“Labas. Man rodo, kad atsiuntei dvi nuorodas. Patvirtink, prašau, kad tikrai jas siuntei, ir tada aš jas atidarysiu.”
“Jėzus, Kate, baik su ta paranoja, ten kačiukų video!”
“Geriau apsidrausti negu paskui gailėtis!”

Andrė labai nemėgsta mano vis dažniau pasireiškiančios paranojos, bet aš nieko negaliu padaryti - kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad pasaulis yra įtartina vieta, kur viskas vyksta pagal pasrovines taisykles, o internetinis pasaulis yra išvis nepatikimas reikalas, kai nieko jame neišmanai, todėl net pusę metų morališkai neprisiruošiu atnaujinti savo naršyklės, nes mano ir sena dar gerai groja.

Andrė gyvena Švedijoj ir aš esu įstrigusi keisčiausiuose nuotoliniuose santykiuose ever. Nežinau, ką man čia ta Karma siunčia, bet mano darbas, mano introvertiška asmenybė ir tokie santykiai, kur daugiausia bendravimo vyksta per feisbuką, sutinka kaip puzlės detalės. Tai va kartą per mėnesį sėdu į traukinį ir važiuoju pasibūti ten, o kadangi Andrė irgi yra baisus introvertas, užsiėmęs savo sumauta politika, ir baisiai myli gyvūnus, pas jį namie aš galiu būti kate į valias, - trainiojuosi iš kampo į kampą, geriu kavą, žiūriu serialus, Andrė daro valgyt, diskutuojam apie ką nors, einu pasivaikščioti, tyliu, sėdžiu virtuvėj, rašau savo knygą. Ir kartais braižausi, nes man nuobodu.

„Nežinau, ką ten tas tavo Mensa diplomas sako, bet aš ir su aštuoniasdešimt penkiais IQ žinau, kur rankšluostį pakabint tavo virtuvėj, jomajo….” sakau karčiai, persimetusi rankšluostį per petį.
„Nu ne aštuoniasdešimt penki pas tave…”
„A fyg tu žinai!… Ir išvis, aš gal pasipykti noriu, kur tavo itališkas probočių temperamentas, kur tavo skorpionas pagal horoskopą?”
„Užteks, kad tu ne romi avelė…”
„Nu ir gerai!”
“Nu ir pati gerai!”
(…)
“Ėa. Užsakyk picą. Aš grybus nurinksiu.”

Tai va, jei kam atrodo, kad aš santykiuose - aukso luitas, tai geriausiu atveju, žinokit, tik sienose užgipskartonintas gyvsidabris, pramaišiui su juoko dujom. Bet dėl nesuvokiamų priežasčių tokio psichologinio Molotovo kokteilio fanų netrūksta, o vienu iš labiausiai atsidavusių galima pavadinti Andrė draugą Klaudijų. Klaudijus studijuoja psichologiją ir sakė, kad kai gaus doktorantūrą universitete, rašys apie mane. Tiesa, čia viskas šakėm ant vandens rašyta, nes Klaudijus beveik nuolat apsinešęs arba vaistais, arba alkoholiu, arba įsimylėjęs. Klaudijus kolekcionuoja mano citatas, kurias gauna iš Andrė, ir turi prikaupęs jų virš 50, kurias „vis atsidaro paskaitinėt, kai jam liūdna”, sako Andrė.

„Pasakyk, kad jinai šitą testą padarytų, bet nesakyk, kas čia per testas,” atskrieja žinutė skaipe Andrė.
„Klaudijus nori, kad tu kažkokį psichologinį testą pasidarytum,” sako Andrė ir perleidžia man savo kompą. Kai rezultatas gaunasi va toks, Klaudijus džiūgauja, kad esu „kiekvieno psichiatro svajonė”.

Aš tai raukausi. Nes kaip ir tenka sutikti su kiekvienu punktu, bet Andrė užginčija.
„Būtum narcizė, savęs taip dažnai dėl visko nekaltintum,” sako, bet man metas grįžti į Kopenhagą.

Sėdžiu traukiny, paskendusi savo mintyse, ir galvoju, kad kažkoks keistas mano gyvenimas. Kažkoks nestandartas. Nestandartiniai žmonės, nestandartinis darbas, nestandartinis miego režimas po dešimt valandų…
„Jei kas nepatinka, - keisk, juk tu drąsos turi,” paragina mane vidinis balsas.
„Tai kad… patinka,” tyliai prisipažįstu. „Žinai, gal aš per dažnai save bandau įsprausti į rėmus. Gal kai Viešpats dalino įsakymus, visiems davė po dešimt, o į mane pažiūrėjo, pagalvojo ir pasakė: „O tau, Kate, kaip tokiai nestabiliai, užteks ir keturių.”

Išsimiegoti.

Nesinervuoti.

Bent karts nuo karto pradžiuginti dėmesiu tuos, kurie to laukia.

Parašyti tą knygą pagaliau.

(Va ir pasakykit, kad taip galvoti - ne narciziška.)

Rodyk draugams