenimą…. Galiausiai draugui nusibosta manęs laukt ir išsitempia mane lauk. Lažybas pralošiu.

- Trečiam bare užsisakau “Manhatteno”. Blyn, koks stiprus, - purtausi ir prašau į kokteilį “įpilti pieno”. Barmenė nusišypso ir pastato man vandens stiklinę. Aš jai duodu penkis litus ir šnabždu “čia ne visiems, čia tau į kišenę…”

- Išeinam parūkyt. Grįžusi baksteliu į alkūnę šalia sėdinčiam vyrui: “Klausyk, ar tu man nieko į gėrimą neįpylei, kol aš buvau išėjus?” Anas nesupranta, pasirodo, vokietis. “Listen, did you pour something to my drink, while I was gone?” - klausiu angliškai. “N-no…” - pasimeta anas. “Okėj. I just wanted to be sure. It’s cool, man.”

- Klausiu barmenės, ar jos vardas kartais ne Austėja. Paskui stebiuosi, kad ji jaunai atrodo, ir garsiai teiraujuosi, kokį veido kremą ji naudoja.

- Baras užsidarinėja, o aš niekaip nedamušu savo “Manhatteno”. Pamoju barmenui ir šaukiu: “Ei, berniuk, žiūrėk, išgersi mano “Manhatteną”? Daug palieku, gi geras dar, gaila išpilt…”

Vakaras užsibaigia “Salento”, kur alkoholio man jau niekas nebeperka, vietoj to gaunu buteliuką “Sprite’o”. Bet ooo, vaikeli, ką gi aš matau - ogi toks pat stulpas kaip pas mūsų šokių mokykloje! “Palaikyk,” - sakau draugui, įbrukdama limonadą į rankas, - “dabar aš tau ką parodysiu!”

Laimei, nenusij*binu. O gal ir nusij*binu, neatsimenu.

Ryte draugas padaro stiprios žalios arbatos su daug cukraus.

“Bet tai kaiiii pofyg tau viskas,” - sako.

Šypsausi. Tokių atostogų aš ir norėjau.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt