Prieš pusantro mėnesio nusipirkau hiacinto svogūnėlį. Nežinau, kodėl. Gal kad kainavo septynias kronas ir tuo metu man pasirodė beviltiškai nuvertintas. Iš tiesų ketinau pasiimti cigarečių, bet tuo metu hiacinto man prireikė labiau.

Šiaip augalais rūpintis tingiu, todėl tik pastačiau jį ant spintelės šalia žvakių ir buteliuko eterinio apelsinų aliejaus ir pasirūpinau, kad nestovėtų ant skersvėjo.
- Čia tau bus ramu ir šilta, - sumurmėjau, - ne kaip prekybcentry, kur visiems pofyg, kad jus perpučia kiaurai.
Hiacintas, savaime suprantama, nieko neatsakė, bet aš pasijutau padariusi kažką gero.

Gyvenimas tekėjo kaip įprastai, net nepamenu, kas vyko ir ką veikiau. Tikriausiai dirbau, ėjau sportuoti ir karts nuo karto susitikti su drauge… O jis patyliukais sau stiebėsi aukštyn ir krovė solidų žiedyną. Kaskart grįžusi namo ir pravėrusi duris pirmiausia žvilgtelėdavau į hiacintą. Galiausiai pagavau save duris varstant kuo tyliau, kad nesukelčiau anam streso.
Kai kartą nedasūdžiau sriubos ir papildomai pasidruskinusi lėkštutės turinį pastačiau druskinę šalia žvakių ir eterinio aliejaus, negalėjau ramiai valgyti, nes atrodė, kad ta druska mano hiacintą veikia neigiamai. Juk druska tai ne cukrus, pagalvojau. Nunešiau druskinę į virtuvę ir meiliai šyptelėjusi paliejau aną vandenuku.
O anądien pastebėjau, kad mano hiacintas išaugo neįprastai didelis… Gal net per didelis. ”…O dieve, o jeigu jis jaučia mano nuotaikas, jaučia mano nuostabą ir nepasitikėjimą? Juk, sako, augalai sugeba….” – susizgribau ir tuomet jau garsiai ištariau:
- Tu esi pats gražiausias mano matytas hiacintas ir aš tave labai myliu. Pamatysi, išaugsi į tikrą gražuolį.
Ir kitą dieną mano hiacintas man pranešė, kad žydės švelnia rožine spalva ir kad tai bus jau visai netrukus. Bet žinot, kas yra nuostabiausia, kai žydi hiacintas?

Kvapas.

Mano kambaryje jau kurį laiką – ideali tvarka, vakarais skamba tyli relaksacinė muzika, o svarbiausia – jokių pašalinių kvapų. Jokių kvepalų, eterinių aliejų, smilkalų ir netgi aitriai kvepiančių kūno kremų.

Bet šiandien sekmadienis ir Katei – eilinis emocinis nuolydis. Skauda širdį. Karščiuoju. Taip norėčiau nusiskandinti vyne, bet buvau kvaila ir nusipirkau tik mažą buteliuką, kuris senokai tuščias iškeliavo į šiukšlių dėžę. Metu gert, reiškias.

Ir vis dėlto randu vieną vienintelę likusią cigaretę, kurios šiuo metu man labai labai reikia. Žvilgteliu į hiacintą, prikandu lūpą. Žinau, kad tai tas pats lyg sugadinti vaikui gimtadienį. Juk jei dabar prisidegsiu šitą cigaretę kambaryje, kaip kartais anarchiškai darydavau prieš tai, sugadinsiu visą laukimą. Visą šventę. Dūmai akimirksniu susigers į sienas ir mano hiancintui pražydus kambaryje įsitvyros salsvas ką tik pražydusios gėlės aromatas, šleikščiai sumišęs su raudonu marlboro.

Bet čia aš apsimetu, kad situaciją galiu išgelbėt. Įsitaisau ant palangės, praveriu langą ir čirkšteliu žiebtuvėlį.
Tas kelias minutes, per kurias sudeginu pusę cigaretės, jaučiu keistą palengvėjimą… O tada, užvėrusi langą, - staigią neviltį, pasidygėjimą ir nusivylimą savimi. Lyg būčiau nuskriaudusi vaiką.
Septynmetę mergaitę, kurios gimtadienio šventė – rytoj, o motina prisigėrė, nenupirko torto ir dar namus sujaukė.

Sėdžiu, verkiu, artėja Kalėdos. Hiacintas peržydės na*ui ir aš vėl liksiu pati su savimi.

Patiko (17)

Rodyk draugams