Kartais man baisu atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus, kurie talpina savyje kažin kokį neregimą “reikia”. Nežinau, kaip jums, bet man “reikia” dažniausiai implikuoja veiksmą, kuriam aš neturiu nei noro, nei lėšų, nei kantrybės. Ir vis dėlto kartą prisižaidžiau su atidėliojimais taip, jog ištiko siaubingas nervinis priepuolis, o “reikia” ne tik kad neprapuolė, bet išaugo į dvigubai griežtesnį “Tu privalai nedelsiant, arba!…”

Tai buvo skausmingas įspėjimas, bet prireikė dar poros tokių, kad pagaliau susivokčiau, jog “reikia” atidėlioti, be abejo, galima, tik tai vyksta tavo nervų, finansų ir laiko sąskaita, kurią vienaip ar kitaip apmokėti vis vien teks.

Išmokau giliai įkvėpti, iškvėpti ir:

- atplėšti TĄ sąskaitą.

- paskambinti TAI institucijai.

- užsirašyti pas gydytoją.

- pasitikrinti elektroninį paštą dėl užklausos nemalonia tema.

- grąžinti knygą bibliotekon laiku.

- išsiaiškinti aspektą, kurio nežinau, nelaukiant, kol situacija prispirs kažko imtis nedelsiant, o aš neturėsiu ko paklaust.

Tiesą pasakius, išsiugdžiusi šitą savybę pajutau išmokusi ne tik laiku prisiimti atsakomybę, tokiu būdu racionaliai išvengdama nepageidaujamų malonumų, gresiančių vėliau dėl niekam nereikalingo atidėliojimo, bet ir atradau motyvaciją daugeliui kitų dalykų.Taip pat išmokau, kaip svarbu yra planuoti, planuoti kiekvieną dieną, jei nori įgyvendinti bent dalį to, ką užsibrėžei, net jei tai paprasčiausia užklausa darbo/mokesčių inspekcijai (o kas nori su jomis turėt reikalų…) ar netgi kažkokio trokštamo daikto kainos paieška, baiminantis, jog jo neįpirksi (o jei jis kainuoja pusę mano metinės algos…. kam čia tada ir žiūrėt….).

Mano gyvenime vis dar dominuoja spontaniškumas - šį įrašą taip pat rašau spontaniškai - bet pamažu, pamažu atsikratau tos nelogiškos varginančios baimės prisiimti atsakomybę DABAR, o ne kažkada paskui…

Tiesa, dar yra keletas dalykų, kurių baiminuosi. Kartais bijau pažinti žmones ir sužinoti, kad jie jau seniausiai darbuojasi ten, ko aš dar tik ketinu pramokti po metų-pusantrų. Kartais bijau, jog jau gimiau pametusi galvą debesyse, ir kiti taip pripratę matyti mane amžinai nerimtą, jog, išgirdę rimtesnes mano mintis, tiesiog išsišaipys, kaip buvo ne kartą ir ne du (”Katinyti, mesk iš galvos, gi aš pažįstu tave, esi miela pamišėlė, bet atsakingo darbo tau nepatikėčiau…”)

Tikriausiai tokia aš ir esu. Tikėtina, kad tokia ir liksiu, juk daugelio galvoje tai - mano asmenybės pagrindas… Ir galbūt todėl man dar nepavyksta įveikti baimės sutikti žmones su panašiomis idėjomis. Nekenčiu to įsivaizduojamo atlaidaus patapšnojimo per galvą ir mėginimo nukreipti kalbą apie keksiukų frostingą ar žurnalo “Žmones” aktualijas, nes juokeliai apie Lietuvos įžymybes - “mano” sritis. Nekenčiu, bet leidžiuosi, nes šito “reikia” iššūkio įveikti dar negaliu.

Pradžia jau padaryta - laiku atplėšiu visas nepageidaujamas sąskaitas, laiku parašau užklausas ir netgi laiku grąžinu knygas į biblioteką.

Galbūt kada nors susiimsiu ir, tikėkimės, ne po laiko, atrasiu savyje drąsos imtis įgyvendinti sumanymus, apie kuriuos šiandien išgirdę galva palinguotų net mano artimiausi žmonės.

Rodyk draugams

2014-10-09Dar nesikelsiu…

… Tai va, ką reiškia sėslus gyvenimas.
Darbas-namai-darbas. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais - keramikos kursai, kartkartėmis - kelionė į Švediją… Darbas patinka - dabar, kai vasaros sezonas baigėsi, net įdomesnių pirkėjų nebepasitaiko. Namai patinka, nors turiu tik pustuštį, užtat jaukų kambariuką. O keramikos kursai yra išvis fantastiškas užsiėmimas o.O Nuoširdžiai, tos keturios valandos mokymo įstaigoje man dar nėr pralėkusios taip greit… Nors, tiesa, puodžius iš manęs ne koks, tai palikau stakles ramybėj ir ėmiausi modeliavimo. Jau nulipdžiau keletą kreivų dubenėlių, vieną vaisių padėklą (irgi kreivą, nu bet tikrai gražų) ir keletą puodukų, kuriuos visus dar reikia išdegt.

Dar pagaliau susitaikiau, kad tiek daug metų aš iš tiesų sirgau. Nes tik dabar, atsiradus kažin kokiai anksčiau nepatirtai dvasios ramybei, suvokiau, kaip man iš tikrųjų bloga buvo visą tą laiką, kaip aš stengiausi nuo to pabėgti, rasti žmogų, kuris išspręstų mano problemas, pykti, kad jis jų nesprendė, vėl viską mesti, išvykti į kitą šalį, galutinai palūžti, bet apsimesti stipria, stipria, stipria…. Mano organizmas dešimt metų veikė kažin kokio vidinio narkotiko varomas, o gal tik alkoholio, cigarečių ir absurdiško cinizmo, taikomo visais gyvenimo atvejais.
Bet dabar……. Dabar viskas kitaip. Ir galbūt todėl apstojau rašyti. Apstojau kalbėti.
Tiesiog norisi TYLOMIS pasimėgauti ta pagaliau nusėdusia vidine pusiausvyra. Augančia stiprybe. Motyvacija. Aiškiai suvokti, kad pagaliau pasveikau. Ir kad prasidėjo naujas etapas.

Atrodo, šiais laikais priimta manyti, kad tam, jog jaustumeisi gyva ir vertinga sociumo dalimi, privalu jaustis arba liūtu, arba gazele. Bet aš jau gerą pusmetį labiausiai panešėju į tinginį ir net nesijaučiu kalta. Man patinka rutina.

Dar truputį. Dar truputį pagulėsiu, pasimėgausiu snaudžiančiu vidiniu žadintuvu. Juk taip gera, kai nereikia niekur skubėti…

PS. Geras straipsnis apie vienatvę.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt