Praėjusią savaitę vėl pradėjau vaikščioti į keramiką. Dabar gaminu perregimas žvakides-eksperimentus. Nes dizainas dar nebandydas, dirbu su itin plonais lakštais ir viskas gali bet kada sutrūkinėti… Žodžiu, pats tas adrenalino kiekis mano gyvenime.

Ir vis tik šį savaitgalį ėmiau ir netikėtomis aplinkybėmis atradau savyje muzikalią, ritmo ištroškusią asmenybę, kuri bet kurią minutę pasirengusi griebti kokį instrumentą ir išreikšti visą savo sunkiai tramdomą kūrybinį potencialą! Na, teisybės dėlei, ne tiek kūrybinį, kiek triukšminį.

Matot, prieš tris savaites po mumis atsikraustė naujas kaimynas. Kak ras po mano kambariu ir po Jelenos. Mes su Jelena jo per tas tris savaites nematėme nė karto, užtat girdėdavom kasvakar, nes apie septintą vakaro mūsų radiatoriai pradėdavo vibruoti, o šalimais ant palangės pastatytas arbatos puodelis ritmingai krūpčioti nuo visuomet to paties “bumts” “bumts” “bumts”. Aš žmogus, kaip pasakyt, - kantrus, užsidėdavau ausines, įsijungdavau savo lounge’ą, puoduką pastatydavau toliau nuo krašto ir gyvendavau savo gyvenimą. Naktimis vis tiek paprastai miegu su ausų kamštukais, nes rytais mašinos su cementu pradeda važinėt po vietinę statybų aikštelę, tai jau pripratusi.

Bet šis penktadienis pasitaikė labai šiaip sau diena. Visą dieną pravaikščiojau su galvos skausmu ir svajojau, kaip visi šiandien eis tūsintis, o aš eisiu miegoti, ir miegosiu ilgai, nes rytoj man - laisvadienis. Deja, dvi-trisdešimt keturios bliad pabundu nuo tokio bumčiko, kad negelbsti net mano ištikimieji ausų kamštukai. Nematomasis kaimynas, matomai, grįžo namo ir nutarė, kad kas jam tie kiti gyventojai. Girdžiu balsus, mergų juoką ir jau įprastą “bumts” “bumts” “bumts”. Bent playlist’ą karts nuo karto galėtų pasikeisti, susierzinusi pagalvoju, atsisėdu lovoje, užsidegu savo druskos lempą ir pikta bukai spoksau į sieną, nesumodama, ką daryti.

Ką daryti, ką daryti… Rengtis, eiti į apačią ir išdėstyti savo teises, - šnabžda mano vidinis balsas. Pradedu grabaliotis rūbus, kaip išgirstu plačiai atsidarančias Jelenos kambario duris.

- Ir tu negali miegot? - klausiu jos, pusiau įsispraudusi į džinsą.

- Nu čia virš absurdo, - pratrūksta paprastai rami butokė, - Einu į apačią, pasakysiu, kad ramintųsi.

- Aš su tavim, - sakau, ir mes abi užmiegotom akim netrukus jau barškinam kaimynui į duris.

Atidaryti teikiamasi tik po kokio trečio karto ir į mus spokso jaunuolis baltais marškiniais su pieno skystumo ūsais ant viršutinės lūpytės.

- Labas, gal galit patildyt, čia žmonės miegot bando, - prabyla mano butokė angliškai.

Jaunuolis spokso kažko nesuprasdamas.

- O čia garsiai? - nustemba jis.

- Mano puodelis šokčioja, - įsiterpiu aš. - Tai turbūt garsiai.

Išlenda buto savininkas - aukštas hipsteris su šūdina tatuiruote ant rankos ir pyderastiškais legingsais. Ir ne, objektyvesnio apibūdinimo iš manęs nesulauksit.

- Kas yr? - klausia daniškai, nesumodamas į kurią žiūrėti. Berniukas pieno skystumo ūsiukais pradingsta svetainėje, kur aidi girtų panų balsai.

- Patildykit muziką, žmonės čia bando miegoti, - angliškai kartoja jam Jelena. Mūsų nuostabai jis apsimeta, kad nesupranta. Tada man trūksta kantrybė ir aš tą patį pakartoju daniškai. Dabar jis su manimi priverstas bendrauti.

- Ane? Nu aš šitą butą tik prieš 3 savaites nusipirkau, tai dar nežinau, kokios čia plonos tos sienos, - sako.

- Sienos labai plonos, patylink muziką dabar pat, - suirztu. Jaunuolis kažką mosteli ranka ir sako:

- Ar tiek užteks? Daugiau negaliu, mes čia tūsinam.

Iš pasipiktinimo man užgniaužia žadą. Patylino gal per pusę decibelo.

- Ne? - sakau, negalėdama patikėti, - patylink normaliai!

- Gerai gerai,- sumurma jaunuolis ir užtrenkia duris mums prieš nosį.

Užlipam į viršų, pasilinkim labos nakties ir užsidarom savo kambariuose. Po penkiolikos minučių vartymosi lovoje į Jelenos duris barbenu jau aš.

- Nu ni fyga jis nepatylino, - pareiškiu akivaizdų faktą. - Einam apačion, nešuos telefoną, pagrasinu policija.

Jelena linkteli ir mes po kelių minučių duris mums atidaro tas pats jaunuolis, kuriam vėl mus pamačius, nutįsta ir taip arkliška jo roža.

- Arba patildai kaip žmogus, arba aš skambinu policijai, supratai? - agresyviai sakau aš, mosuodama telefonu jam prieš nosį.

- Taigi Kopenhagoj gyvenat, susitaikykit su tuo, - mesteli iš svetainės skystas balsiukas.

- … Ar supratai? - klausiu.

- Nesupratau, - išsiviepia anas.

Iš pykčio man įsitempia apatinis žandikaulis.

- Jo? Nesupranti daniškai? Tai tuoj su mano draugais pašnekėsi albaniškai, - pagrasinu. Blefuoju. Nepažįstu aš tų draugų. Galiu tik policijai paskambint arba iki ryto susipažinti su keliais albanais.

- Kviesk tu ką nori… - pakartoja man anas ir vėl užtrenkia duris.

Kunkuliuodama iš neapykantos skambinu policijai. Ten atsiliepusi maloni moteriškė man mandagiai išdėsto naują tiesą: pasirodo, triukšmavimas priklauso nuo vidinių namo bendrijos taisyklių ir nėra tokio įstatymo, pagal kurį policija galėtų įsikišti.

- Daug kas skundžiasi, patikėkit, - sako ji galiausiai apgailestaudama, - bet jums belieka skųstis namo bendrijos pirmininkui. Sėkmės.

Mūsų namo pirmininkas akurat gyvena vienu aukštu žemiau po hipsteriu, bet šiąnakt kaip tyčia jo nėra. Tūsinasi.

Grįžtam su Jelena nieko nepešusios ir iki pat šešių ryto esam priverstos klausytis bumčiko, o ant galo tie urodai dar ir uždainuoja.

“Nu tu kurwa, nu palauk,” - perfrazuoju Vilko žodžius į lenkų kalbą aš ir įsijungiu google paiešką. Aha! Randu tai, ko man reikia, ir aštuntą ryto rašau žinutę: “Labas, Henrikai, radau skelbimą, kad išparduodi būgnus. Sakyk, katras pats triukšmingiausias? Visai paimčiau, - pagarbiai, Katė”. Henrikas, matyt, ankstyvas paukštis, atrašo iškart: “Tai turbūt pats didysis bus… Bet gali atvažiuot šiandien ir apžiūrėt :)” “Labai gerai, būsiu už poros valandų!” - atsakau, visa nemiegojus išgeriu kavos, parymau, mėgaudamasi staiga stojusia tyla, ir užsivynioju šaliką.

Henrikas atrodo labai malonus. Atrakina savo rūsį, ištraukia būgnus ir šypsodamasis klausia:

- Tai groji būgnais, ką?

- Uoj ne, - sakau, - bet šiandien pradėsiu. Čia šitas garsiausiai skamba? - rodau pirštu į patį didžiausią.

- Aha…

- Imu.

Lipu laiptais pūškuodama, kai laiptų aikštelėje išdygsta užsimiegojęs hipsteriškasis jaunuolis ir užtinusiom akim be žodžių įsispokso į mano naująjį pirkinį.

- Labas rytas! - sakau jam smagi. - Būgną nusipirkau. O jei dar bangas kelsi, kitą mėnesį nusipirksiu trimitą. Surūdijusį.

Rodyk draugams