cat on a windowsill

… Vakar pagaliau grįžau į Vilnių. Ten manęs jau laukė mano geriausias pasaulyje draugas, ir taip prasidėjo mūsų barų epopėja. Ką aš galiu pasakyt…. Kai išgeriu, tampu visų drauge:

- Pirmam bare užtrolinu barmeną, kad mano tatuškė kietesnė negu jo. Anas nesiginčyja.

- Po butelio vyno ir poros kokteilių pagaunam azartą: į kitą barą nutariam traukti atskirai ir pažiūrėti, kas pirmas gaus priešingos lyties telefono nr. Draugas baran įeina pirmas, aš keletą minučių lūkuriuoju už durų. Per tą laiką susibendrauju su apsauginiu, išsiklausinėju apie face-control’o kriterijus, papasakoju jam pusę savo gyvenimo Danijoje pabaigdama “Bet čia, žinok, mergos gražesnės” ir dar kartu nusifotografuojam. Įeinu į barą, užsisakau kokteilį ir šast - jau kalbina mane koks tai užsienietis. Na, galvoju, viskas, išlošiau litą. Agi nichriena.... Aš toks žmogus, man nuo dūšios reik pabendraut, tai kaip įsileidžiam į kalbas apie gyvenimą…. Galiausiai draugui nusibosta manęs laukt ir išsitempia mane lauk. Lažybas pralošiu.

- Trečiam bare užsisakau “Manhatteno”. Blyn, koks stiprus, - purtausi ir prašau į kokteilį “įpilti pieno”. Barmenė nusišypso ir pastato man vandens stiklinę. Aš jai duodu penkis litus ir šnabždu “čia ne visiems, čia tau į kišenę…”

- Išeinam parūkyt. Grįžusi baksteliu į alkūnę šalia sėdinčiam vyrui: “Klausyk, ar tu man nieko į gėrimą neįpylei, kol aš buvau išėjus?” Anas nesupranta, pasirodo, vokietis. “Listen, did you pour something to my drink, while I was gone?” - klausiu angliškai. “N-no…” - pasimeta anas. “Okėj. I just wanted to be sure. It’s cool, man.”

- Klausiu barmenės, ar jos vardas kartais ne Austėja. Paskui stebiuosi, kad ji jaunai atrodo, ir garsiai teiraujuosi, kokį veido kremą ji naudoja.

- Baras užsidarinėja, o aš niekaip nedamušu savo “Manhatteno”. Pamoju barmenui ir šaukiu: “Ei, berniuk, žiūrėk, išgersi mano “Manhatteną”? Daug palieku, gi geras dar, gaila išpilt…”

Vakaras užsibaigia “Salento”, kur alkoholio man jau niekas nebeperka, vietoj to gaunu buteliuką “Sprite’o”. Bet ooo, vaikeli, ką gi aš matau - ogi toks pat stulpas kaip pas mūsų šokių mokykloje! “Palaikyk,” - sakau draugui, įbrukdama limonadą į rankas, - “dabar aš tau ką parodysiu!”

Laimei, nenusij*binu. O gal ir nusij*binu, neatsimenu.

Ryte draugas padaro stiprios žalios arbatos su daug cukraus.

“Bet tai kaiiii pofyg tau viskas,” - sako.

Šypsausi. Tokių atostogų aš ir norėjau.

Šįryt išlydėjusi Aleksą į Rumuniją ruošiuosi pas kosmetologę, kai skambina Julka:

- Privėt, krasotka, ką veiki? Atvaryk po savo procedūrų į Niorebro, gi “Distortion’as” vyksta, turim alaus, lauksim!

“Distortion’as” - tai toks kasmetinis Kopenhagoje vykstantis festivalis, kur visi atsipalaiduoja, klausosi muzikos, geria ir tūsinasi. Nu gal ir reik sudalyvaut kartelį dėl šventos ramybės, pagalvoju, ir iš salono patraukiu festivalio link.

Ajomajo, visai buvau pamiršusi, kaip man sunkiai sekasi adaptuotis visuotiniame bespridiele… Žmonių belenkiek, visi grūdasi, stumdosi, tamposi pagal įvairiausią iš visų pakampių skambančią muziką ir svaido tuščias skarbonkes ir kancarus vieni kitiems po kojų. Dar tik ketvirta popiet, bet sisioja visi kur papuola - tiek pimpalų vienoj vietoj mačiau tik vokiškam pornofilme… Pasijuntu alkana - nusiperku blyną su bananais. Kol jį žiaumoju, prie manęs pripuola mergina ir prašo pasisukti šonu, kad galėtų nufotografuoti. Nu tai aišku, kaip nefotkins, kad aš ten viena tokia visa su miniaku ir vienuolikos cėmė avietiniais kablukais strypčioju ne vtemu (naujus nusipirkau, reik prasivaikščiot)… Sunervinuosi. Vsio, sakau Julkai, suvalgau blyną ir varau namo, - čia, žiūriu, visiems kalėdos vidury vasaros, o aš neturiu tos nemirtingos hipiškos dvasios (ant galvų pasipila konfeti, kažkas per langą ima mėtyti balionus su vandeniu). Eisim, sakau, kitą kartą ramiai vynelio pagert į centrinį bariuką, o čia aš jau nebegaliu būt. Diorgina mane tokia bohema, ne man tokie bardakai, kai visi grumdosi ir nėr kur kojos pastatyt, o dar prieina apšepęs diedukas ir plešia skarbonkę iš rankų, tipo, išgėrei, einu priduot… Atsibučiuojam ir šiaip ne taip imu brautis pro minią (keturios merginos siusioja ant daugiabučio laiptų ir klausia, ar neturiu pavaišint cigarete).

Susierzinusi kaukšiu stotelės link, autobusas nuvažiuoja manęs nesulaukęs. Nu ir chrien snim, paėjėsiu, sakau sau. Ir pusiaukelėje mane vėl ištinka eilinė identiteto krizė, iš serijos kuo aš nesu (labai protinga), kuo aš jau nebūsiu (mokslininke, šokėja ar tėvų pasididžiavimu), kuo man visai sektųsi būti (gera drauge ir kačių veisėja) ir kur save matau po penkerių metų (o božė….).

Lengviau atsikvepiu tik pasiekusi savo rajoną. Užsuku pas vietinius kiniečius ir pasiimu vištienos buljono išsinešimui. Dar prigriebiu bonkę pigaus šompano.

Grįžtu namo, susirandu kažkur užmatyto daniško literatūrinio konkurso taisykles ir sėdu rašyti pjesės. Ir jei bogu jei šiandien neparašysiu bent pusės!

…’Cause I dare to go an extra mile to be myself.

Ką tik grįžau iš prekybcentrio. Aleksas buvo liepęs batus nusipirkti, atseit, jau vasara ant nosies, o tu vis su kerzais. Nu ir ką, pasivaikščiojau, vadinas, - batai baisūs, suknelės baisios…. Susinervavau ir nusipirkau tik Mumių Trolių komiksus.

- Jums suvynioti kaip dovaną? - maloniai šypsodamasi klausia pardavėja.

- Aha. Va į šitą popierių su balionais, prašom. Čia mano sūnėnui.

Išpakavau vos grįžusi namo. Neturiu aš jokio sūnėno.

***

Pole dance. Trenerė perkėlė mane į trečią lygį. Užteks, sako, vaikščioti, kur viską moki, metas tobulėti toliau, naujų mėlynių prisirinkti. Taip pradėjau treniruotis vidutinio pažangumo grupėje. Vėl jaučiuosi kaip nieko nemokanti pradinukė, skauda visus galus… Šiandien padariau “Supermeną” iš “Skorpiono” ir vos neapsiverkiau iš skausmo. Bet, po galais, padariau! Ir staiga tas skausmas tampa toks malonus…:>

Perfekcija darbe. Čia kaip ir nieko naujo, sekasi neblogai, tik dar pasiėmiau išeiginę sekmadieniais.

Santaupos. Jų yra, bet yra ir planų, tad neaišku, kiek laiko jos išsilaikys.

Būti geresne savo draugui. Aleksas persikraustė į bendrabutį. Kambariukas/butukas išties jaukus, bet aš kategoriškai atsisakiau pas jį nakvoti, kol nenupirks dar vienos koldros ir pagalvės. Po paraliais, man irgi reikia turėti kažkokius principus. O tai paskui sušalsiu per naktį. Sušalsiu ir numirsiu. Ir visi liūdės, bet bus per vėlu.

Tatuiruotė ir plaukai. Dėl tatuiruotės dar derinamės su meistreliu, užtat Julka man jau nudažė plaukus. Gavausi elegantiškai varinė, arba, paprasčiau tariant, tamsiai ryža, bet man patinka. ( Alekso komentaras: “Nu tu kaip dviratis: paliksi kur vieną mieste - pavogs, užrakinsi garaže - surūdysi…”)

Lietuva. Na ką, liko kiek mažiau nei mėnuo. Pirmom dienom mane rezervavosi tėvai, bet paskui grįšiu į Vilnių ir siaubsiu klubus! Ar bent jau kokį porą. Amžius jau nebe tas, kad visus apeit…

Daugiau socializuotis. Vis dar neblogai.

Popieriniai laiškai tetai. Žodžiu, visi suprantam, kad aš greičiau pati pasibelsiu į jos duris, negu kad tą laišką nelaimingą išsiųsiu.

Eiti laiku miegot. O čia man vis kas nors sutrukdo. Šį mėnesį atradau senąją animaciją. Taigi “Mauglis”, “Maišas obuolių”, “Bonifacijaus atostogos”, “Dvylika mėnesių”, “Katinas, kuris vaikšto vienas”…. Pažiūri ir galvoji, “Va čia tau joks ne “Kempiniukas” su savo provakarietiška YOLO filosofija…”

Mesti rūkyti. Ai… Vėl atkritau. O prasidėjo viskas prieš dvi savaites, kai per vieną vakarą peržiūrėjau didžiąją sovietų siaubo ir nevilties trilogiją:  “Ežiukas rūke”, “Kalifas gandras” ir “Didieji šalčiai”. “Ežiukas rūke” tai panašiau į “Ežiukas rūkė”, ir dar kažką tikrai nepaprasto. “Kalifas gandras” - išvis siaubiakas pirmo lygio, apie bandymus su žmonėmis ir gyvūnais, silpnų nervų žmonėms nežiūrėt, o po legendinio gabalo “Buvau aš kadaise gražuolis jaunutis arklys” taip susijaudinau, kad vidury nakties išsigraibiau ekstrinę cigaretę iš kosmetinės ir leidausi padvalan parūkyt. Žodžiu, gaila visų - ir ežiuko, ir krokodilo, ir arklio, tai ir vėl rūkau.

Meditacinė muzika. Sugedo mano ausinukas, tai darbe visus džiuginu savo rinkiniu iš “Youtube”. Užmečiau budistines maldas, bet neapleidau “smooth jazz”. Vis nerandu to auksinio viduriuko, kad muzika ir ausiai būtų maloni, ir dvasiškai pakylėtų aukštėliau.

- Tai pasakok, kaip gyveni, - šypsosi gydytoja.

- Uoj, žinokit, nežinau, nuo ko ir pradėti… Darbe sekasi gerai, dirbu daug, bet kiek energijos atsirado! Vakar-ais po darbo dar valandą pasitreniruoju, tada į lovą, miegu kaip kačiukas, žinoma, sapnai niekur nedingo, bet ryte atsibundu, ir vėl toliau gyvenu… Randu laiko ir su draugėm susitikti, ir save grožio salone palepinti, ir dar į treniruotes nulėkt… Nusipirkau bilietus į Lietuvą, birželio pradžiai… Žodžiu, jaučiuosi, lyg galėčiau kalnus nuverst! - pergalingai užbaigiu.

- Puiku! Panašu, kad netrukus galėsim atsisakyti vaistų.

(…)

Mintyse atgyja gruodis, kai melavau savo šefei, jog išvykstu aplankyti artimųjų į Lietuvą, o iš tiesų dvi savaites praleidau beveik nesikeldama iš lovos.

- Ne.

Gruodis, kuomet rimtai grėsė stacionaras.

- Ne…

Gruodis, kai lekiant traukiniams pro šalį, mąstydavau apie savo gyvenimo beprasmybę.

- Ne. Dar negaliu. Negaliu….

- Bet juk tau padėjo ne tik vaistai, - pasikeitė tavo požiūris… - išgirstu atsargų paaiškinimą.

- Galbūt. Bet aš noriu būti tikra, kad nebegrįšiu ten, iš kur ką tik išsikapsčiau. Supraskit.

- … Na gerai. Tęsiam kursą.

- Ačiū…- pajuntu palengvėjimą.

O užvėrusi kabineto duris - grandinę ant kaklo.

Ną ką, jau skaitau, kad į savo CV galiu įtraukti dar vieną sugebėjimą - perpratau, kaip kinai angliškai šneka.

Tiesa ta, kad nors kai kurie suši meistrai kalba visai neblogai, kai kuriems anglų kalba - šioks toks iššūkis… Kitaip sakant, pirmus kelis mėnesius nesuprasdavau a ni chriena, ką jie man čiulba. Paskui išsiaiškinau, kad čia jų tokia specifinė anglų kalba. Bet aš - filologė iš prigimties, - ilgainiui ne tik perpratau, bet ir tapau vertėja Nastiai ir kitiems restorane dirbantiems užsieniečiams.

Tik šiandien ėmiau ir susigriebiau, kad ogi aš ir pati pamažu asimiliuojuosi. Jau ir apie politiką, ir apie gyvenimą pašnekam, o per pietus užkabinom sporto temą:

- You know Jonas Kazlauskas? Yes? He is my country people. He train China basketball team. My country people play basketball very good.

- China loose your country two time. China basketball is a little bad…. - nuliūdęs pastebi Li Gao.

- That’s fine, China people make good food! My country people like China food so much! - padrąsinu. Ano veide vėl nušvinta šypsena. - O, new client order… You make fast come eat.

Tik Aleksui nepatinka, kai rašau žinutę: “I work home late.” Jis daugiausia su lenkais dirba, anie savaip iškalbingi.

PS. Ir vėl sapnavau, kad myliuosi su Šėtonu… Ir nebe pirmą kartą taip. Gal kas sapnininką turit?

- Paėmei “Martini”?

- Aha.

- Gerai. Aš pasiėmiau laptopą, galėsim filmą pažiūrėt. Gerą tokį išrinkau, aštuoniasdešimt septintų metų…

- Eiiik tu, aštuoniasdešimt septintų… Aš tokių senienų nežiūriu…

-Ėa, panele. Tamsta - aštuoniasdešimt penktų, bet aš į tave dar ir kaip žiūriu….

Taip prasidėjo mūsų su Aleksu kelionė į Malmę, gi Švedija iš Danijos traukiniu pasiekiama per trisdešimt minučių. Taigi ta proga, kad abu neseniai gavom algas, nutarėm praleisti dieną Malmėje, - pasiromantinti, pasižmonėti, pasiprekinti ir kavytės kur gražiai atsigerti.

Kaip tarėm, taip padarėm, - užsibukinom pigų viešbutuką ir apie dešimtą vakaro mes jau ten.

- O, žiūrėk… Televizorius, - bandau malonią staigmeną maskuoti abejingumu. Šitą daiktą paskutinįkart regėjau prieš gerą pusmetį.

- Aha…  - lėtai numykia Aleksas ir atsargiai, lyg busdamas po neapsakomai ilgo letargo miego, spusteli mygtuką.

- BBC, -droviai priduria.

- BBC, - sutinku.

Po malonios atgaivos duše įsitaisau po pūkine koldra, žvilgteliu į vis dar nepraimtą “Martinio” butelį ir klausiamai žvilgteliu į Aleksą.

- Tai geriam? - klausiu.

- Jei vis dar nori….. - nusišypso anas pavargusia šypsena, bet pati matau, kad nusilesęs.

- Davai kitąkart, - sąžiningai pasiūlau.

Nu ir gerai. Aš irgi tingiu. Visą rytą prasimaliau Emigracijos tarnyboj (mano vieną kinietę nori deportuot atgal). Pusvalandį pažiūriu žinias apie Kipro krizę, Japonijos infliaciją ir palaimingai nugrimztu į sapnus.

Pabundu apie devynias ir netrukus jau pusryčiaujame kartu su kitais pensininkais.

- Kaiiiip gerai miegojau, stačiai tikros atostogos, - šypsosi anas, žiaumodamas savadarbį buterbrodą.

- Ir aš, - žvaliai paantrinu. - Davai. Damušk savo kavą ir einam šopintis.

Prekybcentris - toks kažkur kaip “Panorama” plius pusė “Europos”. Dauguma parduotuvių - tos pačios žinomos, bet sklando mitas, kad Švedijoj viskas pigiau.

- Okėj, po valandos susitinkam čia, - susitariam ir išsiskirstom kas po vyriškų, kas po moteriškų skudurų žvalgybą.

Tai va, ką aš jums pasakysiu: šiuolaikinė mada vadinas “life in plastic is fantastic.” Neradau sau nieko absoliučiai, nei suknelės, nei megztinio, anei rankinuko. Viskas arba beždžionėm išpaišyta, arba nenormalios spalvos, arba dydžiai arkliams tinkami, arba medžiaga per savaitę prazulinama. Batai, blyn, irgi - arba masiškai blizgučiais aplipdyti, arba kablas per aukštas, arba tokie jau kontapliai, kad mano baba, ir ta nenešiotų. A la prabangioje parduotuvėje žiūriu ir stebiuosi: nu vot kas vot na primier yra čia, sakykit? Suknelė, vadinas. Kad spalva ryškiai elektrinė, tai dar pusė bėdos. Kad juosmuo kažkur ties klubais, kaip kolūkietės nešiodavo, dar irgi bala nematė. Nu bet kas, po paraliais, čia aplinkui apsiūta, neva kažkokie tai sparnai, nesuprasi, būk tai sijoną siuvo ir nedasiuvo…. O kaina - štukytė. Kronų. Vot teip va. Skeptiškai nužvelgiu visą eilę šitų aukštosios mados šedevrų ir tvirtai nusprendžiu, kad šitokiam, atsiprašant, šūdui aš pinigų tikrai neleisiu….

Užtat nusiperku defibriliatorių. Nu kaip… Defibriliatorium tai aš jį vadinu, o iš tikrųjų tai toks mažas aparačiukas, siunčiantis elektros impulsus į raumenį ir priverčiantis jį susitraukinėti. Toks a la raumenų tonuso pakėliklis, te nesupyksta Smetonienė. Čia man Aleksas taip paaiškino, nes iš pradžių nesupratau.

- Kas čia per daiktas? - smalsauju.

- Palaikyk, - liepia Aleksas. Klusniai paimu už krašto ir staiga ranką nukrečia stiprus drebulys. Aikteliu.

- … Nejaučiu pirščiukų, - gailiai sumurmu.

- Va matai, kaip gerai veikia! - entuziastingai spragteli anas per dėžutės viršelį. Nu musėt, nusprendžiu. Šokių mokytoja vis kartoja, kad torso raumenis reikia stiprint, tai gal ir pravers…

- … Blyn, mes gi tau lubrikanto nepaėmėm, - staiga prisimena Aleksas, mums jau pakeliui į Kopenhagą.

Nuraustu ir priekaištingai pridedu pirštą prie lūpų. Nu gisarmata prieš žmones.

- Ką? Aii, ir kas pas tave galvoj…. To aparato negalima dėt ant sausos odos. Reikia kuo nors sutepti, pavyzdžiui, želė ar vazelinu….

- Mat kaip, - numykiu. - Tai gerai, aš važiuoju į treniruotę, o tu užsuk į vaistinę ir paimk man vazelino.

- Aš. Į vaistinę. Vazelino. Tu ką, o jei kas nors pamatys? - pasimeta.

- O tai kas, kad ir pamatys? - nesuprantu.

- Taigi aš - vyras… - reikšmingai kilsteli antakį anas.

- Aaaa, - supratingai linkteliu. Matai kaip, vadinasi, vyrams vazelino vaistinėse neparduoda…

Nieko, nusiperku pati, - va priimsiu vonią ir išbandysiu :)

Gal nesuparalyžuos.

Metas apžvelgti, ką nuveikiau per kovą:

Tikslas Nr. 2. Pole-dance. Po truputį, po truputį judesiai grakštėja. Pagaliau išmokau stulpu dailiai sliuogti, o ne kabarotis vargais-negalais.Porą kartų padariau Gemini, kas man yra visai nemažas pasiekimas, bet bandydama sukeisti kojas kabant žemyn galva vos nenusij*binau, taip kad šitą dar tobulinti. O šiaip mokausi visokių sukinių, - kuo toliau, tuo smagiau. Nors lankau tik porąkart per savaitę, jau taip įpratau, kad stengiuosi nepraleist nė vienos treniruotės. Tik va, šiandien tvarkaraštį pakeitė, tai man irgi reiks prašyt išeiginių kitom dienom.

Tikslas Nr. 3. Perfekcija darbe. Nu vot ir priėjom iki to, kad kai man laisvadienis, - viskas, nebėr kam dirbt… Tai kartais nusibraukiu vieną-kitą laisvadienį, bet kartu ir suprantu, kad šitaip ilgai nepavešiu. Todėl darbe jau nebesiplėšau. Be to, gavau laisvę samdyti darbuotojus, tai šiuo metu ieškau, kas pakeistų mane tais pora mano turimų laisvadienių.

Tikslas Nr. 4. Santaupos. Ryšium su tuo, kad daug dirbu ir nelabai kada turiu išleisti to, ką uždirbu, kapitalas iš mirties taško pajudėjo kaupimosi stadijos link.

Tikslas Nr. 6. Būti geresne savo draugui. Nelabai išeina… Darbas-miegas- treniruotės-mergaitiški pasibuvimai… Laikas tirpsta, ir anajam jo nuolat pritrūkstu.

Tikslas Nr. 7. Tatuiruotė ir plaukai. Viskas tas pasiruošimo lygyje - jau susikontaktavau su drauge, kurios vyras daro tatuiruotes, susižinojau, kada bus Danijoje, belieka parašyti jam asmeniškai ir suderinti ornamentą. Dar radau neblogą kirpyklą.

Tikslas Nr. 8. Lietuva. Bilietus jau turiu, viešbutį radau (draugas padarė rezervaciją), liko tik sulaukt birželio :)

Tikslas Nr. 9. Daugiau socializuotis. Sakyčiau, judu pozityviu praėjusio mėnesio tempu.

Tikslas Nr. 10. Popieriniai laiškai tetai. Nu kaip…. voką jau turiu….

Tikslas. Nr. 11. Eiti laiku miegoti. Turint galvoje, kad iš darbo grįžtu apie 22 val., o dar norisi ir duše pasilepinti, ir arbatos išgerti, ir “Delfi” paskaityti, tai nusilaužiu apie 01.00…. Progresą, žinoma, regiu, bet gerai būtų pasistengt bent 00.00.

Tikslas Nr. 12. Mesti rūkyti. O čia tai turiu naujienų - taip sumažinau cigarečių kiekį, kad pakelis išsilaikė mėnesį. Neberūkau laukdama traukinio, po pietų darbe, vakare po darbo, prieš treniruotę, po treniruotės…. Ir…. kažkas nutiko. Nustojau gerti kavą. Užtat per dieną išgeriu 1,5 l vandens. Pusrytinę cigaretę+ kavą pakeičiau bandele ir arbata. Pietums šalia pagrindinio patiekalo būtinai suvalgau obuolį arba bananą. Vakare pasilepinu daržovėmis. Ir pradėjau jaustis geriau! Labai keista būsena.

Tikslas Nr. 13. Meditacinė muzika. Iš pradžių klausiausi džiazo ir kažkokios psichodelikos, kas visai vežė, bet paskui vėl nuslydau prie country ir “siniglazyje delfyni” popuri… Reikės susiimt.

Tad tokie vat popieriai.

Užvakar mano tėtis susikūrė “Facebook’o” paskyrą. Jau turi septynis draugus. Ech… Rašau žinutę: “Labas, tėt, sveikinu susikūrus “Facebook’ą” - kaip sakoma, mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijai. Beje, jei nori pakomentuoti Artūro nuotrauką, rašyk pas jį komentarų skiltyje, o ne pas save ant sienos.”

Atsakymo nesulaukiu. Matyt, dar neišmoko, kaip, nusprendžiu.

Neatsako ir kitą dieną, bet šiandien pas tėtį draugai jau aštuoni.

- Ką tu padarei?! - užsipuolu Aleksą.

- Nu ką, ar mes su tavo tėvu draugais būt negalim? - nekaltai kilsteli antakius anas. - Jis man jau ir žinutę parašė….

Apmirštu. Paskutinį kartą, kai tėtis siuntė žinutę mano tuometiniam vaikinui (o dabar - mylimiausiam draugui), turinys skambėjo maždaug taip:

“Tavo vardas toks ir toks, pavardė - tokia. Gyveni ten ir ten. Mama dirba tuo ir tuo. Nuskriausi mano dukrą - susirasiu.”

- Ką… parašė? - tyliai paklausiu.

Aleksas trukteli pečiais.

- Nežinojau, jog tavo tėtis moka angliškai.

- Kad nelabai ir moka, - sakau.

- Nu va, aš irgi taip pagalvojau… Tai aš jam rusiškai atrašiau.

- Tai kad tu gi rusiškai nekalbi… - jau visai nebesusigaudau.

- Google Translate, - pergalingai nusišypso Aleksas.

Na ką, apsireiškiu ir aš:

Tikslas nr. 2 - pole dance. Turiu prisipažinti, kad sąžiningai lankau užsiėmimus du kartus per savaitę ir sąžiningai kenčiu visas mėlynes ir susimušimus po to. Bet bet - progresas aiškiai pastebimas, įvaldžiau nemažai intermediate level apsisukimų, o svarbiausia - seniai svajotą išmokti Scorpio:

Tikslas Nr. 3. Perfekcija darbe. Dirbau kaip dirbusi, kol praėjusią savaitę šefė pareiškė, kad yra labai patenkinta mano darbu ir skiria mane restorano administratore. Aš, aišku, gyvenime labiau norėjau būti rašytoja, bet pofik, pabūsiu ir restorano administratore, kad jau taip

Tikslas Nr. 4. Santaupos. Kad sukaupiau šiokį tokį kapitalą, tai tiesa, bet kad pusė jo nueis mokesčiams, tai irgi tiesa (buvau biškiuką mokesčiams įsiskolinus, tai dabar poros mėnesių santaupos ten ir keliauja).

Tikslas Nr. Atsiėmiau pasą!!! Po pusantrų metų. Kaip ambasadorius pastebėjo, “geriau vėliau negu niekad.” Geriau ir nepasakysi.

Tikslas Nr. 6. Būti geresne savo draugui. Nu kaip…. Aš - katė, vaikštau kur noriu ir vaikštau viena, todėl man labai sunku priprasti prie visokių ten glaustymųsi ir ten romantiškų apsikabinimų, trunkančių dešimt minučių. Vakar dėl to truputį apsipykom, nes man trūksta erdvės. Dar vis niekaip neišmokstu atsakinėti į telefono skambučius, atskambinu, kada noriu. Bet būta ir gražių akimirkų, - va vakar pietavom restorane, kur mus aptarnavo siaubingai nemalonus ir elementarios pagarbos stokojantis senis, - taip supykau, kad pirmą kartą gyvenime nusprendžiau atkeršyti. Iš pradžių norėjau į akvariumą pripilti čili, bet pagailo žuvyčių, tai tik kola apliejau sofą ir visur pripilsčiau sojos. Aleksas užkišo tualetą ir paleido tekėti vandenį (high five). Probably mūsų ten nebepageidauja, bet mes pasijutom kaip Bonnie ir Clyde’as. Vat kur tikra romantika. Su tokiu žmogum nors ir kioskus plėšt, kaip sakoma.

Tikslas Nr. 7. Tatuiruotė ir plaukai. Dar nepasidariau, bet jau žinau, kur ir kokią ir pas ką. Draugės vyras - geriausias 3D tatuiruočių meistras, pas kurį prašysiu audiencijos gegužę.
Plaukai irgi laukia savo eilės gegužę.

Tikslas Nr. 8. Lietuva. Kadangi pasą jau turiu, ryt, jau ryt bukinsiuos bilietukus birželio pradžiai irrr oi kaip nutrūksiu nuo pavadžio Vilniuj ^^ Lietuva, lauk manęs kas vakarą klubuose ir čiliakuose - atvažiuosiu praleisti savo emigrantiškai uždirbtų pinigų!

Tikslas Nr. 9. Daugiau socializuotis. Visai neblogai man einasi šitas punktas. Turiu tik du laisvadienius per savaitę, bet vis stengiuosi su kuo nors susitikti.

Tikslas Nr. 10. Popieriniai laiškai tetai. Patingiu rašyt. Tai nusprendžiau skambint. Pirmą skambutį jau padariau praėjusią savaitę, bet žinai, kaip seni žmonės, - “uoj ilgai nekalbėkim, tau iš užsienio brungiai kainuoja…” Tai pašnekėjom gal 5 minutes, bet ir tai - pradžia.

Tikslas Nr.11. Eiti laiku miegot. Niekaip. Aleksas detektyvų pripirko, tai dabar tokį įdomų skaitau, kad rytais kaip besikeikčiau, bet įsėdu į traukinį, - ir vėl skaitau. O dar nupirko Bulgakovo “Meistras ir Margarita…” Žodžiu, patys suprantat.

Tikslas Nr. 12. Mesti rūkyti. Nemečiau, bet surūkau ženkliai mažiau. Maksimum dvi cigaretes per dieną, o dažnai ir visai nerūkau. Gera pradžia.

Tikslas Nr. 13. Meditacinė muzika. “OM” užkniso juodai, ne tik mane, bet ir visus, nes darbe sulūžo kompas, per kurį muziką leidžiam, tai vis pajungiu savo seniai update’intą ausinuką. Nu ir prasideda “OM” trisdešimties minučių, o aš su padėklais lakstau, perjungt negaliu. Tai visi tyliai iškenčiam, kol vėl užtraukia Enrique Iglesias, bet jau sulaukiau pastabų, kad “OM” kelia pasąmoninį norą žudytis, taip kad kuo greičiau išmesiu jį iš playlisto, tuo geriau.