Šiandien aš noriu verkti.

Laisvadienis, turėjau visą gražią dieną nueiti į banką, pasipildyti mėnesinį bilietą ir galbūt susitikti su kuo nors kavos. Bet ne, blyn, apie trečią popiet ėmiau ir išskridau į Tailandą, kur laiko negaišau ir iškart atsidūriau Tailando gražuolių procesijoje, vilkina pūsta turkio spalvos suknele su milijonu svarovskių.

Supamos besigėrinčios procesija minios oriai plaukėme per miesto aikštę, kol nepriėjome kažkokių laiptų į rūsį. Tada orumas baigėsi ir solidžiai atrodantis kostiumuotas dėdė modamas ranka liepė visoms pasipustyti sukneles ir tekinom bėgti į pastate esančią salę, kur vyko antra renginio dalis. Aš ir dar dvi merginos susiradom savo vadovę ir įsitaisėm šalia jos kojų. Ant scenos vyko renginys, kurio taip ir nemačiau per susirinkusiųjų nugaras. Kitavertus, mane kamavo klausimas,- tai aš dabar azijietė ar ne?
Laiko pasvarstymams nebuvo, nes netrukus visos keturios atsidūrėme prieplaukoje, kur būriavosi mūsų išsiilgusi minia ir vyko privalomas pasirodymas vandenyje. Mes kažkodėl įsitaisėme ant akmeninės sienos ir plaukikes stebėjome iš ten. Skaidriai mėlyname vandenyje plaukė gulbės ir vėžliai, ir tik įsižiūrėjusi supratau, kad jie - pripūstos guminės dekoracijos, pritvirtinos plaukikėms prie nugarų. Nieko nepasakysi, gražu. Bet žvilgtelėjusi atgal susijaudinau - už sienos, ant kurios viršaus mes sėdėjome, buvo vanduo, o aš gi bijau vandens. Nusiminusi šnipštelėjau vadovei, kuri geranoriškai leido užsikarti į saugesnę vietą. Bet tada ji pati paslydo ir nukrito, merginos ėmė panikuoti ir man nebeliko nieko kito, tik šokti ir ją gelbėti. Šlapia ir laiminga vadovė padėkojo ir pridūrė, kad dabar tikriausiai nugalėjau savo baimę, bet tuomet aš pastebėjau iš vandens kyšančią uodegą. Grįžtelėjusi į baseiną, kuriame neseniai plaukiojo kontestantės, išvydau tik tuščią ir baisiai drumzliną vandenį ir vos tik spėjau riktelėti, kai į mus trenkėsi milžiniškas pripučiamas vandens slibinas. Bet siena staiga pavirto mašina ir mes spėjome nuo jo pabėgti. Atsidūrusios vakarinės saulės nutviekstoje gatvėje sužinojom, kad laimėjo mano draugė. Konkursas baigėsi. Pasveikinusi ją su pergale, basa ir susivėlusi, bet vis dar su baline suknele patraukiau namo, bet pakeliui pastebėjau mažą parduotuvėlę, kurioje pardavinėjo gutą (kontūrus tapybai ant šilko) ir baisiausiai nudžiugusi puoliau apžiūrinėti prekes, nors dėdė jau ketino užsidaryti. Staiga jo parduotuvėlė pavirto į butą, kuriame gyveno mano laimėtoja draugė, jos brolis ir… aš. Brolis buvo aukštas ir simpatiškas ir baisiai mane kadrino, bet netikėtai ėmė ir parsivedė žmoną. Nusivylusi atsisveikinau su drauge ir persikrausčiau pas kitą buvusią dalyvę, kurį irgi turėjo brolį. Buvo vakaras ir aš pasiūliau išsikepti varškėčių. Visi sutiko, bet draugė pranešė, kad grupelė vokiečių mudvi pakvietė į vakarėlį. Žvilgtelėjusi į jos brolį jo akyse išvydau liūdesį…

Ir pabudau, bliad. Pusę aštuonių vakaro. Nei į banką nuėjau, nei kavos. Nei išvis buvau šiandien koją iš namų iškėlusi. Draugės šalia nebuvo, anei jos brolio. Tai bent varškėčių išsikepsiu, pagalvojau.

Parduotuvėje prie miltų stovėjau dešimt minučių, susisupusi į galvoje tvyrantį rūką, ir niekaip negalėjau prisiminti, kur gyvenu iš tikrųjų.

Rodyk draugams

Eilinis laisvadienis, vėl naršau po darbo skelbimus. Ir ko čia tik nėra, pagalvoju, pelyte vangiai perversdama puslapį, kai….

Prisimerkiu ir skelbimą perskaitau dar kartą.

Sąžiningai pasakysiu, tokio dar neteko matyt.

Bet kodėl… Kodėl širdelė smarkiau plakti pradėjo?

Bene ir aš ten noriu?

- Nekvailiok, - išgirstu griežtą vidinį balsą, - Ką tu ten veiksi, gi tridsokas ant nosies…

- Ša tu,  - nutildau. - Ir ne tridsokas, o dar tik dvidešimt aštuoneri. O kad ir tridsokas būtų, ne tavo reikalas, pofyg tokia dar atrodau.

- Nu nu… - sumurma anas. - Nado byla ranshe dumat’… Ir ką tėvai pagalvos?

- Komon, po tatuškės jau nieko nebegalvoja, - primenu. - Tegu gyvena mano mokyklinių pasiekimų prisiminimais netrukdomi.

- Dieve dieve, quo tu vadis, - surypuoja mano vidinis balsas. - Kuo toliau, tuo protelio mažiau… Žmonės tavo metų su šeimom ir paskolom sėdi, dirba su popieriais ir važinėja į komandiruotes. Baigsi tu cirkintis ar ne pagaliau? Jau praeitą savaitę į svingerių klubo administratores civiaką siųst vos atkalbėjau, dabar vėl…

- Taigi čia ne tas pats, - sakau, - o apskritai tai ten irgi nieko blogo, juk tik svečius suregistruoji, patalpas aprodai, o paskui čilini prie kompo su arbatos puoduku, kol jie ten tratinasi visi…. Pabūk ramiai, man pagalvot reikia.

Atsistoju, įkvepiu ir žvilgteliu į veidrodį pro vieną petį, pro kitą. Kresteliu plaukus ir pasiunčiu savo atvaizdui oro bučkį.

- Žinai ką? Davai siunčiam, bala nematė, - džiugiai pranešu savo vidiniam balsui.

- Jei nusiųsi, nebebus iš tavęs žmogaus jau, - perspėja anas.

- Agi ni chriena, - atsikertu, - Dabar irgi ne kažką. Prezidente vis tiek nebūsiu, o rašyt ir skaityt nuo to nepamiršiu.

Ir ką?

Ir išsiunčiau. Išsiunčiau paraišką į vakarinės programos šokėjas. Nesijaudinkit, draugai, buvo parašyta, kad be nusirengimo elementų, užtat su gera alga ir įmokom į pensijų fondą! O, kaip sakoma, senatve reik pradėt rūpintis iš anksto, ar jūs ne taip galvojat?

(Jei pakvies į pokalbį, būtinai parašysiu.)

Rodyk draugams

“Imkit mane, prašau, paimkit mane, paimkit mane, paim…”

Taip labai noriu naujo darbo, siuntinėju motyvacinius jau gerus penkis mėnesius, bet niekas neima, nors tu ką. Tai kai jau prispaudė psichologinė desperacija (psichologinė, ne finansinė, nes darbą restorane vis dar turiu), leidau pasireikšti savo nenugalimajam ego ir pradėjau siuntinėti motyvacinius, persisunkusius savisarkazmo ir mažų prikolų.

Užuot siuntusi pasinę fotkę, siunčiu kokią iš feisbuko, kur aš su žaisliniu šautuvu.
Rašau tiesiai šviesiai, kad baigiau filologiją, bet man negėda.
Pripažįstu, kad neturiu jokio kito išsilavinimo, bet labai noriu būti dar kuo nors.
Pasigiriu mandagiom manierom.
Gale būtinai prirašau “Manyje stačiai sprogsta milžiniškas potencialitetas” ir, jei aplikuoju į kokios dizainerės išparduotuvę, prisegu foto, kur aš su savadarbe suknele iš šiukšlių maišų (žr. postą prieš tai), su prierašu “Žinot, laisvalaikiu ir pati šiek tiek modeliuoju”.

Ai, galvoju, jei nepaims, tai bent nuotaiką praskaidrinsiu žmonėms.

Juk sukelti šypseną - irgi darbas, kad ir neapmokamas :>

Rodyk draugams

2013-08-14Darbe kaip namie.

- Katinėli…. Kas čia? - išgirstu sutrikusio Nao balsą iš virtuvės gilumos.
- Kur? - kyšteliu galvą iš restorano.
Gao pasikuičia šaldytuve, laikydamas dviem pirštais iškelia nedidelę mėlyną tūbelę ir klausiamai kilsteli antakį.
- Ai, čia vėsinamoji paakių želė, - sakau. - Kosmetinis kokosų aliejus. Rožių vanduo. Arbatmedžio rankų kremas.
- Ir ką visa tai veikia pas mus šaldytuve šalia vyšninių pomidorų? - visai pasimeta Nao.
- Nu ką, ką… Sunku man rytais… Dažnai tik dantis spėju išsivalyt, - aiškinu, atsargiai ištraukdama tūbelę Nao iš nagų. - Tai va darbe dasibaigiu. Palauk, sumuštinį suvalgysiu ir eisiu pasigražint.
- Tu ir pusryčių nevalgei? - nustemba anas.
- Gi sakau, kad rytais man sunku būna, - sumurmu. - Nori pusės? Su vištiena. Viso, jaučiu, neįveiksiu.
- Ne, ačiū, - mandagiai atsisako Nao.
- Nu, nenori - nereikia, norėsi - nebus, - pacituoju lietuvių liaudies išmintį ir tingiai siurbteliu arbatos. - Še šokoladuką.
Šitą anas jau paima. Argi man gaila. Vis tiek jau kaip ir kambariokas.
- Man rodos, pamiršai dar šį tą, - sako Nao ir reikšmingai nužvelgia mane žemiau iškirptės.
- Ai, kad be liemenėlės atėjau? - susizgrimbu ir papučiu lūpas, - pfff, tik nedarykim tragedijos iš nieko. Liemenėlę kasdien dėvėti yra nesveika! Ir aš neketinu gadintis sau sveikatos dėl kompleksuotų vyrų! Aišku, jei kas iš klientų pareiškimą parašys, tai jau gal užsidėsiu… - kukliai priduriu.
- Aha, taip tau ir rašys, - sumurma anas, darinėdamas lašišą. - Susirink savo kosmetikas iš šaldytuvo. Negerai taip.
- Bet mano aliejus suskystės, - patempiu lūpą.
- Nenumirsi, - atkerta anas.
Tylomis susirenku buteliukus, bet paakių želę palieku kur buvus. Vėsesnė geriau veikia.
- Apsiniaukę šiandien… - melancholiškai pastebi Nao, nuo stalo šiukšliadėžėn nubraukdamas žuvies galvą. - Turbūt lis, o aš skėčio vėl nepasiėmiau.
- Nieko, turim šiukšlių maišų, tau bus apsiaustas, o man - suknelė, - sakau svajingai.

Ir iš tiesų, vakare įsilyja.

Rodyk draugams

2013-08-09Apie egzorcizmą.

Ech, prisisapnavau su tais velniais, seksą su manim beplėšiančiais. Trečiadienio naktį užmerkiu akis ir regiu, kaip garsus egzorcistas net iš Rusijos atvyko velnies iš manęs varyti. Vrodi operacija pavyko…

Tik šiąnakt pas mane sapnuose apsilankė iki pusės nuogas Mantas Adomėnas.

Rodyk draugams

2013-08-07Intravertiškai.

Šiandien galutinai įsitikinau, kad stebuklingai traukiu kai kuriuos visai nepažįstamus žmones.
Vat pavyzdžiui šiandien man laisvadienis. Toks, kur išvis galiu miegoti kiek noriu, veikti ką noriu, eiti kur noriu ir panašiai. Tad šiandien sugalvojau, kad noriu į kiną. Seniai buvau.
Susiveikiu bilietą į pirmą artimiausiu laiku rodomą filmą - “Monsters University”. Dar penkiolika minučių, reik kažko užkąst pasiimt, galvoju, karšta, gal kokios kolos…. Kolos neimu. Nusiperku “Kinder Bueno” ir sidro skarbonkę, - atsipalaidavimui.
Įeinu į salę - tuščia. Anei vieno žmogaus. Susinepatoginu, uždarau duris, apeinu ratą, pasitikrinu bilietą. Aštunta salė? Aštunta. Eilė F, krėslas nr. vienas. Vėl praveriu duris, - vis dar tamsu. Tašėje sutarška sidras. Nu ir chren s vami, pagalvoju, atsisėdu eilėje F, krėsle nr. trys, maišto vardan, ir žiūriu, kas čia bus.
Po trijų minučių įeina porelė. Įeina, susiranda eilę F ir užima atatinkamai krėslus nr. vienas ir nr. du. Šalia manęs, kitaip sakant. Pasijuntu baisiai priblokšta. Demonstratyviai apsidairau po salę - jomajo, daugiau kaip du šimtai laisvų vietų, o jie ima ir sėdasi šalia manęs. Užsidedu trys dė akinius ir kokią minutę tuščiai spoksau į ekraną svarstydama, KODĖL. Salė tuštutėlė, o mes sėdim, trys draugai, vadinas. Staiga vaikinas uždeda ranką merginai ant kojos. Nu stačiai za*abys, pagalvoju, dabar išvis atrodo, kad tai aš prie jų prisiplakiau. O man dar sidras rūpi, bet kaip čia dabar, prie žmonių….
Prasideda reklamos, mes vis dar tryse, bet, panašu, nepatogiai jaučiuosi tik aš. O kaip gi, šiandien - mano intravertinė diena, diena, kai man su niekuo nereik kalbėtis, bendrauti ir visą dieną galiu praleisti tik su savimi, ir še tau, boba, devintinės… Tylomis susigraibau tašėje sidrą ir subtiliai, be garso, bandau atidaryti skarbonkę. Subtiliai, be garso, nulaužiu aną metalinį pypsiuką. Skardinė lieka neatidaryta. Prikandu lūpą. Nu po paraliais, nei vienam, žmogui, leis pabūt, nei išgerti kas duos…. Susinervinu, metu visus “mandagu-nemandagu”, atsistoju ir persėdu už gerų šešių vietų. Išsitraukiu sidrą iš tašės, pramušu skylę nykščiu (!) ir su palengvėjimu trukteliu gerus tris gurkšnius. Taip lengvai trečiadienio jūs man nesugadinsit, pergalingai mirkteliu pati nežinau kam, ir filmas prasideda.

Su Julka vystom biznio planą. Julka dabar Latvijoj, praktiką atlieka, bet susirašom skaipu. Galvojau, kad užsiimsim prekyba drabužiais, bet šiandien grįžus randu žinutę “Pasidomėk kartoninių dėžių galimybėm.”

Tai va sėdžiu dabar, atsidarius “Google”, spoksau į kartonines dėžes ir bandau įžvelgti jų galimybes.

Rodyk draugams

2013-08-03Sapnų pelkė.

Šiąnakt išsimiegojau kaip karalienė. Tiesą pasakius, praėjusią naktį taip pat. Kelias dienas gyvenau pas savo draugę, ji man paklojo neįtikėtino minkštumo lovą, gavau milžinišką, specialiai iš Amerikos užsakytą pagalvę, baltą megztą užklotą ir mineralinę, jaukią gelsvai blankią šviesą skleidžiančią lempą. Niekuomet nemėgau baltos spalvos, o kambario sienos - baltutėlės, bet vos išjungusi lempą panirdavau į minkščiausią pasaulyje miegą.

Žinoma, mano sapnai niekur nedingo. Praėjusią naktį buvo pasaulio pabaiga, aš ir dar keli vilties nepraradusieji užsiropštėm ant dangoraižio stogo apsirūpinę vos keliais pomidorais, kai staiga sužinojau, kad mano naminę panterą kažkoks idiotas pririšo prie stulpo ir paliko. O vandens lygis kilo… Mečiau viską ir liepiau mane kuo skubiau nuvežti pas mano panterą..

- Kelkis, brangioji, jau aštuonios, - švelniu balsu pažadina mane draugė.

- Dar dešimt minučių, turiu išgelbėti savo panterą… - sumurmu mieguista ir vėl apsikabinu pagalvę.

… Svečiuose ir viešbučiuose visuomet išsimiegu puikiai. Fantastiškai išsiilsiu ir tik persikrausčiusi į naują vietą, tačiau vėliau mano lova mane ima varginti. Nebegelbsti nei šviežiai išskalbta patalynė, nei pūkinė pagalvė. Kokia pavargusi bebūčiau, išsitiesusi lovoje pasijuntu pavargusi dar labiau. Kūnas apsunksta ir aš imu grimzti į milijonus matytų ir dar neregėtų vaizdinių. Mėnesis daugiausia, ir mano bepročiai sapnai materializuojasi į klampią pelkę, kuria peršlampa visa lova. Jie susigeria į patalynę, išterlioja pagalvę ir net mano pliušinį katiną, kol galiausiai atgyja, kaip gyvos yra bakterijos, atgyja tobula ir kartais košmariška grafika, kaupinos šėtoniško laukimo, laukimo, kada aš grįšiu ir nepajėgdama pasipriešinti atgulsiu į tą klastingą klampumą. Ir aš guluosi, manydama, jog vis dar plūduriuoju paviršiuje, tačiau kas naktį nejučia lėtai grimztu iki pat ausų galiukų. O rytais, kaip įprasta visiems, vyksta nuolatinė kova, tik ne tokia, na žinot, noriu pagulėt dar truputį. Pajutusi, jog atgaunu sąmonę, pelkė subanguoja, pliušinis katinas atgyja ir šnabžda man į ausį, tu nespėjai, tu nesuspėjai tiek daug, tu PRIVALAI, tu negali… Ir aš lieku, ir sapnuoju toliau, ir keliauju per dimensijas, ir kariauju, ir šnekuosi su nepažįstamaisiais, ir gelbėju kačiukus, ežiukus, vystančias kosmines gėles, ir myliuosi su šėtonu, ir galiausiai užspringusi giliai įkvėptu oro gurkšniu lyg nematomą virvelę patraukus atsisėdu lovoje ir stiklinėmis akimis įsispoksau į sieną, ieškodama durų, pro kurias man nedelsiant reikia žengti į Realybę. Duris randu, jos ten, kur ir visuomet, baltos, apsilupinėjusios ir nerakintos. Vangiai rengiuosi, susigraibau raktus, velniaižin ko nuolatos pilną tašę, bet, prieš palikdama kambarį, dar sugrįžtu ir ant pelkės atsargiai užmetu antklodę. Pasiklojau lovą, galvoju, bet iš tiesų tik užkloju savo sapnus, užkloju lyg mielinę tešlą ant radiatoriaus ir palieku tarpti ir laukti manęs….

Pas draugę miegosiu ir sekmadienį. Ten lova vis dar jos, vis dar balta ir vis dar tik baldas.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt