Balkiškių kaime gyventojų nedaug. Buvo gal devynios gatvės ir keletas vienkiemių aplink. Vienos jų gale įsikūrusi maža parduotuvėlė, kurioje galima rasti visko, ko tik troško širdis - nuo naminio obuolių pyrago iki vyšnių skonio kokakolos.
Parduotuvėlei sekėsi vangiai, bet ne taip ir sunkiai, nes dar prekiavo ir slapčiomis nuo piktų akių varoma naminuke, kurią varė gražuolės Elenos tėvas, ir kuri buvo pagarsėjusi ne tik Balkiškėse, bet ir visose apylinkėse aplinkui. Elena taip pat buvo pagarsėjusi. Neįtikėtinu grožiu.
Liauna, gražiai pilnomis lūpomis ir nekaltai mėlynomis akimis ji varė iš proto visus Balkiškių vyrus. O ypač savo.
Mykolas buvo jos vyro vardas, ir buvo jis be galo pavydus. Bagotas, bet pavydus kaip žaltys.
Elena dirbo savo tėvo krautuvėlėje ir per daug vargo nematė. Nemylėjo ji savo vyro, kaip dažnai kaime būna.
Užtat mylėjo kitą. Petras buvo ūkininkas iš gretimo kaimo, kuris retsykiais užsukdavo nusipirkti buteliuką-kitą garsiosios naminės. Pats jis, aišku, negerdavo, bet jo samdiniai neįkalę nedirbdavo. Kaip arkliai, ugnimi varomi.
Petras žinojo, kad Elena ištekėjusi. Maža to, pažinojo jos vyrą, nes retkarčiais skolindavosi iš jo ekskavatorių savo prūdui platinti, kurį planavo prileisti karpių ir kitų žuvų. Draugais jie nebuvo, bet Mykolui jis patiko. Būna, kad žmogus patinka šiaip, ir nieko čia nepadarysi.
Neprisimenu, kaip viskas prasidėjo.
Regis, buvo pavasario popietė, ką tik buvo nuliję, pro debesis švietė saulutė. Baloje priešais parduotuvėlę linksmai turškėsi žvirbliai. Elena sėdėjo už prekystalio ir nuobodžiavo. Jau buvo nušluosčiusi dulkes nuo senų pigių šampūnų ir išsprendusi visus savaitės sudoku. Aplink kažką ūbavo radijas, retkarčiais pranešdamas miesčioniškas žinias. Elena jų nesiklausė. Politikos klausimai jai buvo neįdomūs. Kas, kad dvidešimt pirmas amžius, kaime žmonės nesikeičia, kartais filosofiškai pagalvodavo ji, bet į sostinę kraustytis dėl nuotykių jai nebuvo nė minties.
Kokia ji graži ten bebūtų, gražiausia ji vis tiek buvo savo kaimo gyventojams. Tiesiog karalienė. Visi ja žavėjosi, o ji su visais bendraudavo maloniai ir šiltai.
Tėvas ją mylėjo be galo be krašto, bet labiausiai ją mylėjo Mykolas. Nelepindavo jis jos auksais ir kitom pabrikuškėm, bet kartais nusiveždavo į kiną, nors namuose stovėjo plačiaekranis plazma televizorius, o sekmadieniais, kai parduotuvėlė nedirbdavo, - į miestą vakarienės.
Elenai to užteko visus septynerius santuokos metus, kol vieną dieną, tą pačią lietingą balandžio popietę, į parduotuvę neužsuko Petras.
Man rodos, jam reikėjo visiškai paprastų buitinių dalykų, - skalbimo miltelių, pigiausių, rapsų aliejaus, pigiausio, ir poros maišelių skustuvų. Pigiausių. Pavasariais Petrui visuomet tekdavo gyventi taupiau nei įprastai.
- Ir viskas? - sumušusi prekes į kasą paklausė Elena.
- Aha.
- Šešiasdešimt du bus.
Petras klusniai išsitraukė piniginę ir ištiesė lygiai tiek, kiek prašyta.
- Žinai, duok dar buteliuką tėvuko vaistų, - kiek pagalvojęs pridūrė jis, prisiminęs savo “arklius”.
Elena nusišypsojo ir iš pastalės mikliai ištraukė plastikinį litro talpos kanistriuką.
- Dvidešimt keturi.
- Ujė, pabrangę, - nusistebėjo Petras, su nepasitikėjimu žvilgteldamas piniginėn.
- Tėvuką praeitą mėnesį užgaudė, atėmė viską ir dar baudą davė, tai čia jau kas likę, pakol viską naujai pasistatys, - paaiškino Elena.
- Nebus pas mane dvidešimt keturių, - sumurmėjo Petras ir nedrąsiai paklausė, - Elenut, ar nenuleistum trylikos litukų? Va vienuolika belikę, o arklius reik pagirdyt, pati supranti….
- Tai pusiau? - išplėtė Elena savo gražias akis.
Petras linktelėjo, nors viduje jautėsi lyg paskutinis ubagas.
Elena svarstė. Paskutinis kanistras, kaip čia nusipiginsi, ir Petras tą puikiai suprato.
- Et, ką čia su tavim padarysi, duok tuos vienuolika, - mirktelėjo ji kaip tik tuo metu, kai Petras žiojosi pasakyti užsuksiąs kitąkart, gerai žinodamas, jog kitąkart kanistriuko pastalėje jau nebūtų.
- Uoj ačiū, Elenut, auksinė esi kaip tavo vyras, - nušvito susisarmatinęs Petras, ant prekystalio pažerdamas likusį kapitalą.
- Ėch… - užuot nudžiugusi atsiduso Elena ir prikandusi lūpą įsistebeilijo į lubas.

Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kas nors paklaus.
Kaip čia pasakius. Greičiausiai iš kokio trečio. Juk Petras Eleną buvo matęs, kai ėjo ekskavatoriaus skolintis. Graži, pagalvojo sau tyliai, ir linktelėjęs paėmė ištiestą puoduką kavos, bet daugiau vengė dairytis į svetimą.
Ir vis dėlto taip buvo lemta, kad tas paslaptingasis parduotuvėje išsprūdęs Elenos “Ėch” Petrui visą dieną nebeišėjo iš galvos.
Ėch. Galvojo Petras, atgulęs lovon. Ėch. Būtų padėkojusi, apsidžiaugusi, kad pagyriau, o čia - ėch. Nesupaisysi tų bobų.
Bet vos prabudus Petrą aplankė nušvitimas.
Elena nemyli Mykolo!
- Elena nemyli Mykolo, - tvirtai pakartojo Petras garsiai, ir staiga ji jam pasirodė beviltiškai vieniša, bokšte įkalinta gražuolė.

Jei pasakytumėt, kad Petras durnas, visai ne kaip kaimo žmogus, tai būtumėt neteisūs. Petras buvo neblogas ūkininkas. Tik niekada prieš tai įsimylėjęs.

- Mam, ar nereik ko nors iš parduotuvės? - klausdavo Petras bemaž kasdien. Senajai, aišku, visuomet ko nors reikėdavo. Iš pradžių paburnojusi dėl išlaidumo, vis tiek įbrukdavo paskubomis suraitytą raštelį ar tai su perlinėmis kruopomis, ar su bulka.
Elena jau įprato matyti Petrą bemaž kasdien. Kada ji suprato, kad Petras ją mergina, taip ir liko paslaptis, bet greičiausiai tuomet, kai Petras gegužės rytą užsuko su vazonu arbatinių rožių.
- Va, pasistatyk ant palangės, bus tau linksmiau čia sėdėt, - išsitraukė vazoną Petras iš maišelio paskutiniams pirkėjams išėjus.
- Ačiū, ačiū, - švelniu balsu padėkojo Elena. Sulig kiekvienu Petro apsilankymu jos balsas vis minkštėjo, kol galiausiai Petrui ėmė skambėti lyg gražiausia muzika. - Tai sėskis jau, kavos padarysiu, papasakosi, ką gero matei.
Kava, vienok, irgi darėsi kaskart saldesnė ir stipresnė. Kartais Petrui po pirmo puodelio imdavo permušinėti širdis, bet kur tau, paprašydavo dar ir antro.
Elenai parduotuvėje tapo nebe taip nuobodu. Netrukus ji pajuto, kad mintis apie Petro vizitus sukeldavo malonius jausmus, ir ėmė jo laukti.
Niekas nieko garsiai nesakė, bet čia tikriausiai ir buvo meilė.

Tačiau Elena buvo ištekėjusi, ir Petras tai žinojo. Kad Elena buvo jo žmona, žinojo ir nė sekundei neužmiršdavo Mykolas. Ir vis dėlto Elena vengdavo žmonos pareigų. Iš pradžių Mykolo tai visai nejaudino - maža ką, tos moterys, būna joms visokių dienų. Bet kai dienos virto mėnesiais, o Elena net muistydavosi apkabinta, Mykolas tiesiai šviesiai paklausė, kas ne taip.
- Nieko, - atsiduso Elena. - Pavargau.
- Tai gal nebedirbk toj parduotuvėj, a? - pasiūlė Mykolas. - Ir išvis…. Sakau, pailsėk per vasarą, o rudenį gal vaikelį užsitaisom?
Apie vaikelį Elena nenorėjo nė pagalvot, o juolab apleisti parduotuvę… Ne ne.
Bet ji buvo moteris galvota.
- Kaip pasakysi, gal jau žiūrėsim rudenį, - apsimestinai svajingai paglostė ji Mykolui plaukus. - Bet parduotuvėj pasiliksiu. Nėr ten taip jau sunku, žmonės užsuka, paplepam.
- Nu žiūrėk, saulele. Važiuojam į kiną šįvakar?

Apie tai, ką darys pasibaigus vasarai, Elena negalvojo. Širdyje jai vėl buvo aštuoniolika, ji įsimylėjo Petrą taip, kaip prieš beveik dešimt metų manė, jog buvo įsimylėjusi Mykolą. Petrui užsukus Elena uždarydavo parduotuvę „Pietų pertraukai”, nors anksčiau suvalgydavo jogurtą prie kasos ir su šypsena sutikdavo visus, užsukusius bet kuriuo metu.
Pasislėpę sandėliuke jiedu myluodavosi iki suprakaitavimo, išnaudodami visas trisdešimt minučių, kurias Petras dar galėdavo išbūti, aplinkiniams nesukeldamas vienokio ar kitokio įtarimo.
Petro ūkis laikėsi ant ugnimi girdomų arklių, kuriems įsimylėjusi Elena kurą tiekdavo jau nemokamai, ir ant senosios, dirigavusios visam paradui. Anoji neprieštaravo, - gal suprato, kad sūnus įsimylėjęs, ir slapčia tikėjosi, jog netrukus namo parves nuotaką. Laukai buvo apsėti, o avys prižiūrėtos.

Žinoma, kažkas turėjo įvykti. Petras buvo įsitikinęs, kad Elena išsiskirs su Mykolu, o Elena dvejojo ir laukė, kol Mykolas išsiskirs su ja.

Sakytum, prabėgo bemaž pusmetis. Įsimylėjėliai galutinai įsitikino, kad tai - ne šiaip sau koks kurortinis romanas. Kad viskas buvo rimta. Rimta tiek, kad Elena apsiverkdavo kaskart Petrui palikus parduotuvę ir mintyse netgi pasižadėdavo kaip nors išsiskirti. Su Mykolu, žinoma, juk Petrą ji mylėjo, patikėkit, mieli skaitytojai, aš žinau.

Apskritai jie buvo naivūs lyg balandžiai. Tarytum Mykolas niekuomet nelankydavo Elenos parduotuvėje. Lankydavo, tik visuomet vakare, kai reikėdavo parsivežt iš darbo.
Tačiau viena trečiadienio popietė tapo lemtinga, kaip sakoma. Mykolas į parduotuvę užsuko kaip tik tuo metu, kai Petras po eilinio apsilankymo pas Eleną rakino automobilį ir laimingas ketino traukti namo.
- Gi sveikas, - iš raudonos audi pasigirdo draugiškas Mykolo balsas ir mane išmušė karštis.
- Labas, - pasisveikino Petras, nepastebimai sušnairuodamas į parduotuvės duris, vis dar uždarytas dėl „Pietų pertraukos”. - Taigi va, kruopų pirkau… Šampūno….
- Aaa, gerai, gerai, - linktelėjo Mykolas, - Aš pas Eleną. Šįvakar važiuoju beico parsivežt į Lenkiją, tai atiduosiu raktus, gaus pati pareit namo šįvakar.
- Aha, tai paskubėk, - staiga sumojo Petras, - o tai va, matai, aš tik apsiprekinau, ir jau pietums užsidarė.
Gal ir nereikėjo taip sakyti, paskui pagalvojo Petras, važiuodamas namo. Gal reikėjo sakyti, kad jo žmona jau seniai nebe jo, ir kad metas ją būtų paleisti. Kita vertus, juk Mykolo šiąnakt namie nebus, o gal…. Susijaudinęs Petras įsuko į kiemą, užgesino variklį, išsitraukė telefoną ir jau ruošėsi rašyti Elenai žinutę, kai rankose telefonas staiga atgijo pats.
Elena skambina? Pasimetęs Petras žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė penkių. Parduotuvė dar dirba, turbūt ir vienas kitas pirkėjas sukiojasi, o ji… skambina?
- K… klausau, Elenut, - nedrąsiai atsiliepė. - Kodėl tu man skambini?
- Jis pas tave? - suklykė Elena. - Mykolas pas tave?
Petras nevalingai apsidairė. Kieme tebuvo dvi mašinos, - jo ir darbininko Antano, kuris užgėręs dažnai palieka ją stovėti čia. Prisimerkęs žvilgtelėjo į toliau dūluojančias ganyklas ir kelią tarp jų - ne, nieko. Tik avys sugulusios.
- Ne…. - nerimastingai atsakė Petras, nujausdamas kažką negero. - Jis gi beico į Lenkiją… sakė… važiuos….
Ragelyje pora sekundžių tvyrojo tyla. Tada pasigirdo atodūsis.
- Jei iki septynių nepaskambinsiu, atvažiuok, - pasakė Elena ir padėjo ragelį.
Matyt, sužinojo, pagalvojo Petras ir tik tada suprato, kad tokioje situacijoje - dabar, arba niekada.

Dvi valandos prailgo belaukiant, bet Petras iš mašinos neišlipo. Senoji keliskart žvilgtelėjo pro virtuvės langą, bet nieko nesakė. Temo, - kaip ne kaip, jau buvo rugsėjo galas. Barkšt barkšt, pasigirdo brazdenimas į langą iš keleivio pusės, ir tuo metu Petras pagalvojo, kad miršta. Iš išgąsčio, žinoma. Bet barškino Antanas.
- Petrai… - pradėjo jis susikaupęs. - Petrai, aš šiandien pas jus miegosiu…. Prigėriau, matai, - kaltai nuleido galvą ir įsikibo į mašinos veidrodėlį. - Nu prigėriau, ką darysi… Žmona namo neįleis, užkočios negyvai, tai aš… šita… pas jus pasiliksiu.
Ne pirmas kartas, išsiblaškęs pagalvojo Petras ir atlaidžiai linktelėjo. Laikrodis telefone rodė pusę septynių, bet Elena neskambino. Dar palauksiu dešimt minučių ir važiuosiu, nutarė Petras ir prisiminęs šūktelėjo:
- Ei! Gyvulių nepamiršk suvaryt!
Antanas mostelėjo atgalia ranka ir nulingavo svirno link. Petras užvedė mašiną. Daugiau laukti nebebuvo ko.

Parduotuvėlė buvo užrakinta. Elena stovėjo kieme, atsirėmusi į šiukšliadėžę ir nervingai rūkė. Petras atsargiai išlipo iš mašinos, bet prie Elenos prisiartinti taip iškart nedrįso.
- Sužinojo… - sumurmėjo Elena. - Pati pasakiau.
Petro baimė jau buvo praėjusi. Dabar jį troškino noras griebti Eleną glėbin ir pargriauti kad ir vidury kiemo, - juk viskas aišku, juk šiandien viskas tapo aišku… Bet Elena atrodė prislėgta.
- Tu nebijok… - švelniai ištarė jis, pabučiuodamas ją į viršugalvį.
- … Tu išėjai, jis atėjo, aš pasimečiau, sakau, va, kaip tik į pabaigą atėjai, tuoj atidarysiu, o jis sako, o tai kad Petrui pardavei, o aš išgirdau „Davei” ir… Pradėjau verkt, sakau „Daviau…”. Anas iš pradžių nesusigaudė, puolė klausinėt, o man jau nebebuvo kaip… Nemyliu aš jo, supranti!
Ir šitie žodžiai Petrui nuskambėjo kaip užsienietiška arija.
- Elenut, paklausyk…
- O kad būtum matęs, kaip anas ardytis pradėjo… Viską išdaužė, išvartė, ištrankė…. Aš per jį ryt parduotuvės atidaryt negalėsiu… Visą dieną užtruksiu, kol viską iškuopsiu, - bandė Elena įtraukti dūmą per ašaras, bet iš cigaretės tebuvo likęs tik filtras.
- O dabar jis kur? - sunerimęs paklausė Petras.
- Pas tave nebuvo? - greit perklausė Elena.
- Ne… Tada bus į Lenkiją beico išvažiavęs, - sumetė Petras ir atsiduso. Jei Petrui taip, velniam jam tie beicai berūpėtų. Mykolas, vienok, buvo ūkininkas rimtas.
- Parvežk mane namo, - slogiai sušnibždėjo Elena, įsikniaubdama Petrui į krūtinę. Namo.
- O gal pas mane važiuojam… - nedrąsiai pasiūlė Petras. Elena patylėjo.
- Pirma pas mane. Man daiktus reik susirinkt. Čia turbūt jau bus skyrybos.

Namai buvo tušti. Elena pakilo laiptais į savo kambarį ir ėmė versti spintas ir komodas, kol Petras kantriai laukė, atsirėmęs į staktą. Tą naktį buvo daug betvarkės, lakstymai po palėpes ieškant kažin kur po paskutinės kelionės į Turkiją užgrūstų lagaminų ir beviltiško visokių daiktų grūdimo į juos.
- Parūkom, - kas pusvalandį nusikalusi tarsteldavo Elena ir išsitraukdavo slapta nuo Mykolo laikomą pakelį prieš kokius metus pirktų cigarečių. Susitaršiusi klesteldavo ant raudonos baltais žirniukais margintos kėdės ir pravėrusi virtuvės langą kuriam laikui nebyliai įsispoksodavo į tolį. Petras vengė kalbėti, tiesiog sekiojo iš paskos ir kantriai laukė, kol į lagaminą suguls kosmetika, mobilaus pakroviklis ir kitos šmutkės. Retsykiais sumurmėdavo „Neimk puodelių, yra pas mane gi…”, bet Elena krovė viską, kas pakliuvo po ranka, ir netgi pusę servizo.
- Koks siaubas, - kartkartėmis lyg sau sudejuodavo Elena, bet Petras širdyje džiūgavo. Pusę septynių ryto Petro mašina pajudėjo sodybos link. Švito.

- Palikim daiktus čia, paskui iškraustysim, - sušnabždėjo Petras nusiverkusiai Elenai ir švelniai ištraukė cigaretę iš jos lūpų: - Pala, nerūkyk biškį… Einam, su mama supažindinsiu. Jau atsikėlus bus.
Senoji, vienok, stovėjo tarpdury užsiėmusi burną ir nervingai lingavo. Mažu Mykolas bus užsukęs ir viską išklojęs, dilgtelėjo Petrui paširdžius.
- Mama… - lėtai pradėjo jis ir užtilo, smakru parodydamas į šalia stypčiojančią Eleną. - Mam, čia Elena.
Motina žvilgtelėjo į Eleną, netardama nė žodžio. Elena linktelėjo ir išspaudė šypseną.
- Mam, ji su mumis gyvens. Ženysimės turbūt greit. Marčią parvedžiau..
- Akšen, Petreli… - silpnai sumurmėjo senukė ir timptelėjo sūnų už rankovės.
Palei tvartą galvą nuleidęs stovėjo Antanas.
Musėt avis atsivedė ir ėrelis nugaišo, sumetė Petras ir paleido Elenos ranką.
- Pabūk čia, - liepė jai, mostelėdamas medinio suolelio po krūmu link. - Eik, pasėdėk, aš tuoj grįšiu, ėriukas nugaišo.
Motina jį vedėsi į ganyklą, bet Petras neišgyveno, svarbu, Mykolo kieme nebuvo. Iš paskos, atsilikęs per du žingsnius, nebylus kėblino Antanas.
Iki ganyklos likus šimtui metrų, Petrui užėmė kvapą. Prie jo kojų gulėjo avies galva.
- Antanai, žalty tu… Bene avis pamiršai suvaryt? - nežiūrėdamas į aną sumurmėjo Petras.
- Žinau, žinau, - staiga sustugo Antanas ir kažin ko nusispyręs batus basom ėmė strykčioti aplinkui: - Svolačius aš, žinau, alkagolikas paskutinis, žinau!.. Nė vienos nepagailėjo…
Nė vienos? Petras išplėšė ranką iš motinos parankės ir pasileido bėgti lyg apsivogęs būtų. Ir kuo arčiau ganyklos, tuo labiau ji panešėjo į kovos lauką tarp angelų - aplink ištisai tik debesys ir kraujas… Debesys… ir kraujas… Jausdamas, kaip pakirto kojas, Petras susmuko ant šerkšnu pasidengusios žolės ir beviltiškai apžvelgė lauką. Aplink vilnas garavo kraujas, nebejudėjo nė viena. Petrui ėmė tavaruoti akyse ir jis sumuko be sąmonės.
Nežinia, kiek laiko jis taip prabuvo. Gal neilgai. O gal ilgai. Pakankamai, vienok, kad atsipeikinęs trumpam pamiršo išskerstas avis ir prisiminė kieme paliktą laukti Eleną. Šalia jos nebuvo.
- Mam, pakviesk ją į vidų… - dusliai sumurmėjo Petras, siekdamas stiklinės vandens nuo stalelio.
- Kad nebėr jos, sūneli. Kaip iš ganyklos tave nešėm, atvažiavo jos vyras, musėt, ir išsitempė, už rankos paėmęs, - su užuojauta balse paaiškino senoji ir kiek patylėjusi pridūrė: - Tai ar svetimas bobas vogt aš tave auginau….

***

Pradėjau meilės istorijas sau į stalčių rašyt ir susigundžiau ištraukti vieną publikai :)

Rodyk draugams