Visi puikiai žino stereotipą, kad lietuviai - ne pati solidariausia tauta pasaulyje.
Ir vis tik laikai keičiasi.
Nežinia, ar tai vakarų-europietiškas mentalitetas veržiasi į mūsų širdis, ar vis labiau stiprėja neapykanta vietinei valdžiai….
Tačiau ne vienas turbūt pastebėjo, kad bent jau sostinės viešajame transporte vis aktyviau vykdoma visuotinė protesto akcija, kodiniu pavadinimu „Bilietėlį?”

Tiesą sakant, pirmus keletą kartų sulaukusi tokio pasiūlymo pasimesdavau, o tada naiviai atsakydavau „Kad ačiū, savo turiu”, ir, padovanojusi sutrikusiam nepažįstamajam geradariui/ei šypseną, oriai įžengdavau į troleibusą ir nedelsiant, būdama sąžininga pilietė, pažymėdavau bilietėlį.

Matot, važiuodama viešuoju transportu stengiuosi atsipalaiduoti ir panyru į apmąstymus dvasiniame lygmenyje. Tuomet apie bilietėlius ir kitus materialinius menkniekius galvoju mažiausiai.

Tačiau liepos pabaigoje mano dėmesį troleibuse vis tik patraukė lipnia juostele prie vairuotojo kabinos pritvirtintas popieriukas, skelbiantis apie daugiau nei dvigubai išaugusias baudas važiuojantiems

a) be bilietėlio

b) su lengvatiniu bilietėliu, neturint teisės naudotis lengvatomis

c) su lengvatiniu bilietėliu, neturint to patvirtinančio dokumento

d) vežantiems neapmokestintą bagažą (? Štai kartą, pavyzdžiui, troleibuse sudvejojau, ar nederėtų atskiro bilietėlio nupirkti ir drabužių džiovyklai, keliavusiai kartu su manimi).

Štai tau.
… Na, negali sakyti, kad valdantieji nesistengė pirmiausia apeliuoti į liaudies moralę. Pasirinkęs maršrutą „nuo…iki”, pradinių klasių mokytojos intonacija skaitomą moralinę paskaitą, kad reikia užleisti vietas neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms, nėščioms moterims ir ikimokyklinio bei tam tikro mokyklinio amžiaus vaikams, išgirsti bent keletą kartų.
Na, ir pažymėti bilietėlį, žinoma, kuris pastaruoju metu taip pat tapo gana prabangus dokumentas.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad liaudis neklausė.
Troleibuse dažnokai matydavau sėdinčių senolių, ikimokyklinio bei tam tikro mokyklinio amžiaus vaikų ir nėščių moterų.
Ir bilietėlius dažnai žmones matydavau žymint….. ( Matyt, žymėdavo taip dažnai, kad senieji žymėjimo aparatai susidėvėjo ir tapo neišvengiamai būtina pakeisti juos tais naujais geltonais, kurie dar kažkodėl neveikia.)
Vis tik to, matyt, nebuvo gana. Kontrolieriams įlipus, autobuse tikriausiai pernelyg mažai senolių, ikimokyklinio amžiaus vaikų ir nėščių moterų būdavo užėmę sėdimąją poziciją. O ir bilietėlių tikriausiai būdavo pažymima per mažai.
Taip pagaliau buvo pereita prie griežtesnių priemonių - pakilo baudos.

Nenuostabu, kad liaudis ėmė piktintis: kas čia per kontrolė, kas čia per priespauda….
Lietuviai - ne pati solidariausia tauta. Tačiau mes visuomet solidarūs prieš neteisybę tautos mastu.
Tokiu būdu pastaruoju metu itin suaktyvėjo undergroundinė-visuotinė protesto akcija, kodiniu pavadinimu „Bilietėlį?”.

O geradarių daugėja kasdien. Važiuojant kiekvienu maršrutu, bent keletą kartų išgirstu kodinį žodelytį „Bilietėlį?”. Jei ne man pačiai skirtą, tai kaimynui iš dešinės ar pro galines duris įlipančiai mergaitei.
Ir žinot ką?

Tai veikia.

Mažėja zuikių. Daugėja šypsenų.
Žmonės laimingi. Jų veiduose - pergalės džiaugsmas ir sąmoksliška šypsenėlė.
Štai ką reiškia mylėti savo artimą krizės valandoje.
Štai ką reiškia įveikti stereotipus.
Štai kas yra tikroji kova.

Šis negarsus, tačiau šią vasarą itin aktyvus keleivių manifestas skatina solidarumą, kaip kadaise jį skatino Baltijos kelio akcija.

Bilietėliai lieka ant sėdynių, žarstomi skersvėjo sklando ore ir, išnaudoję visą savo potencialą, išsikvėpę voliojasi ant grindų.
Bilietėlį?
Žinoma, kodėl gi ne.

Graži protesto forma.

Nuostabi solidarumo akcija.
Stengiuosi pati prie jos prisidėti kasdien.

Patiko (0)

Rodyk draugams