Taigi.

Istorija visai paprastutė: nunešiau dubenėlį maisto kieminei t.y. niekieno katei, o kol ji gardžiavosi, nusprendžiau paglostyti jos jauniklį. Maža to, paimti ant rankų. Ar net parsinešti namo…. Bet vos uždėjus ranką ant mažylio ir švelniai jį kilstelėjus, anas ėmė blaškytis, mama supyko - atsivėdėjus tvojo letena man per ranką ir dar bandė krimstelėt, atseit, no touching.

Suprantu ją, gyvulėliui nepaaiškinsi, kad neturi blogų kėslų, juolab kai žmonės tokie veidmainiai… Grįžau namo, nusiploviau įdrėskimus muilu, dezinfekavau ir nieko blogo nepagalvojau, tik štai po dešimties minučių kolega skype būdu apstaugė už atsainumą ir patarė kuo greičiau kreiptis į medikus dėl galimos pasiutligės.

Hmm… Dėl visa ko skambtelėjau 112 konsultacijai. Taip, sako, atvažiuokit, skiepysim.

Ką gi. Teko važiuot. Dėdė gydytojas išklausė mano istoriją, palingavo galva ir paklausė, ar “turiu galimybę stebėti gyvūną.” Na, tik pro septinto aukšto langą nebent, sakau. Tai ką, skiepysim jus, pralinksmėjo dėdė, nes žinot, nuo pasiutligės vaistų nėra….. Mat kaip, susimąsčiau, ir pabandžiau įsivaizduoti save pasiutusią labiau nei praėjusių metų birželį, kai gyniausi bakalaurinį…. Ne pyragai, turiu pasakyt.

Skiepų aš nebijau, bet sesutė bakstelėjo du kartus ir pasakė, kad čia dar ne happy-endingas, nes liko keturi kartai. Vaje, pagalvojau mintyse, matyt, pataikiau į “laimės valandą”, kad šitaip gausiai skiepus dalina.

Čia profilaktikos kursas toks, paaiškino gydytojas, dar pasikartojo, kad vaistų nuo pasiutligės nėra, “jei ką”, ir palinkėjo kitą kartą užsimaukšlinti pirštines, gaudant benamius katinukus.

Internetas sako, kad simptomai labai nekokie. Pakyla temperatūra. Žmogus pradeda paniškai bijoti vandens, kniaukti arba loti. Ir taip toliau…. Žodžiu, pabaiga paprastai nieko gero nežadanti…. Pasijutau motyvuota užbaigti visą baksnojimo kursą.

Dėl visa ko.

PS. Šiandien mačiau mamą katę su jaunikliais. Vaikštinėjo it niekur nieko ir visai neatrodė velnių priėdusi.

Patiko (0)

Rodyk draugams