“Labas, katinėli, žinai, aš nekaip jaučiuosi, tai neišeis šian į miestą varyt…”

Įgrūdu telefoną atgal į rankinę ir garsiai atsidūstu.
- Kas nutiko? - pasidomi šefas.
- Nieko… Planavom su drauge į barą šiandien, bet ji susirgo… - sumurmu.
- Tai mes galim varyt, - staiga nušvinta anas ir žvilgteli į laikrodį. - Šiandien uždarom šeštą ir šiaušiam.
- S… sakai? Neatleisi manęs paskui? - sudvejoju aš.
- Kodėl turėčiau? - nustemba šefas. Naivuolis, pagalvoju.
- Taigi davai varom, o tai tu vis namo ir namo, greit suaugsi su kambariu, - neatlyžta.
- Davai, - pasiryžtu. - Tik jokių cirkų.
- Jokių cirkų, - pažada.

Tebūnie. O tai nachrien aš vakar pas kirpėją buvau.

Pusę septynių mudu jau sėdim mano mėgstamam bare.
- Dar du Baltus rusus, - nusišypsau padavėjai, bet nueidama ji to jau nebepastebi. Užtat pastebi gerai apsirengęs, simpatiškas vyras, sėdintis su raudono vyno taure prie staliuko priešais. Pastebi ir nusišypso atgal.
“Dėmesio, dabar bus flirtas,” - įspėja mane mano alter ego. Įsijungia vidinis radijas, ir per salę periodiškai imu transliuoti pusės balo žemės drebėjimo virpesius - WhOosh… WhOosh…
Viliokiškai lėtai užsikeliu džinsuotą koją ant kojos, nuleidžiu blakstienas ir šypteliu puse lūpų. Ni velnia, mano kirpimas šįvakar nepastebėtas nepraeis, nusprendžiu.
- … ir todėl, supranti, užsakiau pusę tokių nykštukų, o pusę tokių, - pergalingai užbaigia mano šefas, kurio nugarą kas keletą minučių aplenkia valiūkiškas keturiasdešimtmečio žvilgsnis mano pusėn.
- Kaip gerai, - sakau, ranka ore nubrėžiu platų puslankį ir patogiai atsišlieju į sofą, - suprask, tarp mūsų su šituo dėde plyti diiidelis stalas su pora puspilnių stiklų kokteilio, ir mus sieja griežtai tik darbiniai santykiai. WhOosh… whOosh…. Transliuoja mano radaras, ir sustabdyti jį - ne mano jėgoms.
Žinau savo silpnybę. Kaip pasakytų mano biologijos mokytoja, turiu itin išvystytą flirtavimo mechanizmą, kuris įsijungia nepriklausomai nuo mano pageidavimų, ir nors knyga per viršų daužyk, - išsijungs jis tada, kada panorės to pats.
Šefą mano bangos apeina. Pats to nežinodamas, gavo švirkštą priešnuodžių dar kai tik dirbti pradėjau, tai duok Viešpatie įgavo imunitetą suvisam. Bet keturiasdešimtmetis tai neskiepytas…

- … o tie nykštukai tai paklausūs, ypač tas su vilnone barzda, vakar kokius keturis pardavėm, - girdžiu šefą sakant ir diskretiškai stebiu, kaip anas kitas išsitraukia popieriaus lapelį, ant jo kažką užrašo, žvilgteli į mane, nueina prie baro, užsivelka paltą ir išeina pro duris.
“Penki…. Keturi… Trys….” - mintyse skaičiuoju.
- Čia jums, - kyšteli lapuką barmenas šalia su vaikinu sėdinčiai panelei. Mintyse padarau feispalmą.
Panelė išvynioja popieriuką, perskaito ir nieko nesuprasdama pakelia akis į jau įtariai nusiteikusį savo pašnekovą.
- Atsiprašau, čia turbūt man, - mandagiai įsiterpiu į jos “what the…” monologą.
- Kodėl? - pasimeta panelė.
- Does this make sense to you? - paklausiu jos.
- No… - papurto galvą ana.
- Well but it makes sense to me, - mirkteliu jai. Mergina susipranta ir su palengvėjimu atiduoda popierėlį man. Išvynioju ir skaitau.

“Ačiū už flirtą. Atrodai nuostabiai. Paskambink, - Janas.”
Apverčiu lapelį kita puse. Tuščia. Greitai akimis vėl permetu, kas pakeverzota.

Paskambinti kur? Į lempą su stalo koja? Telefono numerį pamiršai užrašyt, durniau.

Paveiksliukas iš čia.

Patiko (24)

Rodyk draugams