2013-10-30Sapiobarakudizmas.

- … Suprantat, mes visą savaitgalį gėrėm, - pradedu pasakojimą, vos tik įsitaisiusi gydytojos kabinete. - Su drauge, reiškias. Ir trečios dienos popietę priėjom prie išvados, kad MOTERIS - kaip MOTERIS - gyvenime turi keletą variantų, reiškias: pirma. Įstoti į universitetą, įgyti perspektyvią specialybę ir gyventi svajonių gyvenimą. Bet čia galioja tik labai akademiškai protingoms moterims. Jeigu mokaisi tik todėl, kad tėvai liepia, tai žinok šitas variantas nelabai nusimato. Toliau, reiškias. Antras variantas - ištekėti ir turėti šeimą. Gali būti derinamas su pirmu variantu. Sunkiai, bet gali. Čia nėr ką daug kalbėt, ne mano specializacija. Trečias variantas - turėti kokį nors talentą. Dainuoti, siūti, rašyti ar, galų gale, kokteilius gerai maišyti - OPA, čia jau visada yra vietos savirealizacijai, PRIE - įsidėmėkit, - PRIE TINKAMŲ APLINKYBIŲ. O kas tos tinkamos aplinkybės… Nu tai čia dar kitas diskusijos aspektas. O kai jau nė vienas iš minėtų - moteris - IR TIK MOTERIS, patikėkit manimi! - gali patiuninguoti savo fasadą ir tapti… barakuda. Tik mano atveju - sapiobarakuda. Ar jūs suprantat, Liudmila, apie ką aš kalbu?

Liudmila, panašu, jau pripratus, kad jau gerą pusmetį per kiekvieną mūsų susitikimą aš pasireiškiu su vis nauja patetiška idėja, tad labai neprieštarauja ir tik paklausia:

- Bara…kuo?

- Nu gi golddiggere, mes jas Lietuvoj barakudom vadinam, - susizgrimbu paaiškinti. - Liūdna, vienok, sakyčiau, bet panašu, kad savęs atradimo kelyje man prisieis išbandyti ir tai.

Liudmila, matau, nelabai followina.

- Žiūrėkit, visą gyvenimą galvojau, kad būsiu akademikė. Susifeilinau. Šeima ir vaikai? Jūs pažiūrėkit į mane ir šitas klausimas atkris savaime. Talentas? Biškį šoku, biškį dainuoju, biškį rašau, bet nieko rimto, nieko gryno, nieko… tokio, kas man leistų tapti profesionalia šokėja, dainininke ar rašytoja. Tai kas man dabar belieka, pakol tridsokas ant nosies nenusėdo? Teisingai. Pasidaryti papus ir eiti į trasą.

Nutylu. Šiandien aš šneki kaip niekad, bet man labai reikia, kad Liudmila sektų mano savasties paieškų procesą.

- Suprantat, Liudmila, aš jums kaip moteris moteriai pasakysiu, - NĖRA TOKIO DALYKO KAIP LYGIOS VYRŲ IR MOTERŲ TEISĖS. Moterys visais laikais investuoja daugiau į bet kokį sąryšį su priešinga lytimi ir visas feminizmas tėra dar didesnis moterų išnaudojimas.

- Nu nu? Kaip čia taip? - suklūsta mano psichiatrė. Pasijuntu savotiškai autoritetinga.

- Nu žiūrėkit. Pirmas pasimatymas. Feminizmo laikai. Aš dažausi, kvepinuosi, perku seksualias kalgotkes - jau investicija, ar ne? Vyras. Reiškias. Vyras ką? Pasitinka centre, duok dieve pasikvėpinęs. Be mašinos. Jau, skaityk, transportas neatsipirko. Duris turi atsidaryti pati, kėdę atsistumti pati… Čia tau, vadinasi, buvo pademonstruotos tavo bobiškos teisės ir privilegijos. Toliau. Kavinėje kaip padorus žmogus užsisakai puodelį arbatos ar ten kavos. Tik tiek. Susimoki pati? Ką tik iššvaistei makiažą. Matot? Pakolkas tokiais tempais sparčiai einam į minusą. Vienok, dar yra šansas, kad pasimatymas atsipirks, jei žmogus pasirodys esąs įdomus, šarmingas, charizmatiškas. Tuomet visos jo išsakytos mintys stumia mūsų balansą į pliusą. Na, jūs suprantat, mane seksualiai traukia protingi. Tak vot tai ir yra sapiobarakudizmas.

- O tai… ką tai turi bendro su naujais papais? - prisimena Liudmila, nustojusi krutinti paišelį.

- Kuo? Papais? Ai, paapais… Na, čia irgi įvaizdžio dalis. Papai buvo papais visais laikais, ką norit, tą sakykit. Buvo ir man šovus mintis, bet iš kompetetingos priešingos lyties komisijos sulaukiau pasipriešinimo. Mano vienas - pusantro vyriško delno, tai sakė negadint gero daikto. Bet ką nors vis tiek pasitiuninguosiu, - entuziastingai nusišypsau. - Kitai savaitei užsirašiau į tris skirtingus grožio salonus.

- Tai dabar tavo interesai - išvaizdos tobulinime… - pasižymi ana bloknotėlyje ir užbraukia riebų brūkšnį.

- Taigi, - liūdnai atsidūstu. - Būkim biedni, bet teisingi, kitų perspektyvų kaip ir nebebėr.

- O… tada kas?

- Žinot, taip toli dar negalvojau… - staiga pajuntu, kaip išsisklaido paskutiniai entuziazmo likučiai ir gėdingai nuleidžiu galvą į sterblę. - Žinau tik, kad esu potenciali sapiobarakuda. Mainau flirtą į smegenis ir charizmą.

- Bet tokie vyrai išvaizdos šitaip nesureikšmina, kad jau papus naujus reikėtų darytis… - suabejoja Liudmila.

- O čia psichologinis triukas mano sąžinės balsui nuraminti, per kurį aš ne tik už savo arbatą, bet dar ir už jojo pietus paprastai susimoku, - suurzgiu, pikta ant savęs. - Nu kiek galima save skriaust? O čia jau, suprantat, išvaizda signalizuos iš tolo, kad kas kas, o arbatos puodelis - tai kaip trijų litų stavkė įsėdus į taksi.

- Sapiobarakudizmas…. - tylomis pakartoja ana. - Taip sakei?

- Lygiai taip. Vakar sugalvojau.

Rodyk draugams

2013-10-08Pūkis.

Dievinu savo naująjį darbą jaukioje suvenyrų krautuvėlėje, į kurią užsuka atsipalaidavę turistai, ieškantys dovanėlių artimiesiems. Ir kolegės mielos, ir šefas fainas, rytais visada pasitinka su gera kolumbiška kava, o šaldytuvas visuomet pilnas vaisių, kurių pastaruoju metu valgau itin daug. Kol parduotuvėlėje tuščia, sėdim dviese ir gurkšnodami kavą šnekamės apie gyvenimą, literatūrą, konspiracijos teorijas, hipnozę ir kitus man įdomius dalykus.

Nepatinka tik kiniečiai, kurie į parduotuvėlę suguža iškart penkiolika, grumdosi, būtinai ką nors sudaužo ir visi vienas per kitą rėkia “Sausainių! Sausainių!”. Karoče, šiandien konkrečiai išpardavėm visus parduotuvėj turėtus sausainius…

Išlydim paskutinius klegančius kiniečius, apsirūpinusius sausainiais, undinėlėm ir atvirukais. Šefas garsiai atsidūsta.

- Šaunuolė, susitvarkei su šypsena, - pagiria mane ir priduria, - Apskritai, man rodos, kiek čia dirbi, dar niekuomet nemačiau tavęs susierzinusios….

- Uoj, patikėk, susierzinu kasdien bent po porą sykių, - šypsodamasi mirkteliu.

- Negali būti, - nepatiki šefas. Minutėlę patyliu.

- … Gerai, klausykis, - palinkstu artėliau. - Bet niekam negali pasakyti, okėj?

- Nesakysiu, - pažada anas, - klok.

Susikaupiu.

- Supranti, kaskart, kai susierzinu, iškart įsivaizduoju, kad po parduotuvę išdykauja mažas pūkuotas kačiukas…. Vartosi, žaidžia, kiniečio klešnę nagučiu užkabina… Ir nu man iškart visas pyktis praeina, nuotaika pasitaiso ir galiu šypsotis bet kam. Atsimeni, kaip užvakar viena arogantiška baba karolius matavosi? Jėj bogu, jei ne kačiukas, aš ją tais karoliais užsmaugusi būčiau. O jisai va sau laigo po parduotuvę, siunta, o jei kas netyčia ką nors sudaužo, iškart pagalvoju, kad jau kačiukas ant lentynos užsikarti bandė, ir iškart atsileidžiu….

Šefas truputį pasimetęs. Biškį pasigailiu, kad pasakiau.

- Ir…. kiek laiko čia tas kačiukas jau gyvena? - klausia, siurbteldamas kavos iš puodelio su kalėdiniais motyvais.

- Nu jau geras porą savaičių, - sumurmu. - Baltas toks, pūkuotas….

- … Ir todėl aš jo nematau… Kad baltas…. - nutęsia šefas. - Matyt, su sienom susilieja.

- Arba miega kur nors ant lentynos su norvegiškais megztiniais, - tyliai priduriu, - Šilta ten….

Šefas staiga nusišypso.

- Gerai. Tegu būna sau, - numoja ranka, - Tik žiūrėk, kad dūkdamas dekoratyvinių lėkščių neišvartytų.

- Neišvartys, - pažadu ir su palengvėjimu dideliais gurkšniais išbaigiu savo kavą. - Man rodos, niekas šįvakar jau nebeateis. Gal jau užsidarom?

- Aha, - linkteli šefas, - tu duris užrakink, o aš einu virtuvę aptvarkyt.

- Gerai, tik… Ten indukas su vandeniu prie palangės padėtas, tai jo neliesk, - perspėju.

- Ar šitas? - iškiša ranką anas, laikydamas molinį smėlio spalvos dubenėlį.

- Šitas, - linkteliu, pagriebdama raktus nuo stalo,- Ten Pūkiui, jei kartais ištrokštų per naktį.

- Prietarai, prietarai, - garsiai nusikvatoja staiga anas, bet dubenėlį atsargiai pastato kur buvęs. Viduje jaučiuosi pakylėta tarsi maža mergaitė, kuriai nebereikia nuo tėvų slėpti slapčia parsinešto augintinio. Suokalbiškai žvilgteliu į viršutinę drabužių lentyną. Pūkis mieguistai viksteli uodegėle, susiriečia į kamuoliuką ir vėl užsnūsta. Maži katiniukai reikalauja daug miego, motiniškai pagalvoju aš.

Prie durų būriuojasi grupelė turistų.

- Šįvakar jau užsidarom, brangieji, - sakau, su šypsena nuo ausies lyg ausies, - užsukit ryt, vienuoliktą.

Nežinau, ar šefui patinka nematomos katės, bet slapčiomis turbūt džiūgauja, kad bent nematomų draugų darban nesivedžioju.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt