Šiandien aš noriu verkti.

Laisvadienis, turėjau visą gražią dieną nueiti į banką, pasipildyti mėnesinį bilietą ir galbūt susitikti su kuo nors kavos. Bet ne, blyn, apie trečią popiet ėmiau ir išskridau į Tailandą, kur laiko negaišau ir iškart atsidūriau Tailando gražuolių procesijoje, vilkina pūsta turkio spalvos suknele su milijonu svarovskių.

Supamos besigėrinčios procesija minios oriai plaukėme per miesto aikštę, kol nepriėjome kažkokių laiptų į rūsį. Tada orumas baigėsi ir solidžiai atrodantis kostiumuotas dėdė modamas ranka liepė visoms pasipustyti sukneles ir tekinom bėgti į pastate esančią salę, kur vyko antra renginio dalis. Aš ir dar dvi merginos susiradom savo vadovę ir įsitaisėm šalia jos kojų. Ant scenos vyko renginys, kurio taip ir nemačiau per susirinkusiųjų nugaras. Kitavertus, mane kamavo klausimas,- tai aš dabar azijietė ar ne?
Laiko pasvarstymams nebuvo, nes netrukus visos keturios atsidūrėme prieplaukoje, kur būriavosi mūsų išsiilgusi minia ir vyko privalomas pasirodymas vandenyje. Mes kažkodėl įsitaisėme ant akmeninės sienos ir plaukikes stebėjome iš ten. Skaidriai mėlyname vandenyje plaukė gulbės ir vėžliai, ir tik įsižiūrėjusi supratau, kad jie - pripūstos guminės dekoracijos, pritvirtinos plaukikėms prie nugarų. Nieko nepasakysi, gražu. Bet žvilgtelėjusi atgal susijaudinau - už sienos, ant kurios viršaus mes sėdėjome, buvo vanduo, o aš gi bijau vandens. Nusiminusi šnipštelėjau vadovei, kuri geranoriškai leido užsikarti į saugesnę vietą. Bet tada ji pati paslydo ir nukrito, merginos ėmė panikuoti ir man nebeliko nieko kito, tik šokti ir ją gelbėti. Šlapia ir laiminga vadovė padėkojo ir pridūrė, kad dabar tikriausiai nugalėjau savo baimę, bet tuomet aš pastebėjau iš vandens kyšančią uodegą. Grįžtelėjusi į baseiną, kuriame neseniai plaukiojo kontestantės, išvydau tik tuščią ir baisiai drumzliną vandenį ir vos tik spėjau riktelėti, kai į mus trenkėsi milžiniškas pripučiamas vandens slibinas. Bet siena staiga pavirto mašina ir mes spėjome nuo jo pabėgti. Atsidūrusios vakarinės saulės nutviekstoje gatvėje sužinojom, kad laimėjo mano draugė. Konkursas baigėsi. Pasveikinusi ją su pergale, basa ir susivėlusi, bet vis dar su baline suknele patraukiau namo, bet pakeliui pastebėjau mažą parduotuvėlę, kurioje pardavinėjo gutą (kontūrus tapybai ant šilko) ir baisiausiai nudžiugusi puoliau apžiūrinėti prekes, nors dėdė jau ketino užsidaryti. Staiga jo parduotuvėlė pavirto į butą, kuriame gyveno mano laimėtoja draugė, jos brolis ir… aš. Brolis buvo aukštas ir simpatiškas ir baisiai mane kadrino, bet netikėtai ėmė ir parsivedė žmoną. Nusivylusi atsisveikinau su drauge ir persikrausčiau pas kitą buvusią dalyvę, kurį irgi turėjo brolį. Buvo vakaras ir aš pasiūliau išsikepti varškėčių. Visi sutiko, bet draugė pranešė, kad grupelė vokiečių mudvi pakvietė į vakarėlį. Žvilgtelėjusi į jos brolį jo akyse išvydau liūdesį…

Ir pabudau, bliad. Pusę aštuonių vakaro. Nei į banką nuėjau, nei kavos. Nei išvis buvau šiandien koją iš namų iškėlusi. Draugės šalia nebuvo, anei jos brolio. Tai bent varškėčių išsikepsiu, pagalvojau.

Parduotuvėje prie miltų stovėjau dešimt minučių, susisupusi į galvoje tvyrantį rūką, ir niekaip negalėjau prisiminti, kur gyvenu iš tikrųjų.

Patiko (13)

Rodyk draugams