Dievinu savo naująjį darbą jaukioje suvenyrų krautuvėlėje, į kurią užsuka atsipalaidavę turistai, ieškantys dovanėlių artimiesiems. Ir kolegės mielos, ir šefas fainas, rytais visada pasitinka su gera kolumbiška kava, o šaldytuvas visuomet pilnas vaisių, kurių pastaruoju metu valgau itin daug. Kol parduotuvėlėje tuščia, sėdim dviese ir gurkšnodami kavą šnekamės apie gyvenimą, literatūrą, konspiracijos teorijas, hipnozę ir kitus man įdomius dalykus.

Nepatinka tik kiniečiai, kurie į parduotuvėlę suguža iškart penkiolika, grumdosi, būtinai ką nors sudaužo ir visi vienas per kitą rėkia “Sausainių! Sausainių!”. Karoče, šiandien konkrečiai išpardavėm visus parduotuvėj turėtus sausainius…

Išlydim paskutinius klegančius kiniečius, apsirūpinusius sausainiais, undinėlėm ir atvirukais. Šefas garsiai atsidūsta.

- Šaunuolė, susitvarkei su šypsena, - pagiria mane ir priduria, - Apskritai, man rodos, kiek čia dirbi, dar niekuomet nemačiau tavęs susierzinusios….

- Uoj, patikėk, susierzinu kasdien bent po porą sykių, - šypsodamasi mirkteliu.

- Negali būti, - nepatiki šefas. Minutėlę patyliu.

- … Gerai, klausykis, - palinkstu artėliau. - Bet niekam negali pasakyti, okėj?

- Nesakysiu, - pažada anas, - klok.

Susikaupiu.

- Supranti, kaskart, kai susierzinu, iškart įsivaizduoju, kad po parduotuvę išdykauja mažas pūkuotas kačiukas…. Vartosi, žaidžia, kiniečio klešnę nagučiu užkabina… Ir nu man iškart visas pyktis praeina, nuotaika pasitaiso ir galiu šypsotis bet kam. Atsimeni, kaip užvakar viena arogantiška baba karolius matavosi? Jėj bogu, jei ne kačiukas, aš ją tais karoliais užsmaugusi būčiau. O jisai va sau laigo po parduotuvę, siunta, o jei kas netyčia ką nors sudaužo, iškart pagalvoju, kad jau kačiukas ant lentynos užsikarti bandė, ir iškart atsileidžiu….

Šefas truputį pasimetęs. Biškį pasigailiu, kad pasakiau.

- Ir…. kiek laiko čia tas kačiukas jau gyvena? - klausia, siurbteldamas kavos iš puodelio su kalėdiniais motyvais.

- Nu jau geras porą savaičių, - sumurmu. - Baltas toks, pūkuotas….

- … Ir todėl aš jo nematau… Kad baltas…. - nutęsia šefas. - Matyt, su sienom susilieja.

- Arba miega kur nors ant lentynos su norvegiškais megztiniais, - tyliai priduriu, - Šilta ten….

Šefas staiga nusišypso.

- Gerai. Tegu būna sau, - numoja ranka, - Tik žiūrėk, kad dūkdamas dekoratyvinių lėkščių neišvartytų.

- Neišvartys, - pažadu ir su palengvėjimu dideliais gurkšniais išbaigiu savo kavą. - Man rodos, niekas šįvakar jau nebeateis. Gal jau užsidarom?

- Aha, - linkteli šefas, - tu duris užrakink, o aš einu virtuvę aptvarkyt.

- Gerai, tik… Ten indukas su vandeniu prie palangės padėtas, tai jo neliesk, - perspėju.

- Ar šitas? - iškiša ranką anas, laikydamas molinį smėlio spalvos dubenėlį.

- Šitas, - linkteliu, pagriebdama raktus nuo stalo,- Ten Pūkiui, jei kartais ištrokštų per naktį.

- Prietarai, prietarai, - garsiai nusikvatoja staiga anas, bet dubenėlį atsargiai pastato kur buvęs. Viduje jaučiuosi pakylėta tarsi maža mergaitė, kuriai nebereikia nuo tėvų slėpti slapčia parsinešto augintinio. Suokalbiškai žvilgteliu į viršutinę drabužių lentyną. Pūkis mieguistai viksteli uodegėle, susiriečia į kamuoliuką ir vėl užsnūsta. Maži katiniukai reikalauja daug miego, motiniškai pagalvoju aš.

Prie durų būriuojasi grupelė turistų.

- Šįvakar jau užsidarom, brangieji, - sakau, su šypsena nuo ausies lyg ausies, - užsukit ryt, vienuoliktą.

Nežinau, ar šefui patinka nematomos katės, bet slapčiomis turbūt džiūgauja, kad bent nematomų draugų darban nesivedžioju.

Patiko (27)

Rodyk draugams