- Viskas gerai, - nusišypso gydytoja, - o kai pagimdysit, ir išvis praeis. Geriausias vaistas.
- Kad neplanuoju, - sakau su tokia pat švytinčia šypsena veide.
- Tai ne ne, ne dabar, aišku, bet KAI planuosit….
- Kad neplanuoju IŠVIS, - palinksiu.

Jauna simpatiška gydytoja pirmą kartą viso pokalbio metu įdėmiau žvilgteli man į akis, sekundei nutyla ir priduria:
- Ai, tai dar persigalvosit! Žinokit, gimdymas labai padeda nuo visokių moteriškų skausmų, tikrai! Tai va, KAI planuosit…

Būti childfree šalininke yra ir labai lengva, ir labai sunku. Lengva, nes kai pagaliau sau pripažįsti, ko nori ir ko - ne, gyvenime prioritetai sukrenta į savo vietas ir jais vadovautis tampa paprasčiau. Sunku, nes net ir šiuolaikinėje visuomenėje žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių nenorintys palikuonių, yra stigmatizuojami ir bandomi atvesti į “doros kelią”. “Tai dar apsigalvosi” girdėjau kokius penkiasdešimt tūkstančių kartų. “Kai savo turėsi, suprasi, kad motinystė - didžiausias gyvenimo džiaugsmas” - roughly kokius trisdešimt. O “Tai ko vertas tavo gyvenimas, jei po savęs nepaliksi nieko vertingo” - man vakar ištarė mano tėtis. Bet čia dar baika. Šiandien ne kur kitur, o GYDYTOJOS kabinete man patarė pastoti, siekiant atsikratyti skausmingų spazmų (moterys supras)… Seriously, society, what is wrong with you?

Įsivaizduokit, ateinu aš į savivaldybę ir sakau, uoj, neturiu kur gyvent, ir teta kitoj pusėj stalo man mosteli rankele: “Taigi pasiimkit paskolą. Kokius keturis šimtus tūkstančių. Nusipirksit namą, ir bus kur gyvent. Ai, atiduosit kaip nors, jei ką, yra gi “Bobutės kreditai”, nuo ten nusiimsit. Užtat namą turėsit, kaip ir visi normalūs žmonės.” Ir nueinu aš su tokiu patarimu į banką. O banke manęs klausia, kokios mano pajamos. Ar stabilios. Kokias pareigas užimu darbe. Ar turiu santaupų pradiniam įnašui. Ar yra antra pusė. Jei yra - kur dirba, kiek uždirba? Kurioje vietoje namą norėtumėme įsigyti? Ar naujos statybos? Kada galėtumėme sumokėti pradinį įnašą? Ar turime galimybių užstatui? Ar planuojame šeimos pagausėjimą? Jei taip, kas tuo metu išlaikys šeimą? Ar esame pasiruošę finansiškai įsipareigoti geriems keturiasdešimčiai metų? Ir kas už mane galėtų laiduoti? Į visą šitą Katė Ant Palangės išmekentų “Ėėėėė……….” ir būtų labai mandagiai, bet šaltai išprašyta su patarimu gerai apgalvoti savo finansines galimybes, o jau tada kreiptis į banką paskolos.
Paradoksalu, bet, priešingai nei norint pasiimti paskolą, atvesti į pasaulį naują gyvybę nereikia praeiti anei jokios komisijos. Niekam - net gydytojai - neįdomu nei tavo motinystės instinktai, nei fizinė sveikatos būklė, nei galimybė finansiškai įsipareigoti mažiausiai aštuoniolikai metų, anei tavo psichologinis pasiruošimas didžiąją dalį savo laiko skirti kokybiškam naujo žmogaus ugdymui, o argumentai gimdyti - patys įvairiausi, nuo “pamatysi, praeis visi skausmai” iki “taigi vyras paliks, jei jam vaiko nepagimdysi, va, kaimynei taip nutiko.” Ir ką tokiam vaikui atsakyti į klausimą, ar jis buvo planuotas? “Tai žinoma, brangusis! Mamytę kartais kamuodavo skausmingi spazmai ir daktarytė patarė, kad gimdymas - tai pats geriausias vaistas! Tiesa, ji pamiršo mamytę įspėti, kad su šiuo procesu pareina ir šalutinis produktas -naujas žmogus, už kurį tampi atsakingas daug metų į priekį, bet iš tiesų - spazmai liovėsi! Užtat atsirado paskola tavo mokslams universitete… Myliu tave, sūnau.”
Na, čia geriausias variantas, nes, panašu, kai kurie asmenys mano, kad persigalvoti dėl tėvystės/motinystės niekuomet nevėlu - va danė praėjusiais metais per kalėdas tiesiog pasmaugė savo keturmetį sūnų, nes jis šventes norėjo praleisti su atskirai nuo mamos gyvenančiu tėvu (šaltinis: http://ekstrabladet.dk/112/article4971816.ece)

Žinot, vis niekaip nesugebu suprast, ar žmonija amžiams bėgant tampa sąmoningesnė, ar vis tik pamažu artėjam idiokratijos link:

<a href=”">

Vakar buvo diena, kai pasaulis išnaudojo paskutinius 2014-iems numatytus išteklius, kurie dar galėtų atsinaujinti. Nuo šiandien kiekvienos suvalgytos žuvies ar nukirsto medžio vietoje naujas jau nebeatsiras, ir likurią metų dalį žmonija turimus išteklius vartos “į skolą”:

“August 19 is Earth Overshoot Day 2014, marking the date when humanity has exhausted nature’s budget for the year. For the rest of the year, we will maintain our ecological deficit by drawing down local resource stocks and accumulating carbon dioxide in the atmosphere. We will be operating in overshoot.” (šaltinis: http://www.footprintnetwork.org/en/index.php/GFN/page/earth_overshoot_day/)

Vakar mano tėtis dėl išdėstyto požiūrio į nenorą turėti vaikų pavadino mane egoiste. Aš, kita vertus, manau, kad egoistiška yra turėti palikuonį dėl visų kitų priežasčių, išskyrus nuoširdų norą skirti didžiąją dalį savo gyvenimo ir dėmesio naujai būtybei, kad šis išaugtų doru, protingu bei savarankišku šios planetos gyventoju. Ar jaučiuosi turinti tam kantrybės ir pašaukimą? Man negėda prisipažinti - ne. Todėl renkuosi kiek mažesnę, tačiau visa širdimi trokštamą prisiimti atsakomybę: globoti gyvūnus. O jau tuos spazmus išgyvensiu kaip nors ir neapsivaikavus.

Rodyk draugams