Man atrodo, aš mirštu socialiai. Jaučiuosi kaip apleistas Feisbuko puslapis, kurį pamiršo ištrinti. Kartais ten užsuka žmonės, pasiilgę manęs tokios, kokia kažkada buvau, brūkšteli komentarą-kitą. Perskaitau, bet neatsakau. Nelabai turiu ko.
Realybėje jaučiuosi it per miglą. Su kažkuo nueinu kavos, paplepu ir užmirštu. Ši liepa tikriausiai bus tuščiausias vasaros mėnuo. Prasidėjo kažkokie blackout’ai, kuo toliau, tuo lieku labiau viena su savimi.
Draugė pakvietė praleisti savaitę pas ją. Ji man gamins, nereikės niekuo rūpintis. Rytoj po darbo jau grįšiu į jos butą. Gal per tą savaitę pavyks pamiršti savo užmarštį.
Miegu miegu miegu. Sapnuose gelbėju ežiukus nuo karščio arba organizuoju Trolių Mumių vestuves.

… Kaip taip įvyksta, kad žmogus, į kurį kadaise buvo dedama tiek vilčių, ima ir pavirsta socialine šiukšle?

Rodyk draugams

- Tave kamuoja katastrofinis mąstymas, - pastebi ji.

***

Žinau. Katastrofinės mintys mane valdo nuo vaikystės, kuomet eidama du kilometrus iš mokyklos su kuprine ant pečių nejučiomis įsivaizduodavau pačius įvairiausius pasaulio pabaigos scenarijus, ir kurgi tuomet būčiau aš.

Iš kai kurių jau išaugau, bet viena mane persekioja ligi šių dienų ir fantazija mane užvaldo kaskart… įlipus į autobusą, ypač jei važiuoju vakare.

Žinot, kad autobusas apskritai yra padalintas į keletą strateginių vietų? Priekyje ir gale sėdi tik aštriausio žvilgsnio ir reakcijos išrinktieji - sargai. Jų užduotis - stebėti kelią ir perspėti vairuotoją, jei pastebi pavojų. Mat po daugelio metų visuomenė gyvena tik autobusuose ir visą gyvenimą praleidžia kelyje. Žemės rutulys išraizgytas neįtikėtinos kokybės greitkelių, ir tai nuo šiol - mūsų miestai ir valstybės.

Mūsų nuolatos tyko šalikelių pabaisos ir neduok dieve sustosi ne specialiai tam įkurtoje bazėje ir neturėsi anyžių…

Autobusas suskirstytas strateginėmis vietomis, kur žmonės sėdi po du ir sudaro tam tikrą ūkinį vienetą vidinėje autobuso bendruomenėje. Vertingiausi - ar silpniausi - visuomenės nariai sėdi autobuso vidury, bet nelaimingiausios vietos yra tiesiai prieš vidurines duris, nes kartais pasitaiko atvejų, jog pabaisa pralaužia duris ir griebia pirmą pasitaikiusią auką. Tad žiūrėkit, kur sėdat, ypač, jei nesat apsirūpinę anyžiais.

Milijonai autobusų bendruomenių užsidirba, žaisdami pokerį internetu. Už laimėtus virtualius pinigus galima apsipirkti specialioje bazėje, apsirūpinti kuru ar anyžiais. Žinoma, ne visi turi tam talento, tad tie, kurie neturi, eina vairuoti autobuso arba tampa profesionaliais sargais, todėl autobusą vairuojančios moterys ir moterys, ginkluotos žiūronais, ateityje taps labai įprastu dalyku.

Kiekvieno asmens gebėjimus žaisti pokerį apibrėžia privalomas nešioti ordinas. Klastojančių ordinus pasitaiko ne taip jau mažai, bet apgavystės paprastai greitai išaiškėja, ir vargas tokiam, jei dar ir autobuso vairuoti nemoka….

Ordinų klastotėmis ir kitais nešvariais dalykais užsiima mafija. Mafija važinėja tiuninguotais mikriukais “Latvija”, kur vidus įrengtas kaip prezidentiniame lėktuve. Mikriukai mažesni ir pabaisoms juos nuversti lengviau, bet, kita vertus, jie ir geriau ginkluoti. Todėl kai kurie autobusai, užuot užsiėmę pokeriu, sekioja paskui mikriukus, nes anie pabaisas šluoja nuo kelio, ir mainais už apsaugą tiekia mafijai vos paaugintus pinčeriukus, kurie paspirginti ant iešmo yra mafijos mėgstamas delikatesas. Pinčeriukų augintojų autobusų trūkumas - nuolatinė smarvė ir kiauksėjimas, bet jie patys prie to gana greitai pripranta.

Jeigu kam smalsu, kaip vyksta pažintys ir vestuvės. Tam tikromis dienomis metuose visi autobusai, turintys vienišų narių, susirenka pažinčių bazėje. Tuomet visi išlipa ir lieka sėdėti tik vienišos moterys. Vyrai eilute įlipa per priekį, eina iki pat galinių durų ir stebi, kuri moteris pasislinks ir leis jam atsisėsti šalia. Lieviausia tai moterims, nes jei praeina koks visai nieko, o tu galvoji, ai, dar palauksiu, gal geresnis ateis, o geresnis neateina, to anksčiau matyto jau nebepasivysi…Bet nurimkit, feministės! Egzistuoja ir vadinamasis Baltasis Autobusas, kur sėdi vyrai. Be abejonės, pasirinkimą labiausiai lemia gebėjimas žaisti pokerį, nes ne prikolas visą gyvenimą abiems vairuoti autobusą.

Pabaisos žiauriai nekenčia anyžiaus, todėl visos maisto bazės ir stotelės yra apsuptos anyžių laukų. Iš anyžių gaminamas lipnus ir tirštas skystis, kuriuo aptepamas visas autobusas, o amazonės pro langus šaudo anyžių sultimis suteptomis strėlėmis.

Baisiausia būva, kai žmogus esi pokerio čempionas ir anyžių pakęst negali, vien nuo kvapo pykinti pradeda, todėl nuolat turi sėdėti su dujokauke, kas šiaip jau nėra blogai, nes gaunasi geras pokerfeisas, net ir žaidžiant internetu.

Kalbant apie maistą, daugiausia į trasą eina daržovės ir vištiena, nes pabaisos neėda nei vienų, nei kitų (apsinuodija vitaminais arba paspringsta plunksnom). Karvės ir kiti galvijai - per sunkūs prižiūrėti (ir netelpa į autobusą), bet vienas jau į pensiją išėjęs ir per savo gyvenimą daug turto sukaupęs pokerio čempionas įsigudrino milžiniškam vilkike kultivuoti ožkas dėl pieno. Tai, be abejo, irgi prabanga, todėl pieną dažniausiai įperka tik mafija. Pinčeriukams nuo grilio užgerti.

Tačiau čempionas buvo geraširdis ir atidarė labdaros tašką, kur pieną nėščių moterų autobusas su mažais vaikais gauna nemokamai. (Negalvokit, kad šis autobusas važinėja vienas, ne, - jis saugomas iš priekio ir iš galo ir nuolat tepamas anyžių sultimis.)

Ožkos klesti, nes joms iš esmės pofyg, ką ryti, tad jos sėkmingai matinasi išsivadėjusiais anyžiais ir vargo nemato, su pinčeriukais terlionės daugiau…

***

Tai buvo trumpas žvilgsnis į mano susikurtą autobusinę ateitį. Kaskart vėl važiuodama autobusu mintyse vis ką nors patobulinu, priduriu, pataisau ir tylomis apžvelgusi keleivius bandau nustatyti, kurio pokerio žaidimo įgūdžiai geriausi…

Tiesa, kai važiuoju namo iš vakarėlio, tada man jau vienodai, į strateginę vietą atsisėdau ar ne, svarbu, kad namo veža ir vardo neklausia.

Rodyk draugams

Vakar perskaičiau, kad žmogaus vertę apibrėžia tai, kaip jis sugeba spręsti problemas. Pagal šitą teoriją už mane vertingesnis net pomidoras… Miegoti nueinu liūdna.

Užtat mintyse pasižadu imtis ko nors produktyvaus.

Ir ką, - šiandien aš savimi didžiuojuosi. Atsibundu dešimtą ryto, išeinu į lauką, nusiperku keksą ir kavos. Woohoo! Pirmas žingsnis žengtas, juk pusryčiai - svarbiausias dienos maistas! Įkvėpimas nuo to tik išauga. Grįžtu namo ir nutariu, kad gana būti lebedai, - metas iš pagrindų tvarkytis savo gyvenimą! Parašau Julkai, sakau, kad noriu atidaryti internetinę parduotuvę. Jinai kaip tik į Latviją rugpjūtį važiuoja, tegu paieško pigios darbo jėgos, tuo pačiu ir praktiką atliks, vis tiek su e-konceptu dirba.

Susimoku porą senų sąskaitų. Dar vienas žingsnis į priekį. Neblogai….

Pasigūglinu apie profsąjungas. Kitą savaitę eisiu išsiklausinėti plačiau.

… Ir taip, žiūrėk, jau ir pavargti spėju…. Suvalgau šokoladuką, nusižiovauju. Dvi popiet, visos katės eina pokaičio. Negaliu atsispirti ir aš. Bet ar tai palaužia mano pabudusią pionierišką dvasią? Nichriena. Ryžtingai suvedu į google’ą “motivational audio books”. Permetu akimis sąrašėlį ir įsijungiu vieną, pavadinimu “How to become rich” ar kažkaip panašiai. Trukmė - pusantros valandos. Va, galvoju, miegosiu, o man galvoje stiebsis naujos finansinio mąstymo piramidės….

Atsibundu akurat po pusantros valandos ir spėju nugirsti paskutinį pamokslą:

“Ši knyga daro stebuklus, tik atminkite - kol nepasieksite rezultatų, griežtai su niekuo nesikonsultuokite, neskaitykite kitų knygų ir nesidomėkite jokiomis kitomis teorijomis. Jokiu būdu. Nepasakokite ir artimiesiems, jie bandys nuteikti jus skeptiškai. Bet mes esame tikri, kad tai, ko jūs išmokote iš šios knygos, padės jums pasiekti naujas finansines aukštumas.”

Nelabai prisimenu, kokias čia teorijas ką tik miegodama išklausiau, bet, po paraliais, dėdė sako - dėdė žino.

O gal suveiks?

Einu kurti biznio plano.

Tik prieš tai dar vieną šokoladuką sukirsiu.

Rodyk draugams

Prieš porą savaičių pas mus atsirado naujas padavėjas. Jaunutis, tik mokyklą baigęs, šnekus nuo pat pirmos dienos, o nuo antros nuo manęs jau nesitraukia nei per žingsnį. Šluostom stiklines, kol anas galų gale susikaupia:

- Klausyk, Kate, mes kartu dirbam tik trečią kartą, bet su tavim man fainiausia. Pasakysiu šefei, kad nuo šiol pamainas skirtų tik su tavim.

Nieko neatsakau, tik nusišypsau ir tylomis linkteliu galva. Argi man gaila.

Žvilgteliu į laikrodį, - mano pamaina baigta.

- Jau namo? Tai gal iki stoties pavežt? - klausia anas.

- Bet tavo pamaina dar nesibaigė,  - pastebiu.

- Tai kad nėr ką veikt, Nao susitvarkys vienas, - numoja ranka. - Nao, aš einu namo, nu ne namo, Katę iki stoties pavešiu, - ir mikliai nusiriša prijuostę.

Žinau, kad jam visai ne pakeliui, bet jaučiuosi per daug pavargusi, kad pasakyčiau ne.

Įsėdu į mašiną ir pagalvoju: va, ir aš kai kada būnu barakuda, kitaip tariant, naudojuosi vyrų simpatija…

- Klausyk, o tu ryt dirbi? - man jau beišlipant paklausia anas. - Po darbo parašyk man, atvažiuosiu tavęs iki stoties nuvežt.

Išplečiu akis.

- Tai kad tu ryt nedirbi… - sumurmu, - negi važiuosi dėl manęs čia….

- Mano mašina - tavo paslaugoms, - nusišypso anas.

Atsidūstu.

- Ne, dėkui, nevarginsiu tavęs, - patikinu aš ir palinkėjusi gero vakaro užtrenkiu automobilio dureles.

Žinau, kad ryt laukia ilga pamaina, ir kad vakare būsiu nusivariusi nuo kojų. Bet, po paraliais, chrienova iš manęs barakuda. Nemoku naudotis kitų simpatijomis.

Ech, o būtų taip pravartu…

Rodyk draugams

- Žinai, Julka, - išpučiu dūmą nusiminus, - Va pažiūrėk į žmones. Visi kažką veikia, prasmingo, karjerom užsiima, namus statosi, o ką aš? Sėdžiu čia ir nieko neveikiu.

- Nu kaip neveiki…. Taigi va, sėdi, geri, - padrąsina mane ana.- Žinai ką? Sugalvojau tostą. Už tai, kad kada nors mylėtume savo darbą.

- Davai. Ir už tai, kad darbas mylėtų mus, - džiugiai priduriu, pakeldama taurę su vyno likučiais.

- Ėėė, nea. Darbas mus ir taip per daug “myli”, atsiprašant…. - sumurma Julka. Bet susidaužia vis tiek.

Po penkiolikos minučių mudvi pakylam eiti ir aš nualpstu.

***

Ši ataskaita bus kiek kitokia. Pažiūrėjau, kad įvykdžiau visai nemažą dalį savo mažyčių idiotiškų užmojų, tad šia proga skelbiu keletą naujų.

Pole dance. Kurį laiką nėjau. Tai dėl gyjančios tatuiruotės, tai dėl to, kad Lietuvoje atostogavau. Bet kokiu atveju, netrukus vėl pradėsiu. Savęs čia per daug nespaudžiu, jau senokai nusprendžiau, kad tai man turi teikti malonumą, juk ne olimpiadai ruošiuosi.

Perfekcija darbe. Reik išmokt normaliai fotografuot, nes mano daromos suši fotkės - baisios, ir reik išmokt būt šiek tiek griežtesnei su kitais padavėjais, už kuriuos esu atsakinga. O apskritai tai man reikia naujo darbo, kad ir kaip būtų patogu sėdėti šitame. Pasiūlymams esu atvira, tik kad pasiūlymai manęs nenori.

Santaupos. Šiuo metu jų nėra, bet stengsiuosi atsidėt bent po kažkiek, nes turiu naujų planų, žr. punktą žemiau.

NAUJIENA - pavasario kelionė į užsienį. Dar nenusprendžiau, kur, bet noriu susikaupti kapitalo, kurio užtektų mėnesio bastynėms po kokį nors egzotišką kraštą. Preliminariai planuoju kt. metų balandį, bet viskam pasiruošti noriu iki šių metų gruodžio. Blyn, juk aš taip seniai kur nors keliavau…. Kaip Juodaakė taikliai pakomentavo, per keliones atsigauni, žmogus. Gal man to ir reikia?

Būti geresne savo draugui. Akylesni skaitytojai nenustebs, bet mes su Aleksu savo santykius įšaldėm draugystės zonoje. Dabar jis turi teisę pakviesti mane ledų, o aš turiu teisę pasakyti ne, ir niekas neįsižeis. Vis tiek anas žino, kad manimi gali bet kada pasikliauti, kaip ir aš juo, o man asmeniškai tai daug svarbiau nei visokie santykiai-šmantykiai. Ir apskritai, su tokiu žmogum kaip aš normalių poros santykių būti išvis negali, ir man jau nusibodo kaskart sužinoti tai iš naujo.

Tatuiruotė ir plaukai. Done.

Lietuva. Buvau ir alų midų gėriau, ir išvis ko aš ten tik ir su kuo tik negėriau…. :/

… Ryšium su tuo, skelbiu dar vieną NAUJIENĄ - ogi mažiau džiaugtis alkoholiu. Tikslas šiai vasarai - nueiti bent į vieną vakarėlį, kurio metu visą laiką išgurkšnočiau tik kolą ar gazuotą vandenį. Jei pasiseks, būtinai aprašysiu, kaip sekėsi.

Daugiau socializuotis. Lietuvoj normą įvykdžiau penkiagubai, tai liepą leisiu pabūti sau pasyvesne.

Popieriniai laiškai tetai. Parašysiu bent vieną šį mėnesį, jėj bogu. Tik reik sugalvot, apie ką.

Eiti laiku miegot. Jau pamiršau, kokia šito uždavinio prasmė ir esmė. Kas tas “laiku”?

Mesti rūkyti. Nu jau tuoj tuoj….

NAUJIENA - labiau rūpintis savimi. Aš kažkaip labai įdomiai “rūpinuosi savimi”, - geriu, rūkau, nemiegu, persidirbu, nevagau pusryčių, geriu belenkiek kavos… Užtat perku griežtai tik ekologiškas kosmetikos priemones. Neverta ir sakyti, kad tokios rūpybos vaisiai baisiai jau neapčiuopiami. Užtat penktadienį į darbą ateisiu su mėlyne ant kaktos. Šiandien ėmiau ir nualpau, ir dar griūdama atsitrenkiau galva į stalo kampą. Greičiausiai panikos priepuolis, tas visuomet užklumpa netikėtai, bet po paraliais, anksčiau dar kažkaip susitvardydavau ir nušliauždavau iki suolelio, o čia atsijungiau per minutę. Reiškia, metas keisti gyvenseną. Taigi liepos mėnesį bandysiu mažiau kavos, vyno, daugiau vandens/arbatos. Mest rūkyt vienąkart. Imti vartoti vitaminus. Valgyti bent šiokius tokius pusryčius ir apskritai, vartoti daugiau daržovių, vaisių ir kitų ten visų tų sveikų produktų. Gal dar kas kokių pasiūlymų šia tema? Niekada nebuvau sveikos gyvensenos entuziastė, bet visai norėčiau bent kažkiek į tą pusę pasistūmėt.

Meditacinė muzika. Nachrien aš išvis šitą punktą čia įtraukiau? Nesupratau, kas čia buvo… o.O

… Ir paskutinė NAUJIENA - rašyti. Rašyti man patinka, bet pagaliau apsisprendžiau imtis šio to rimtesnio, o ar vėliau tai redaguoti, trinti, viešinti ar pasilikti sau - nuspręsiu paskui. Tiesiog rašymas man yra labai maloni terapija.

Tad kol kas tiek. Pritrūkau idėjų kažkaip. Kas netingit, pasiūlykit dar kokį įdomesnį užmojį ;)

Rodyk draugams

2013-07-01Pirmadienisblia.

… Kaiiii gaidys pirmadienis pasitaikė. Ką ten gaidys - drakonas, su skiautere per visą nugarą.

Pabudau nuo baisaus gręžimo. Pasirodo, renovuoja priešais esantį namą. Tris mėnesius renovuos.

Reik važiuot į darbą - laba diena, traukiniai neveikia. Ir metro vakarais neveiks. Mano kelionė į darbą šįryt buvo: dešimt minučių pėstute iki metro, keturias stoteles pavažiuot, tada persėsti į traukinį, šešias stoteles pavažiuot, tada - į autobusą, pravažiuot per kokius penkis kaimus, tada vėl į kitą autobusą, ir vuolia, pavėlavau tik penkiolika minučių, o keliavau apie dvi valandas. Stačiai ekskursija, tvaju mat’. Ir taip bus kasryt ir kasvakar iki pat rugpjūčio vidurio, nes remontas.

Su Aleksu sutarėm mėnesį pabandyti būti tik draugais. Aplinkybių neaiškinsiu, bet viskas dėl manęs, kaip kitaip. Dėl šito neišgyvenu, - bachūrai ateina ir išeina, o draugai lieka.

Restorane - kaip po karo. Tik paimu šluotą į rankas, įguža pirmieji lankytojai. Gerai, galvoju, sėdėkit bardake, kad taip norit. Skubiai aptvarkau stalus, va, sėskit.

Šefė skambina. Mūsų pagrindinį restoraną uždarė renovacijai, tai visi užsakymai peradresuojami mums. O mums tai reiškia man, nes darbadieniais ten sukuosi viena. Darbo tik dvigubai, bet ką čia, aš Sovietų Sąjungoj gimus, ištversiu ir šilta ir šalta.

Gydytoja skambina. Sako, nepyk, bet kitą savaitę susitikt negalim, teks nukelt iki rugpjūčio devynioliktos. Ištversiu, atsidūstu, bet iš tikrųjų nežinau. Ne nu, žinoma, ištversiu. Aš - stipri moteris, Sovietų Sąjungoj gimus, ką pasišnekėt su kuo neturiu? Turiu ohoho, bet nešnekėsiu.

Restorane chebra užsakė per daug brokolių. Tai spėkit, ką valgėm pietums? Ogi brokolius blia! Su ryžiais. Brokolius su ryžiais.

Susinervinu, einu pasidaryt kavos. Atsuku dangtelį - tik dulkės belikusios. Nu nafik. Einu į sandėlį, sakau. Sandėly užsidegu cigaretę, įsipilu trečdalį stiklinės vyno ir rymau ant apverstos dėžės. Maža to, nuorūką nepažiūrėjus įmetu į degių atliekų konteinerį. Tenka skubiai gesinti prabangiu mineraliniu vandenium.

… Ir dar bliad džinsai be kišenių.

Žodžiu, sugalvojau: dirbsiu kaip arklys, kol sukaupsiu kapitalą, ir pavasarį išvažiuosiu į kokią tolimą egzotinę šalį pasibastyt kokį mėnesį. Viena, su kuprine ant pečių. Niekad taip nekeliavau, bet gal neišprievartaus.

O jei ir išprievartaus, tai būsiu pati kalta.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt