Kartais man baisu atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus, kurie talpina savyje kažin kokį neregimą “reikia”. Nežinau, kaip jums, bet man “reikia” dažniausiai implikuoja veiksmą, kuriam aš neturiu nei noro, nei lėšų, nei kantrybės. Ir vis dėlto kartą prisižaidžiau su atidėliojimais taip, jog ištiko siaubingas nervinis priepuolis, o “reikia” ne tik kad neprapuolė, bet išaugo į dvigubai griežtesnį “Tu privalai nedelsiant, arba!…”

Tai buvo skausmingas įspėjimas, bet prireikė dar poros tokių, kad pagaliau susivokčiau, jog “reikia” atidėlioti, be abejo, galima, tik tai vyksta tavo nervų, finansų ir laiko sąskaita, kurią vienaip ar kitaip apmokėti vis vien teks.

Išmokau giliai įkvėpti, iškvėpti ir:

- atplėšti TĄ sąskaitą.

- paskambinti TAI institucijai.

- užsirašyti pas gydytoją.

- pasitikrinti elektroninį paštą dėl užklausos nemalonia tema.

- grąžinti knygą bibliotekon laiku.

- išsiaiškinti aspektą, kurio nežinau, nelaukiant, kol situacija prispirs kažko imtis nedelsiant, o aš neturėsiu ko paklaust.

Tiesą pasakius, išsiugdžiusi šitą savybę pajutau išmokusi ne tik laiku prisiimti atsakomybę, tokiu būdu racionaliai išvengdama nepageidaujamų malonumų, gresiančių vėliau dėl niekam nereikalingo atidėliojimo, bet ir atradau motyvaciją daugeliui kitų dalykų.Taip pat išmokau, kaip svarbu yra planuoti, planuoti kiekvieną dieną, jei nori įgyvendinti bent dalį to, ką užsibrėžei, net jei tai paprasčiausia užklausa darbo/mokesčių inspekcijai (o kas nori su jomis turėt reikalų…) ar netgi kažkokio trokštamo daikto kainos paieška, baiminantis, jog jo neįpirksi (o jei jis kainuoja pusę mano metinės algos…. kam čia tada ir žiūrėt….).

Mano gyvenime vis dar dominuoja spontaniškumas - šį įrašą taip pat rašau spontaniškai - bet pamažu, pamažu atsikratau tos nelogiškos varginančios baimės prisiimti atsakomybę DABAR, o ne kažkada paskui…

Tiesa, dar yra keletas dalykų, kurių baiminuosi. Kartais bijau pažinti žmones ir sužinoti, kad jie jau seniausiai darbuojasi ten, ko aš dar tik ketinu pramokti po metų-pusantrų. Kartais bijau, jog jau gimiau pametusi galvą debesyse, ir kiti taip pripratę matyti mane amžinai nerimtą, jog, išgirdę rimtesnes mano mintis, tiesiog išsišaipys, kaip buvo ne kartą ir ne du (”Katinyti, mesk iš galvos, gi aš pažįstu tave, esi miela pamišėlė, bet atsakingo darbo tau nepatikėčiau…”)

Tikriausiai tokia aš ir esu. Tikėtina, kad tokia ir liksiu, juk daugelio galvoje tai - mano asmenybės pagrindas… Ir galbūt todėl man dar nepavyksta įveikti baimės sutikti žmones su panašiomis idėjomis. Nekenčiu to įsivaizduojamo atlaidaus patapšnojimo per galvą ir mėginimo nukreipti kalbą apie keksiukų frostingą ar žurnalo “Žmones” aktualijas, nes juokeliai apie Lietuvos įžymybes - “mano” sritis. Nekenčiu, bet leidžiuosi, nes šito “reikia” iššūkio įveikti dar negaliu.

Pradžia jau padaryta - laiku atplėšiu visas nepageidaujamas sąskaitas, laiku parašau užklausas ir netgi laiku grąžinu knygas į biblioteką.

Galbūt kada nors susiimsiu ir, tikėkimės, ne po laiko, atrasiu savyje drąsos imtis įgyvendinti sumanymus, apie kuriuos šiandien išgirdę galva palinguotų net mano artimiausi žmonės.

Patiko (18)

Rodyk draugams