cat on a windowsill

Netikėtai susitikus metro stotyje:
- Let’s go for a coffee.
- No, I can’t, must work on my assignment… Please write me earlier next time…. - Nu tikrai negaliu, sesija ant nosies, kokios dar kavos. Anas išsitraukia mobilų ir kažką suspaudo.
- Check your mobile.
Pasikuičiu kišeniuj, - akurat, nauja žinutė.
“Let’s go for a coffee. Message sent 3 days ago.”

- … And you said yes, - mirkteli.

Prireikė atsiminti, kaip daniškai yra “trupiniai”, ir netyčia mistaipinau (spustelkit ant paveikslėlių, norėdami įsižiūrėti geriau).

Gūglo dedukcija Nr. 1:

(šaltinis - delfi.lt)

Gūglo dedukcija Nr. 2:

(šaltinis -15min.lt)

Ką čia ir bepridursi.

- …Tu….. ką…. padarei? - nuo akimirksniu apėmusio silpnumo pajuntu, kaip linksta keliai, ir atsišlieju į durų staktą.

- Sutvarkiau tavo rankinę, - pakartoja anas kaip niekur nieko ir atsigręžia į mane, laikydamas puspilnį, kažko prigrūstą žalią plastiko maišelį. - Va, čia sudėjau visus tavo kvitelius, popieriukus nuo snikersų, tris nuorūkas, guminuką, kažkokias nertas gėlytes, suglamžytas vizitines korteles ir tuščią kokakolos buteliuką.  Keturis žiebtuvėlius, nuolatinį bilietą ir studento pažymėjimą patalpinau į vidinę kišenėlę, kalendoriuką, pieštukus - į išorinę kairėje pusėje, mobilų - va čia, beje, jis baigia išsikrauti. Sidabrinę apyrankę, plaukų gumytę, kvepalus, vieną auskarą ir tą didelę rožę į plaukus palikau didžiojo skyriaus dešinėj kišenėj… Žodžiu, įvedžiau tvarką, nebereikės kuistis pusvalandį, kol surasi mobilų, kai aš tau skambinu.

Iš to pasimetimo tik žiūriu į anąjį didžiulėmis akimis ir nesumoju, ką sakyt (iš lūpų bando išsiveržti spontaniškasis “ty čio, a*ujiel?”, bet prisimenu, kad anas nesupranta rusiškai). Giliai įkvėpiu. Iškvėpiu.

Ką ir bepridursi, taktinis manevras tiesiai į paširdžius.

Kol bergždžiai bandau susikaupti atsakomajam smūgiui, anas pakabina rankinę man ant peties ir dalykiškai priduria:

- Ai, ir dar įdėjau du sumuštinius. Nes žinau, kaip nemėgsti gaminti….

*“Blitzkrieg („žaibiškas karas”) - populiarus puolamosios karinės doktrinos pavadinimas. Pagal šią doktriną mobiliosiosios karinės pajėgos atakuoja dideliu greičiu ir netikėtai, neleisdamos priešui suformuoti aktyvios gynybos. Tikslas - suduoti kuo stipresnį smūgį, skverbiantis kuo giliau į priešo teritoriją, po kurio oponentas nebeatsigautų.” (šaltinis)

2009-ieji.

- Kviečiu į neįprastą pasimatymą, - nusišypso mano draugas gerokai sutemus. Po valandėlės klaidžiojimo po Antakalnį atsiduriame kapinėse. Ak, taip, juk lapkričio pirmoji, prisimenu, grožėdamasi rimtyje skendinčiomis švieselėmis. Pamažu vaikštinėjame ten ir šen ir netrukus atsiduriame priešais kažin kokias didingas skulptūras. Po jomis - žvakės ir gėlės.

- Kovotojams už Lietuvos laisvę pagerbti? - sumurmu neužtikrinta. Draugas linkteli ir kurį laiką stoviniuojam tylėdami. Po minutės jis pasirausia kišenėje, išsitraukia keletą žvakučių, užžiebia ir atsargiai pastato šalia kitų.

Pažvelgiu į jį tarsi būtume ką tik susipažinę.

- Aleksėjau….. - tylutėliai sumurmu, kupina pagarbios nuostabos.

***

- Žiūrėk, žiūrėk, kokį kietą nusiroviau, - skuba pasigirti šefė. Mandagiai pavartau fotoaparatą rankose ir šypsodamasi grąžinu:

- “Fujitsu”….

- … Pf. Xiao, gėda. Visai negerbi protėvių. Gerbtum - nepirktum šito šlamšto, - pasipučia Gao Bin ir pasisuka į mane: - Ką nors girdėjai apie Nankino skerdynes? Va todėl aš niekada nepirkau ir nepirksiu nieko japoniško, po paraliais.

- Bet…. Gao….. Tu gi dirbi suši restorane, - atsargiai nutęsiu.

Gao pasimeta.

- Nu nes kinų maistas nebepopuliarus.

***

Iš Julkos pasakojimo:

- … Buvo man gal šešiolika metų, kai dirbau Rygoj vienam restorane. Matau, prieina tokia kretanti bobulka, lazdelyte pasiramsčiuodama…. Nu ir…. man ji tokia rusiška pasirodė, tai aš ir paklausiau: “Kak mogu vam pamoč’?” A ana kak stala na menia arat’ O viešpatie, kaip ji puolė mane koliot latviškai, stovi ir rėkia,  - kaip tu drįsti, tu Latvijoj, ne Rusijoj gyveni, tai ir kalbėk valstybine kalba! Pamenu, grįžau namo po pamainos ir verkiau verkiau mamai ant kelių…. Visą gyvenimą turbūt prisiminsiu.

***

- Nu vis tiek bent porą kartų per mėnesį būtinai prieis prie manęs koks ir paklaus, ar aš kartais ne grenlandė, - guodžiasi grupiokė pusiau juokais, - Nu danė aš, da-nė! Tik tėtis mano iš Vietnamo, o senelis Vokietijos rusas buvo.

***

“A.Breivikas tvirtina, jog vyrai neturėtų rodyti savo jausmų - „Vakarų Europoje vyrai sumoteriškėjo”. Jis žavisi japonais - jie tikri vyrai.” (Šaltinis)

(Paveiksliukas iš čia)

O Katė Ant Palangės?

Katė Ant Palangės yra ketvirčiu rusė, trimis ketvirčiais lietuvė. Studijuoja japonų kalbą Danijoje, dirba kinams priklausančiame suši restorane. Retais atvejais turėdama laiko romantiškai išgeria kavos su rumunu, o nuo vasaros turbūt gyvens su Latvijos ruse. Todėl paprašyta pasisakyti identiteto klausimu tik šypsodamasi skėsteli rankomis…… :>

Visą savaitę kaip be galvos plėšausi tarp studijų ir darbo, šeštadienio vakarais vakarieniauju sušinėje su kolegomis ir šefės šeima, todėl nenuostabu, kad sekmadieniais mano šaldytuve - vien pelė pasikorus.

Užveriu šaldytuvo dureles ir su atodūsiu vyniojuosi šaliką kelionei į artimiausią kebabų centrą, kai atsidaro vonios durys ir pasirodo vien rankšluosčiu apsirėdęs, kažin kokiais kvapniais aromatais dvelkiantis Pjeras.

- Vajėzau, šimtą metų tavęs nemačiau, jau galvojau, gal kas atsitiko, - pratrūksta, išvydęs mane, įsispyrusią į vieną batą ir rankoje laikančią kitą, ir, nelaukdamas mano tradicinio pasiaiškinimo, kad daug dirbu, griebia jautį už ragų: - Klausyk! Kviečiu tave vakarienės! Matai…. Vakar prie kiosko susipažinau su tokia moterim, taip fainai pašnekėjom, tai pakviečiau ją vakarienės, bet ji va ką tik parašė žinutę, kad neateis….. O aš tiek maisto prigaminau, - katilą prancūziškos svogūnų sriubos ir belenkiek daržovių troškinio…..

Dievuli gerasis, kaip nuskilo, pagalvoju, - ką tik laimėjau prancūzišką vakarienę dviems…. Šypsodamasi linkteliu ir paleidžiu laikomą batą ant kilimėlio.

- Tai va laukiu tavęs už dešimties minučių svetainėje, - išberia Pjeras ir skubiai pasišalina į savo kambarį persirengt.

Po dešimties minučių sėdžiu prie stalo ir mėgaujuosi svogūnų sriuba, kai iš virtuvės pasigirsta bene isteriškas Pjero šūksnis, o netrukus pasirodo ir jis pats.

- Merde…. - sumurma,  laikydamas rankoje mobilųjį. - Ką tik parašė, jog vis dėlto atvažiuoja. Bus netrukus.

- Tai ne problema, - stojuosi su lėkšte ir rengiuosi keliauti į savo kambarį, kai švelnią sumaištį sustiprina skambutis į duris. Oho, nieko sau “netrukus”…. Pjeras pasimetęs mesteli man “sėdėk” ir skubinasi atidaryti durų. Na, sėdėk tai sėdėk…. Prisėdu ir toliau lyg niekur nieko merkiu šaukštą į sriubą, kol koridoriuje girdisi trypčiojimas, duslūs Pjero aikčiojimai ir primygtiniai prašymai “leisti paimti damos šalį”.

Pagaliau svetainėje pasirodo ir pati “dama” - tokia miela, elegantiška, liekna, tipiškai daniška pensininkė, kuriai amžius netrukdo džiaugtis išdykėliškais malonumais. Mane išvydusi visai nepasipiktina, tik draugiškai nusišypso. Atsistoju ir mandagiai prisistatau Pjero nuomininke.

- Va, - sakau, - Pjeras jums sriubos prigamino, tai ir mane nutarė pavaišinti, jūs sėskit, pilnas katilas…..

- Uoj, tai ir tu prisėsk, neskubėk, - maloniai kreipiasi į mane viešnia ir šūkteli ten bei šen karštligiškai žvakes degiojančiam Pjerui, - ėėėėa, o kodėl ant stalo tik raudonas vynas? Nepamiršai mano balto, jo?

- Ne ne, madame, - prišoka Pjeras su buteliu balto vyno. Nu vsio, galvoju, atmosfera kaista sparčiau nei tikėjausi, metas šalintis.

- Mes, matai, su Pjeru susipažinome vakar, - ima man pasakoti dama, - taip maloniai pašnekėjome…. aš, žinai, va prieš mėnesį išsiskyriau, po trisdešimt šešerių metų santuokos, tai vaikai mane baisiai kontroliuoja….. nenori, kad užsidaryčiau tarp keturių sienų, bet ir išeit niekur neleidžia…. Nesupaisysi…. O man į žmones norisi, pabendrauti…

Še tai tau. Žmonės ir po trisdešimt šešerių metų kartu skiriasi…. Linkteliu jai ir pagalvoju, kad, duokdie, prancūziška Pjero svogūnų sriuba šiai poniai bus visai neblogas balzamas širdžiai….

Kol mudvi šnekučiuojamės, Pjeras atidaro butelį vyno ir galantiškai pripildo viešnios taurę.

- Lašelį, a? - pasiūlo ir man.

- Ne ne, - sumojuoju rankomis, - man daug namų darbų rytojui, tai aš jau ir eisiu…..

- Aaa…. - supratingai numykia abu, - bet klausyk, įsidėk troškinio….

- Uoj, įsidėsiu, įsidėsiu, - nusišypsau ir šaltais nervais prisikraunu pilną lėkštę. Vis tiek kebabų eit jau per vėlu.

Plačiau »

Karts nuo karto Katė Ant Palangės savo gyvenime nė iš šio nė iš to sutinka tokių moterų, kurios jai jaučia nepaaiškinamą antipatiją ir, pačios nežinodamos kodėl, pradeda visaip pakišinėti koją. Šitos moterys dažnai būna įžengusios į solidų keturiasdešimtmetį ir paprastai į patį pirmąjį mano pasisveikinimą “Labas, malonu susipažinti, esu Katė Ant Palangės” ima šnypšti, barškinti uodega ir skleisti net aplinkinių jaučiamus neigiamus fluidus.

Būdama jautri žmonių nuotaikoms netrunku to pajusti, bet kadangi siaubingai nemėgstu konfliktų, kurį laiką ieškau racionalaus paaiškinimo, kodėl teta manęs nemėgsta, atsargiai demonstruoju draugiškumą ir bandau lipdyti konstruktyvų dialogą. Deja, barškuolės retai kada leidžiasi į kalbas. Dažniausiai išmeta saldžiai netikrą šypsenėlę, o už akių toliau spjaudosi nuodais.

Kaip bebūtų liūdna, turiu tokią tetą ir savo dabartiniame darbe. Nuo pat pirmos pažinties dienos teta leido suprasti, kad akimirksniu užsikariavau jos begalinę antipatiją, ir niekas to nepakeis. Ir prasidėjo: apkalbos kolegoms. Skundai šefei. Kasdieniai priekaištai, kad darau blogai tą, aną ir trečią. O ypač jai kliūva mano danų kalbos įgūdžiai, - nors klientai supranta mane kuo puikiausiai, tetai atrodo, kad jokia lietuvė nebus lygiavertė kartu su daniukėmis, ir nuolat apsimeta, kad mano akcentas jai raižo ausis. Ilgainiui teta neapsikentusi mano pakantaus lietuviško charakterio ir profesionalaus darbinio poker feiso, kai į visus jos priekaištus reaguodavau “padėka už skatinimą stengtis dirbti geriau”, nustojo simuliuoti pseudoglobėjišką šypseną ir virto paprasčiausia Baba.

Anądien Baba pratrūko. Mat šefė man parodė didesnį pasitikėjimą nei įprastai padavėjai, beveik prilygstantį Babos statusui, ir jai, savaime aišku, tas siaubingai nepatiko. Taigi Baba metė į šoną visą savo ilgai kauptą subtilumą ir kolektyvo akivaizdoje išdėjo Katę į šuns dienas, nes, mat, “per daug sau leidžiu ir kas išvis manausi esanti”. Mandagiai kaip visuomet išklausiau, padėkojau už kritiką ir toliau su šypsena tęsiau apmokymus naujai priimtai kolegei. Iš to pykčio Baba visą vakarą nesugebėjo net pažvelgt į mano pusę.

Bet čia Katės Ant Palangės kantrybė ir baigėsi.

Wanna play dirty, bitch? Let’s play……

Tokios Babos labai dažnai pačios pernelyg gerai apie save galvoja ir mano, kad jos tai jau klaidų nedaro. Bet tiesa ta, kad Babos susifailina dažniau nei pačios to norėtų. Ir šita taip pat.

Kitą dieną pasikviečiu šefę diskretiškam pokalbiui ir subtiliai užsimenu, kad “kai kam trūksta profesionalumo”, kas siaubingai “kenkia mūsų reputacijai”. Šefė ištempia ausis, o aš, tiesą sakant, nieko kaip ir nepagražinu, bet kloju viską, kaip yra: žinau, kad esu dar pakankamai šviežia kolektyve, tačiau, kaip ten bebūtų, turiu keletą pastebėjimų, į kuriuos tavo teisė atsižvelgti arba ne, sakau.  Rėžk, sako šefė. Įkvėpiu ir rimtu veidu imu dėstyti. Tokioje ir tokioje srityje, sakau, (už kurią atsakinga Baba, bet garsiai to nepareiškiu) yra daroma pernelyg klaidų. Aišku, toks pasakymas nieko nereiškia, todėl klaidas imu vardinti. Diskretiškai, bet su konkrečiais pavyzdžiais. Šefei tenka pritarti. Užbaigdama dar kartą priduriu, jog tai tik mano subjektyvūs pastebėjimai, į kuriuos ji turi teisę numoti ranka, bet šefė tik palinksi galva. Ir dar vienas dalykas, sakau. Naujienlaiškis rašomas siaubingai klaidinančiu stiliumi, nusiskundimų girdėjau ne vieną. Gal Baba, sakau, prieš platindama naujienlaiškį galėtų jį persiųsti kolegoms? Kartu pažiūrėtume, įvertintume, juk kelios galvos geriau nei viena………..

Kitą dieną šefė pasikviečia Babą ir sako:

- Klausyk, nuo šiol naujienlaiškį siųsk ir Katytei. Ji nors ir lietuvė, bet rašymo subtilybes išmano, - pažiūrės, patikrins…. Juk kelios galvos geriau nei viena……

Baba pasimetusi keliskart sumirksi, o aš šypsodamasi jai ištiesiu lapelį:

- Tai smagu, kad bendradarbiausim! Va, čia mano elektroninio pašto adresas. Užrašiau pati, nes žinot, ta mano ilga lietuviška pavardė……….

- Labas vakaras, - nusišypsau, pasitikdama jauną moterį su maža mergyte.
- Labas vakaras, mes užsisakėme staliuką…
- Metės vardu, ar ne? - paklausiu, atpažinusi jos minkštą balso toną.
- T… taip…
- Tai mudvi kalbėjome telefonu. Prašau, jūsų staliukas.
- Dėkoju, - moteris išsitraukia dovanų kortelę, - mes čia va tokį daiktą gavome…. ir…..
Įdėmiai pažvelgiu į kortelę.
- Žinot, - atsargiai pradedu, - tikriausiai jūs nepastebėjote, bet jos galiojimo laikas jau baigėsi…. Bet luktelkit, aš paklausiu šefės, gal dar įmanoma ką nors su ja padaryti, o jūs tuo tarpu peržvelkit mūsų meniu, - sakau ir žingsniuoju už baro.
- Deja…. Atstovybėje jums kortelę galėtų pakeisti į naują, tačiau šį kartą jos negaliu priimti…. - grįžtu po minutėlės su nekokiom naujienom. Moteris nusiminusi žvilgteli į dukrytę.
- Tuomet išsirinksime ką kita, - sako.
- Be abejo, - nusišypsau, - netrukus vėl prie jūsų prieisiu.

***

Prie septinto staliuko prisėda solidesnio amžiaus porelė.
- Sveiki, štai mūsų meniu, grįšiu, kai būsite pasiruošę, - kreipiuosi į juos ir padedu meniu ant stalo. Moteris linkteli ir nedrąsiai ima sklaidyti meniu, sumurmėdama, - mes čia pirmą kartą…..
- Pirmą kartą? - perklausiu, - sakykit, o sušio esat ragavę?
- Ne, bet nusprendėm, kad pats laikas išbandyti, - sutrina delnais jos šelmis vyras ir leidžiasi tyrinėti mūsų siūlomas japoniško alaus rūšis.
- O, gal galiu padėti ką nors išsirinkti? - teiraujuosi, žvelgdama į moterį. - Rekomenduočiau klasikinius variantus: California su krabo mėsyte, avokadu, agurku ir sezamu, Alaska su lašišyte, Filadelfijos sūriu, avokadu ir ikriukais….
- Kad man žalia žuvis nelabai…. - nedrąsiai paprieštarauja moteris.
- Ne? Jokių problemų, - sakau ir atverčiu dvyliktą meniu puslapį, - Tada rekomenduoju va šitą, su skrudinta vištiena, - labai sotus reikalas, - arba šitą, - su krevetėmis. Dar turime ryžių popieriaus su įvairiu įdaru, bet nerekomenduoju, jei esate alergiška žemės riešutams, nes jų yra goma padažo, patiekiamo prie ryžių popieriaus, sudėtyje….
Kantriai aiškinu kiekvieną patiekalo akcentą, kol bendromis pastangomis sudarome kompromisinį rinkinuką.
- Uoj, ir mes lazdelėmis valgyti nemokam, - priduria moteris.
- Ne bėda, atnešiu jums įprastus įrankius, tikrai ne vienas jais naudojasi, - nuraminu ir šnipšteliu, - o lazdeles pasiimkit namo, pasitreniruosit. Beje, ar muzika jums ne per garsiai?

***
- Štai ir jūsų sušis, - privairuoju prie devinto stalelio, nešina dviem didžiuliais padėklais. Vyrukai mikliai puola stumdyti bokalus į šoną, kad būtų vietos; vienas perima padėklą man nespėjus jo pastatyti.
- Kaip malonu, kai svečiai šitaip palengvina man darbą, - nusišypsau jiems ir padedu sojos padažą, - na, ar žinom, ką valgysim, ar norit pasiklausyt mano akcento?
- Paaiškink, paaiškink, - paragina visi trys ir suklūsta, man pradėjus dėstyti, kas po ko ir su kuo valgoma.
- Skanaus, - palinkiu ir jau pasisuku eiti, kai pastebiu, jog vienam niekaip nesiseka išlašinti sojos į dubenėlį. - Galima?
Vyrukui linktelėjus, perimu iš jo buteliuką, apverčiu ir švelniai taukšteliu delnu per dugną. Soja pasilieja darnia srovele. Vienas pradeda ploti.
- Su soja, matot, kartais reikia kaip su vodka, - mirkteliu ir ant padėklo grakščiai susikraunu tuščias vyno taures nuo gretimo staliuko.

***
- Atleiskite, kad priverčiau laukti, panašu, kad mus jau čia užgriuvo šį vakarą, - apgailestauju, padėdama sąskaitą ant staliuko per vidurį.
- Nieko nieko, nesirūpink, - nuramina mane šviesių akių moteris. - Matom, kad užsiėmusi…
- Ačiū už supratingumą, - linkteliu, - netrukus grįšiu su grąža.
- Ne ne, čia tau.
Žvilgteliu į moterį ir rimtu veidu ištariu:
- Dėkoju, bet šįkart negaliu to priimti. Priverčiau jus laukti…..
Moteris susigraudena ir paima mane už riešo.
- Vaikeli, aptarnavimas buvo puikus. Keli sau per didelius reikalavimus, - sako, paleidžia mano ranką ir pasitaiso skarelę. - Grąžos nereikia.

***

- Ar skanu buvo? - teiraujuosi moters su dukryte.
- Fantastiška!
- Virtuvė džiaugsis išgirdusi, - sakau, - ir apgailestauju dar kartą, kad nepavyko pasinaudoti kortele…
- Nieko nieko, tikrai, - nusišypso moteris, - ar galima sąskaitėlę?
- Žinoma.
Po minutėlės grįžtu prie jos. Moteris nustoja kuistis rankinėje ir nuleidusi galvą išlemena:
- Na ir dienelė….. Panašu, kad pamiršau piniginę kitoje rankinėje….
- Ak…. Pasitaiko…. Būna gi dienų lyg tyčia, - sakau draugišku balsu, svarstydama, kokį čia variantą pasiūlius.
- Mano namai čia pat, grįžčiau už dešimties minučių, galiu palikti ką nors… savo mobilujį?
Pažvelgiu į moterį.
- Nieko nepalikit. Pasitikiu jumis, - raminančiai nusišypsau.
- Aš netrukus grįšiu! - patikina moteris ir pakyla nuo stalelio kartu su dukrele.
- Viskas gerai, lauksiu jūsų, - atsakau, - tik neskubėkit vairuodama, būkit atsargi.
- Netrukus tikrai grįšiu!

***

- Jūs pirmas? Na, tai paprašysiu PIN kodo, - ištiesiu kortelių skaitytuvą arčiausiai sėdinčiam vyrukui.
- Ič, ni, san, - sumano pašmaikštauti ir japoniškai iki trijų suskaičiuoja jis. Nepasimetu ir pratęsiu:
- Jon, go, roku…..
- … Mane gal praleiskit, - sumojuoja rankomis iš kitos pusės sėdintis vyriškis.
- Na va, aiškiai nelankėt karate, - pajuokauju, perduodama skaitytuvą jam.
- Deja, ne…..
- Ką gi… Tai ačiū už apsilankymą. Tikiuosi, buvo skanu?
- Mergaite, žinok, tavo šypsena šitą sušį pagardino tris kartus, - rimtu veidu atsako paskutinysis iš jų, nusikabindamas striukę nuo kėdės atlošo.

***

Stoviu už baro ir sausinu taures. Už poros metrų virtuvės šefas doroja milžinišką lašišą.
- Grįžau, - uždususi iškvepia jaunoji moteris su dukrele.
- O, sveiki, - šypteliu, - štai toji mūsų sąskaita nelaimėlė….

Vis dar uždususi moteris subaksnoja PIN kodą.
- Tikiuosi, nebėgot, - sakau jai, - tikrai nebuvo ko, mes atsidarę iki dešimt….
- Ne ne…. viskas gerai….
Skaitytuvas supypsi.
- Štai ir sutvarkyta. Ir nesirūpinkit. Maža kam nepasitaiko. Tikiuosi, ryt apturėsit geresnę dieną, - palinkiu ir nusišypsau jos dukrytei.
- Ačiū…. Tu… Tikrai…. Labai…. Maloni……. O čia tau…. Už parodytą žmoniškumą.

Durys užsiveria, o ant baro lieka gulėti šimtas kronų.

Prieina virtuvės šefas ir kurį laiką mąsliai žiūri į banknotą.

- Man patinka su tavimi dirbti, - ištaria.

PS. Ką tik įkūriau šį mėgėjišką sandėliuką kasdienėms smulkmenoms :>

Visą naktį sapnuoju, kad vandens lova plaukiu per dykumą, kankinama nenumaldomo troškulio.

Čiužinys pavojingai banguoja ir aš periodiškai nuslystu ant grindų.

- Kas čia velnias su tuo madrasu, - išsiblaškiusi murmu per miegus šalia besivartančiai draugei. Ryte prasičiūchinusios susivokiam, kad per tas linksmybes pamiršom užsukti kaištį, ir oras iš čiužinio tikriausiai emigravo per pirmas dvi mūsų poilsio valandas.

Ant sofos sugirgžda kita draugė. Iš viršaus nusileidžia žavingai susivėlusi vakarėlio kaltininkė.

- O… - išsprūsta nevilties atodūsis iš jos lūpų, pajudinus ant kavos staliuko nebyliai “Youtube” transliuojančio laptopėlio pelytę. - O pradėjom nuo Davido Bowie….

Prisimenu mūsų seks-apylo kaupiną vakarykštį didžėjavimą ir sudejavusi slepiuosi po koldra.

- Klausyk…. - išgirstu nedrąsų kreipimąsi nuo sofos, turbūt skirtą jubiliatei, - tu, tikiuosi, pasakei ten jiems visiems, kad mes šiaip visai… protingos?…
- Tai jo jo… Visus informavau, kad va viena užsiima doktorantūros studijomis, kita - tarptautinės kompanijos projektų vadovė, o trečia kremta mokslus Kopenhagos universitete…

- Alaus?

Alaus, atpyškinu žinute savo naujajam sugėrovui. Dabar jau atpyškinu greitai, o dar prieš dvi savaites sulaukusi pirmojo kvietimo tik kreivai šyptelėjau ir paerzinau, kad su pirmakursiais neprasidedu.

Susitinkam centre. Aš siaubingai vėluoju, bet jau iš tolo matau, lūkuriuoja. Kaltai nusišypsau.

- Sveikas. Nepyk. Ilgai laukei?

Pusbalsiu kažką neaiškiai numykia, bet matau, kad nepyksta.

- Oo, kaip gerai, kad pakvietei alaus, kaip man reikėjo atsipalaiduot, - čiaušku, kaukšėdama grindiniu šalia. - Kaiiiip šiandien pavargau, visą rytą ruošiausi kalbą apie sniego lavinas…..

- … Paeinam truputį, man čia reikia kai kur, - netikėtai pertraukia mane ir užblokuoja kelią baro link.

- Tiiiingiuuuu, - patempia lūpą Katė Ant Palangės, - einam pasėdėt jau…..

- … Tai kad va atėjom, - sako ir, linktelėjęs gėlių pardavėjui, pasisuka į mane: - Kokios spalvos tulpės norėtum?

- Aš…. Man? - pasimetu.

- Tau. - patvirtina. - Nusipelnei.

Va še tai tau.

- Nereikia, - staiga imu kuklintis.

- Reikia reikia. Rinkis.

- Nu tada šitos va….. šviesiai rausvos.

Berniukas vertinamai nužvelgia tulpes.

- Ai, tulpės varguoliams, -  netikėtai konstatuoja ir paprašo pardavėjo supakuoti puokštę puošnių rožių. Trypčioju ant kablų it dešimtokė ir kandžia veido išraiška bandau prisidegti cigaretę, stengdamasi nuslėpti išdavikiškai rausvėjančius skruostus.

- Čia tau. Moters dienos proga. Ir tavo krašto nepriklausomybės atgavimo proga.

- Ačiū, - sumurmu kažkaip be intonacijos ir atsargiai pakšteliu į dviejų dienų šeriais apaugusį skruostą. - Einam alaus…

- Pala.

- Kas?

- Užsimerk ir nejudėk, - sušnabžda. Tik dabar, iš taip arti, pirmą kartą pastebiu, kad jo akys - žalios. Klusniai nuleidžiu blakstienas ir sustingstu, gniauždama rožes dešinėje…

Kažkas skaudžiai pešteli - aikteliu ir atsimerkiu.

- Esi maža miela lietuviška ožkytė, - šypsosi, laikydamas tarp pirštų išrautą žilą plauką, o aš staiga atjaunėju lygiai septyneriais metais.