Visi tik ir kalba, kaip baisu, kad mokyklose tyčiojamasi iš apkūnių, akiniuotų, gerai besimokančių vaikų.

Bet kodėl niekas nenori pripažinti, kad naktiniame gyvenime, kur, atrodytų, turėtų rinktis jau subrendę žmonės tiesiog gerai praleisti laiko, patyčios - ne ką mažesnis reiškinys?

Tik jų aukomis dažniausiai tampa gražiai atrodančios ir vyrų dėmesio nestokojančios moterys.

- A paeini su tais kablais išvis? - išsiviepia apkūni garbanota raudonplaukė prie veidrodžio tualete.

Kilsteliu antakius ir apsidairau. Čia man?

- Šliucha…. - teškia agresyvios išvaizdos trumpai kirpta juodaplaukė su auskaru nosyje, grubiai stumteldama mane pečiu, ir abi išeina.

Minutėlę stoviu ir stebiu save veidrodyje.

- …Paeinu… - ryžtingai sušnabždu tuščiai erdvei už savęs.

Nu ni hrena sebe…. Jei man kas mokykloje būtų pasakęs, kad vieną dieną būsiu užkabinėjama dėl to, kad atrodau per karšta, būčiau tik pasukiojusi pirštą prie smilkinio, susimetusi knygas į nutrintą kuprinę ir nuleista galva išėjusi iš klasės, išbertą kaktą slėpdama po susivėlusių plaukų užuolaida.

Ir štai po dešimties metų Alisa staiga atsidūrė kitoje veidrodžio pusėje…

Ir, kaip pabuvusi abejose barikadų pusėse, galiu pareikšti: vot ir dasigyvenom iki iškreipto feminizmo laikų - taip, moteris turi teisę ateiti į klubą su treningais ir nutampyta maike, nes juk ne išvaizda svarbiausia, bet moteris turi lygiai tokią pat teisę išreikšti savo seksualumą juoda aptempta suknele, žydru kolje ir aukštakulniais.

Gyvenime nesu priėjusi prie merginos ir tėškusi, jog ji - stora, apsileidusi karvė, jau nekalbant apie tai, kad atrodo per seksuali….

Bobos, vadinas. Kas jas supaisys.

Gurkšteliu vandens ir graibausi žiebtuvėlio.

- … Galima prisėst? - nutraukia mano pamintyjimus malonus vyriškas balsas.

- Sėsk, kad jau taip… - sumurmu ir kilsteliu akis, prikandusi vis dar nepridegtą cigaretę. O. Šitą mačiau. Simpatiškas tamsiaplaukis praeidamas keliskart apdovanojo mane šilta šypsena.

- Tu viena? - teiraujasi.

- Ne, su šefu… - atsainiai žvilgteliu į už poros metrų su savo sesele flirtuojantį šefą.

- Aa… Mes va ten sėdim su kompanija, - mosteli ranka anas. Pasuku galvą ir staiga susiduriu su drakonišku šliucha mane išvadinusios merginos žvilgsniu, kuri stebi mane iš padilbų ir šnabždasi su šalia įsitaisiusia raudonplauke garbane. Pala…..

Mintyse akimirksniu susiveda galai. Pasitikinčiai savimi nusišypsau ir žvilgteliu vaikinui į akis. Aaaai, tai viskas aišku tada. Atleisk, padružke, bet teks tau dar pasėdėt friendzone’oj kurį laiką….

How does it feel

To know that I don’t care at all,

Your words don’t mean a thing at all,

I choose to rise, you choose to fall….

How does it feel to know that I AM CAPABLE OF MORE THAN YOU WILL EVER KNOW…..

And now watch. I’m gonna teach you a lesson.

- …Aš Katė, - ištiesiu ranką vaikinui koketiškai.

Namo grįžtu su telefono numeriu ir kvietimu susitikti dar kartą.

… Don’t tell me I’m not good enough!

Don’t you bring me down.

I’m moving on,

And you’re over now.


Bitch.

Rodyk draugams

Kas mane pažįsta barų ir klubų aplinkoj, tas žino, kad Katė Ant Palangės be tostų alkoholio neliečia.  Reikia man užčerėt tą gėrimą, įprasminti, palinkėti ir tikėtis. Ne visiems tas buvo ir yra suprantama, bet Danijoje sutikau Julką……

Iš anksto atsiprašau už transkripciją, čia talentu nežibu.

Pirmas raundas:

- Nu, budem.

- Budem.

- Za nas.

- Za.

- Za…. čto bi vsio bylo bi horošo.

- Davai.

Antras raundas:

- Za ščastje!

- Za!

- Za družbu!

- Davai!

- Jul….. Tu menia gerbi?

- Gerbiu, Koška. Konkrečiai.

- Gerai. Ir aš tave gerbiu. Za respekt.

- Za etogo moego… nu, pomniš, karoče….

- Da da, davai. Nu Koška, čto ty tak medleno….

- … Za krasivih mužčin v našej žyzni! Potomu čto vsio ravno budem plakat’, tak hot’ krasivij by bil, sukin sin….

- Nu eto voobšė zalatye slova…. Za!

Trečias raundas:

- Za chorošij, zdorovij trach!

- …Aha, bepigu tau kalbėt, u tebja hot’ jest s kem…. Nu za….

- Za ženskuju bliad charizmu!

- A počemu bliad, Julia…. My že ne takije…

- Vse nastojaščije ženščini nemnožko takije! Davai, u tebja tam ostalos čjut čjut…

- ….Jul… Slušaj…. A davai ne budem za krasivih…. Davai budem za umnih… Možet byt togda y plakat’ ne prediotsa?

Rodyk draugams

2013-11-11Niukštukėlės.

- Tu juokauji…. - pasigirsta mano balsas iš persirengimo kambarėlio.

- Taigi išeik, išeik, pasirodyk, - ragina šefas, girdžiu, bet aš tebespoksau į veidrodį ir nesumoju, ką daugiau pasakyt apie savo naująją kalėdinę uniformą. Atsidūstu ir trukteliu suknelę kiek įmanoma žemiau. Uoj. Atsidūstu vėl, trukteliu aukščiau. Pasitaisau kepuraitę, giliai įkvepiu ir iškaukšiu ant podiumo.

-Nuo-sta-bu, - užgniaužia šefui kvapą, kol aš trypčioju palei duris, vienu medžiaginiu nykštuku negrabiai bandydama prisidengti iškirptę, ir sėdynę - kitu.

- Aš TAIP į salę neisiu, - pareiškiu. - Ji man gerokai per trumpa!

- Kaip tai per trumpa? - nesupranta šefas. - Taigi va, ir pasijonis pridėtas…

- … Čia mano pačios kombinukas, - pykteliu, vėl nesėkmingai trukteliu suknelę žemyn ir staiga atsivėrusią plačią iškirptę ryžtingai prikloju plaukais ir nuo kepurės nukarusiu bumbulu.

- Bet kaip gražiai…. O jei užsakytume dydžiu didesnį? - viltingai derasi šefas.

Užtylu.

- … Dviem, - iškeliu sąlygą.

- Deal, - nušvinta anas. - Šitą atiduosim Evai, ji visai smulkutė…

- Ni chriena, Eva į salę su tokiu irgi neis. Tada užsakom didesnį ir jai, - griežtai kaukšteliu smailiakulniu į grindis.

…. Tai va, brangieji, jei kas kalėdiniu sezonu į Kopenhagą netyčia, užsukit, niukštukėlės kava pavaišins ;) (Šefą išgrūsim kur reikalų tvarkyt)

Rodyk draugams

Man labai gėda, bet, man rodos, padariau siaubingą klaidą.

Ir man labai baisu. Dėl to paties.

Žinau, su Liudmila tarėmės, kad iki naujų nustosiu vartoti vaistus, ir nustosiu juos vartoti palaipsniui.

Bet prieš geras tris savaites aš pamiršau išgerti vieną tabletę. Paskui kitą dieną pamiršau ir antrą. Paskui jos baigėsi, aš nebenusipirkau ir pagalvojau - argi ne puiki proga išsilaisvinti nuo vaistų suvisam?

Ir viskas. Nustojau gert antidepresantus slapčia nuo gydytojos ir ketinau padaryti jai malonią staigmeną..

Bet po paraliais. Per pastarąją savaitę smagūs dalykai tapo juokingi beprotiškai, kai nuo mano skambaus juoko aidi sienos, o liūdni - stačiai širdgėlą keliantys, kai visiškai netikėtai pačiai sau apsipilu ašaromis virtuvėje, prisiminusi benamį katinuką.

Supykusi dabar svaidausi žaibais. Įskaudinta noriu prisigerti. Iki išprotėjimo noriu mylėtis, stačiai skęstu feromonuose. Per tris savaites mano gyvenimas vėl nusivažiavo iki nepakenčiamai beprasmiško.

Tačiau nieko ypatingo neįvyko. Aš tiesiog nustojau gerti antidepresantus.

Ir viskas. Nebegaliu su savimi susitvarkyti….. Negi čia tikrai aš?

Iš kur manyje visko tiek?

Ir kaip aš turėčiau su tuo tvarkytis visą gyvenimą?

Ir kaip kas nors kitas turėtų tvarkytis su manimi visą gyvenimą?

Kas čia yra išvis? Charizma?

Ar trauma?

Gal mano kūnas gamina savo ypatingus narkotikus, per kuriuos emocijas išgyvenu šimtąkart stipriau nei derėtų?

Užtat blogą ėmiau atnaujinti beveik kasdien.

Rodyk draugams

2013-11-08“Paskambink.”

“Labas, katinėli, žinai, aš nekaip jaučiuosi, tai neišeis šian į miestą varyt…”

Įgrūdu telefoną atgal į rankinę ir garsiai atsidūstu.
- Kas nutiko? - pasidomi šefas.
- Nieko… Planavom su drauge į barą šiandien, bet ji susirgo… - sumurmu.
- Tai mes galim varyt, - staiga nušvinta anas ir žvilgteli į laikrodį. - Šiandien uždarom šeštą ir šiaušiam.
- S… sakai? Neatleisi manęs paskui? - sudvejoju aš.
- Kodėl turėčiau? - nustemba šefas. Naivuolis, pagalvoju.
- Taigi davai varom, o tai tu vis namo ir namo, greit suaugsi su kambariu, - neatlyžta.
- Davai, - pasiryžtu. - Tik jokių cirkų.
- Jokių cirkų, - pažada.

Tebūnie. O tai nachrien aš vakar pas kirpėją buvau.

Pusę septynių mudu jau sėdim mano mėgstamam bare.
- Dar du Baltus rusus, - nusišypsau padavėjai, bet nueidama ji to jau nebepastebi. Užtat pastebi gerai apsirengęs, simpatiškas vyras, sėdintis su raudono vyno taure prie staliuko priešais. Pastebi ir nusišypso atgal.
“Dėmesio, dabar bus flirtas,” - įspėja mane mano alter ego. Įsijungia vidinis radijas, ir per salę periodiškai imu transliuoti pusės balo žemės drebėjimo virpesius - WhOosh… WhOosh…
Viliokiškai lėtai užsikeliu džinsuotą koją ant kojos, nuleidžiu blakstienas ir šypteliu puse lūpų. Ni velnia, mano kirpimas šįvakar nepastebėtas nepraeis, nusprendžiu.
- … ir todėl, supranti, užsakiau pusę tokių nykštukų, o pusę tokių, - pergalingai užbaigia mano šefas, kurio nugarą kas keletą minučių aplenkia valiūkiškas keturiasdešimtmečio žvilgsnis mano pusėn.
- Kaip gerai, - sakau, ranka ore nubrėžiu platų puslankį ir patogiai atsišlieju į sofą, - suprask, tarp mūsų su šituo dėde plyti diiidelis stalas su pora puspilnių stiklų kokteilio, ir mus sieja griežtai tik darbiniai santykiai. WhOosh… whOosh…. Transliuoja mano radaras, ir sustabdyti jį - ne mano jėgoms.
Žinau savo silpnybę. Kaip pasakytų mano biologijos mokytoja, turiu itin išvystytą flirtavimo mechanizmą, kuris įsijungia nepriklausomai nuo mano pageidavimų, ir nors knyga per viršų daužyk, - išsijungs jis tada, kada panorės to pats.
Šefą mano bangos apeina. Pats to nežinodamas, gavo švirkštą priešnuodžių dar kai tik dirbti pradėjau, tai duok Viešpatie įgavo imunitetą suvisam. Bet keturiasdešimtmetis tai neskiepytas…

- … o tie nykštukai tai paklausūs, ypač tas su vilnone barzda, vakar kokius keturis pardavėm, - girdžiu šefą sakant ir diskretiškai stebiu, kaip anas kitas išsitraukia popieriaus lapelį, ant jo kažką užrašo, žvilgteli į mane, nueina prie baro, užsivelka paltą ir išeina pro duris.
“Penki…. Keturi… Trys….” - mintyse skaičiuoju.
- Čia jums, - kyšteli lapuką barmenas šalia su vaikinu sėdinčiai panelei. Mintyse padarau feispalmą.
Panelė išvynioja popieriuką, perskaito ir nieko nesuprasdama pakelia akis į jau įtariai nusiteikusį savo pašnekovą.
- Atsiprašau, čia turbūt man, - mandagiai įsiterpiu į jos “what the…” monologą.
- Kodėl? - pasimeta panelė.
- Does this make sense to you? - paklausiu jos.
- No… - papurto galvą ana.
- Well but it makes sense to me, - mirkteliu jai. Mergina susipranta ir su palengvėjimu atiduoda popierėlį man. Išvynioju ir skaitau.

“Ačiū už flirtą. Atrodai nuostabiai. Paskambink, - Janas.”
Apverčiu lapelį kita puse. Tuščia. Greitai akimis vėl permetu, kas pakeverzota.

Paskambinti kur? Į lempą su stalo koja? Telefono numerį pamiršai užrašyt, durniau.

Paveiksliukas iš čia.

Rodyk draugams

Žinot, kada žmogus tikrai imi jaustis savas svetimoj šaly?

Kai turi SAVO psichiatrę - Liudmilą, SAVO kosmetologę - Svetlaną ir galiausiai - SAVO kirpėją. Larisą.

Šiandien Larisa purendama mano karčius nedrąsiai paklausė, ar nenorėčiau būti jos plaukų modeliu sausio mėnesį vykstančiam egzamine.

- O kirpsit? Dažysit? - pasidomiu. - Aš trumpiems dar nepribrendau…

- Uoj nia niaaa, - sumosikuoja žirklėmis Larisa. - Vestuvinę šukuoseną darysiu.

Vestuvinę….

- Gerai, - pažadu. Larisa dėkinga atsikvepia, paskutiniam štrichui čirkšteli man palei antakius ir imasi šukuoti.

O aš sėdžiu pusiau prisimerkusi, stebiu savo atvaizdą veidrodyje ir paslapčiomis svajoju apie būsimą fiktyvią vieno vakaro santuoką su plaukų džiovintuvu. Kas žino, gal gyvenime nebepasitaikysiantis šansas išvysti save su įmantriu nuotakos kuodu….

Rodyk draugams

Jau savaitę laiko dažniau nei dažnai apima labai keistas jausmas, - tarsi dalelę mikrosekundės visiškai išsijungčiau. Akyse viskas aptemsta, galvoje kažkas pypteli ir pasijuntu tarsi staiga be galo greitai krisčiau amerikietiškais kalneliais.

Kol parašiau anuos du sakinius, “kritau” turbūt kokius penkiskart.

… Ar tik ne Viešpats beviltiškai spaudinėja “Reset” mygtuką, tuščiai tikėdamasis sukurti mane iš naujo….

PS. O blogui jau eina penkti.

Rodyk draugams

- Kol pakuoji kokią undinėlę, netylėk, pakalbink klientą, - moko mane šefas, - Paklausinėk, iš kur atvyko, kaip patinka Kopenhaga, ką jau aplankė…. Žmonėms, žinai, patinka dėmesys.

- Suprantu, - sakau, - užmegzti žmogišką kontaktą, taip sakant.

- Aha, - entuziastingai palinkčioja anas, - ir būtinai nepamiršk pasakyti ko nors malonaus apie jų šalį!

Man pakalbinti žmones ir taip patinka, bet, kaip sakoma, reikia ir kūno kalbą skaityti. Azijiečiai dažniausiai drovūs dėl savo anglų kalbos, tai jiems tik šiaip gražiai pasišypsau. Amerikietės pensininkės apie anūkėlius šnekėt mėgsta, australai giriasi danų princesės australiškomis šaknimis, su rusais kaip su saviakais reik šnekėt, su italais paflirtuot, o su prancūzais ir vokiečiais būtinai nors orevuar arba čiuz išeinant pasakyti. Aš sistemą jau perpratus, bet šefui ir savo komunikacijos įgūdžius norisi pademonstruot.

Va užimta popietė, prie manęs susidaro eilutė, vos spėju šypsotis ir mušti į kasą. Į pagalbą atskuba šefas.

- Tai iš Japonijos būsit? - žvaliai užkalbina jis azijiečių porelę.

- … Iš Kinijos, - sumurma vyriškis ir paniekinamai nusisuka. Mintyse padarau mažutį feispalmą ir griebiuosi taisyti padėtį:

- Ooo, iš Kinijos? Gi mūsų mažoji undinėlė pas jus su paroda buvo, EXPO du tūkstančiai dešimt!

- Aha, buvo, - nusišypso vyriškis.

- Žinot, - pasilenkiu ir šnabždu it didžiausią paslaptį, - sakė, jai ten taip patiko, kad nelabai ir į Daniją sugrįžt benorėjo…

Porelė nusijuokia.

- … Nu tai geros jums dienos, - atsimojuoju, uždarau duris ir priekaištingai žvilgteliu į šefą.

- Nieku. Gyvu. Nevadink japonų kinais ir atvirkščiai, - sakau rimtu balso tonu.

- Supratau jau, - susigūžia anas.

Ir išvis, jei nesugalvoji, ką pasakyti, geriau nesakyti nieko, negu:

- O jūs iš Turkijos? Vis dar ne Europos Sąjungoj, ane?

- Graikija? Tai jau turbūt šilta ten pas jus dar tokiu metų laiku… Nu bent už šildymą nereik mokėt, nabagai jūs biedni…

- Italija? Uoj, žinot, mano draugę kaip tik italas praeitą vasarą bare pakabino! Užtaisė vaiką ir nebeparašė….

- Iš Belgijos? Bet tai kaiiii jūs dar mažesni už Daniją…

- Rusija? Nu duoda tas jūsų Putinas cirkų…

- Prancūzija? Sako, patys nemandagiausi žmonės Europoj..

- Nigerija? Kaip jūs dar suvenyrus įperkat…

- Iš Lenkijos? O mes va kaip tik partiją iš Lenkijos gavom, jomajo, žinokit, kokybės nerasta….

- Amerika? Bet tai kokia jūs liekna….

- Kazachstanas? O jus Rusija jau ir į užsienį išleidžia?..

- Uoj, kokį gražų stopariką perkat, tai jau gersit turbūt šįvakar…

… Nes, kaip teigia “Rafaelo” reklama, kartais šypsena iškalbingesnė už tūkstantį žodžių.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt