Man labai gėda, bet, man rodos, padariau siaubingą klaidą.

Ir man labai baisu. Dėl to paties.

Žinau, su Liudmila tarėmės, kad iki naujų nustosiu vartoti vaistus, ir nustosiu juos vartoti palaipsniui.

Bet prieš geras tris savaites aš pamiršau išgerti vieną tabletę. Paskui kitą dieną pamiršau ir antrą. Paskui jos baigėsi, aš nebenusipirkau ir pagalvojau - argi ne puiki proga išsilaisvinti nuo vaistų suvisam?

Ir viskas. Nustojau gert antidepresantus slapčia nuo gydytojos ir ketinau padaryti jai malonią staigmeną..

Bet po paraliais. Per pastarąją savaitę smagūs dalykai tapo juokingi beprotiškai, kai nuo mano skambaus juoko aidi sienos, o liūdni - stačiai širdgėlą keliantys, kai visiškai netikėtai pačiai sau apsipilu ašaromis virtuvėje, prisiminusi benamį katinuką.

Supykusi dabar svaidausi žaibais. Įskaudinta noriu prisigerti. Iki išprotėjimo noriu mylėtis, stačiai skęstu feromonuose. Per tris savaites mano gyvenimas vėl nusivažiavo iki nepakenčiamai beprasmiško.

Tačiau nieko ypatingo neįvyko. Aš tiesiog nustojau gerti antidepresantus.

Ir viskas. Nebegaliu su savimi susitvarkyti….. Negi čia tikrai aš?

Iš kur manyje visko tiek?

Ir kaip aš turėčiau su tuo tvarkytis visą gyvenimą?

Ir kaip kas nors kitas turėtų tvarkytis su manimi visą gyvenimą?

Kas čia yra išvis? Charizma?

Ar trauma?

Gal mano kūnas gamina savo ypatingus narkotikus, per kuriuos emocijas išgyvenu šimtąkart stipriau nei derėtų?

Užtat blogą ėmiau atnaujinti beveik kasdien.

Patiko (11)

Rodyk draugams