Ėch, na ir dienelė buvo darbe šiandien, jaučiuosi visiškai peopled out - ne tik kad karalienės gimtadienis buvo ir žmonės rinkosi žiūrėt jos pasimojavimo per rūmų langą, bet ir visi tokie šnekūs pasitaikė… Seniai tiek šeimos nuotraukų iš visų pasaulio kampų buvau prisižiūrėjus o.O

O dar vienas veikėjas parašė man dainą. Ten tai truputį išsigandusi buvau. Mačiau, kad jis stoviniuoja prie lango spoksodamas, bet nelabai ėmiau domėn užsiėmus būdama, o kai turistų grupė išėjo, nast jis pas mane, sako, išsiskyriau su drauge, ėjau pro šalį, tu mane įkvėpei, noriu parašyti tau dainą. Kuo tu vardu? Iš kur esi? Kur čia man prisėsti? Duok man 5 key words, kuriuos įtrauksiu į šitą dainą….

Tyliu, galvoju. “Undinėlė”. Nes čia mano zodiako ženklas. “Nenuspėjama”. Nes charakterio bruožas. “Jauku”. Nes Kopenhaga. “Ilgesys”. Nes kartais ilgiuosi Lietuvos. “Lounge”. Nes mėgstamiausias muzikos žanras.

Visada man taip,- kai kažkokia suplukus, ar po remonto, ar po ravėjimo, žodžiu, tikrai ne geriausioj formoj, visokius dėdes menininkus pradedu kaip muses traukt. Aš “ne” pasakyt negaliu gi, mano darbas yra šypsotis ir būti maloniai, tai šypsausi ir esu maloni, bet žirkles dėl visa ko pasidedu šalia. Parduotuvėj lyg tyčia nė vieno žmogaus, šefas irgi neatvažiavęs, o ką aš žinau - gal anas dabar dainą rašo, o paskui mesis ant manęs kaip koks maniakas o.O Bet ne, sėdi kamputyje tyliai su paišeliu, rašo, žmogus, susikaupęs, man tik kartais akike mirkt mirkt.

Atvažiavo šefas, įsileido jie į kalbas, pasirodo, žymus Danijos kompozitorius…. O aš tai ką, televizoriaus nežiūriu, juolab dainų daniškų neklausau o.O Parašė dainą, - nieko neprikiši, - ir trys-keturi posmai, ir priedainis yra. Angliškai. Vadinas “*insert name here* from Lithuania”. Pirmas stulpelis, linksiu galva, antras- irgi nieko, choras įtrauktas, tik paskui jis įtraukia ir save, tai paskutiniai du posmeliai jau apie mūsų didelį potencialą meilei iš pirmo žvilgsnio, toks jau apypošlis, sakyčiau. Nežinau, galvoju, gal tau nebent, toji meilė iš pirmo žvilgsnio, langas truputį dulkėtas, tai gal kaip vintažiškas filtras suveikė, bet aš tai tau pro petį daugiau žiūrėjau… Ale pagarbiai linksiu, nesakysi gi, kad tarp mūsų kaip ir nelabai norėčiau, kad kas būtų, nes tau gerokai virš 50, o pats galvojai, kad man 25… O dėdė gudrus, rupūžė, - sako, susirask mane feisbuke ir atsiųsk man kopiją, aš dar melodiją žodžiams sukursiu ir įrašysiu! Tai va, net pasidalint tuo šedevru negaliu, nes bus koks copyright infringement’as…. Bet žinot, pasakysiu taip: būčiau buvus 10 metų jaunesnė, gal ir būtų įspūdį padarę, o dabar beveik garantuoju, kad prieš “*insert name here* from Lithuania” buvo kokia “Irina from Russia” ir po irgi turbūt bus “Klotilda from France”…

Nors palauksiu dar, o vrdug eurochartų hitas bus ateinančiais metais, o gal net albumą išleis…. “Po Kopenhagą aplink Europą” vadinsis, turbūt. Ir aš ten būsiu, su delfinais vandenyne žaisiu ir viliokiškai akį merksiu, aną kompozitorių dainos lyricsuose per zdaravą juosmenį apsikabinus o.O

Rodyk draugams

“Labas. Man rodo, kad atsiuntei dvi nuorodas. Patvirtink, prašau, kad tikrai jas siuntei, ir tada aš jas atidarysiu.”
“Jėzus, Kate, baik su ta paranoja, ten kačiukų video!”
“Geriau apsidrausti negu paskui gailėtis!”

Andrė labai nemėgsta mano vis dažniau pasireiškiančios paranojos, bet aš nieko negaliu padaryti - kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad pasaulis yra įtartina vieta, kur viskas vyksta pagal pasrovines taisykles, o internetinis pasaulis yra išvis nepatikimas reikalas, kai nieko jame neišmanai, todėl net pusę metų morališkai neprisiruošiu atnaujinti savo naršyklės, nes mano ir sena dar gerai groja.

Andrė gyvena Švedijoj ir aš esu įstrigusi keisčiausiuose nuotoliniuose santykiuose ever. Nežinau, ką man čia ta Karma siunčia, bet mano darbas, mano introvertiška asmenybė ir tokie santykiai, kur daugiausia bendravimo vyksta per feisbuką, sutinka kaip puzlės detalės. Tai va kartą per mėnesį sėdu į traukinį ir važiuoju pasibūti ten, o kadangi Andrė irgi yra baisus introvertas, užsiėmęs savo sumauta politika, ir baisiai myli gyvūnus, pas jį namie aš galiu būti kate į valias, - trainiojuosi iš kampo į kampą, geriu kavą, žiūriu serialus, Andrė daro valgyt, diskutuojam apie ką nors, einu pasivaikščioti, tyliu, sėdžiu virtuvėj, rašau savo knygą. Ir kartais braižausi, nes man nuobodu.

„Nežinau, ką ten tas tavo Mensa diplomas sako, bet aš ir su aštuoniasdešimt penkiais IQ žinau, kur rankšluostį pakabint tavo virtuvėj, jomajo….” sakau karčiai, persimetusi rankšluostį per petį.
„Nu ne aštuoniasdešimt penki pas tave…”
„A fyg tu žinai!… Ir išvis, aš gal pasipykti noriu, kur tavo itališkas probočių temperamentas, kur tavo skorpionas pagal horoskopą?”
„Užteks, kad tu ne romi avelė…”
„Nu ir gerai!”
“Nu ir pati gerai!”
(…)
“Ėa. Užsakyk picą. Aš grybus nurinksiu.”

Tai va, jei kam atrodo, kad aš santykiuose - aukso luitas, tai geriausiu atveju, žinokit, tik sienose užgipskartonintas gyvsidabris, pramaišiui su juoko dujom. Bet dėl nesuvokiamų priežasčių tokio psichologinio Molotovo kokteilio fanų netrūksta, o vienu iš labiausiai atsidavusių galima pavadinti Andrė draugą Klaudijų. Klaudijus studijuoja psichologiją ir sakė, kad kai gaus doktorantūrą universitete, rašys apie mane. Tiesa, čia viskas šakėm ant vandens rašyta, nes Klaudijus beveik nuolat apsinešęs arba vaistais, arba alkoholiu, arba įsimylėjęs. Klaudijus kolekcionuoja mano citatas, kurias gauna iš Andrė, ir turi prikaupęs jų virš 50, kurias „vis atsidaro paskaitinėt, kai jam liūdna”, sako Andrė.

„Pasakyk, kad jinai šitą testą padarytų, bet nesakyk, kas čia per testas,” atskrieja žinutė skaipe Andrė.
„Klaudijus nori, kad tu kažkokį psichologinį testą pasidarytum,” sako Andrė ir perleidžia man savo kompą. Kai rezultatas gaunasi va toks, Klaudijus džiūgauja, kad esu „kiekvieno psichiatro svajonė”.

Aš tai raukausi. Nes kaip ir tenka sutikti su kiekvienu punktu, bet Andrė užginčija.
„Būtum narcizė, savęs taip dažnai dėl visko nekaltintum,” sako, bet man metas grįžti į Kopenhagą.

Sėdžiu traukiny, paskendusi savo mintyse, ir galvoju, kad kažkoks keistas mano gyvenimas. Kažkoks nestandartas. Nestandartiniai žmonės, nestandartinis darbas, nestandartinis miego režimas po dešimt valandų…
„Jei kas nepatinka, - keisk, juk tu drąsos turi,” paragina mane vidinis balsas.
„Tai kad… patinka,” tyliai prisipažįstu. „Žinai, gal aš per dažnai save bandau įsprausti į rėmus. Gal kai Viešpats dalino įsakymus, visiems davė po dešimt, o į mane pažiūrėjo, pagalvojo ir pasakė: „O tau, Kate, kaip tokiai nestabiliai, užteks ir keturių.”

Išsimiegoti.

Nesinervuoti.

Bent karts nuo karto pradžiuginti dėmesiu tuos, kurie to laukia.

Parašyti tą knygą pagaliau.

(Va ir pasakykit, kad taip galvoti - ne narciziška.)

Rodyk draugams

Praėjusį šeštadienį vėl prabundu nuo girtų balsų ir tuc tuc tuc vienu aukštu žemiau. Užsimiegojusi ir pikta žvilgteliu į laikrodį - penkios. Man į darbą keltis aštuntą. Šiaip ne taip įsisupu į chalatą, ryžtingai nusiteikusi atsirakinu duris ir vos jomis nenutrenkiu tokios pat piktos ir mieguistos Jelenos.
- Ką tik buvau pas juos, - greitakalbe išberia ji, iš netikėtumo atsišliedama į sieną. - Tai, pasirodo, jaunuolis puikiai šneka angliškai ir mandagiai pareiškė, kad baigs po valandos.
- Po valandos bus šešios, man keltis aštuntą, Jelena, valandos tai jau aš nelauksiu, - pareiškiu, pasigriebiu iš virtuvės medinį šaukštą, užsitrenkiu kambario duris, pasileidžiu Romanian New Wave House gabalą, užsidedu ausines, atsisėdu ant grindų, pasitraukiu būgną ir pradedu mušti ne blogiau nei Enerdžaizerio triušiukas. Dar nė daina nespėja užsibaigti, kai išgirstu baisiai garsų nervingą beldimą į mano kambario duris.
“AHA!” - piktdžiugiškai pagalvoju ir visa suplukusi atlapoju duris, pasiruošusi leistis į derybas… Bet priešais mane stovi visai ne lauktas hipsteris, o vidutinio amžiaus rubensiškų formų moteriškė, įsisupusi į rūžavą chalatą. Visa įraudusi ji spokso į mane, nepratardama nė žodžio. Aš, lygiai taip pat priblokšta, spoksau pakaitomis tai į jos veidą, tai į tankiai besikilnojančią krūtinę, liudijančią apie netrukus ištiksiantį emocijų proveržį. Už moteriškės stovi Jelena su savo žirafomis marginta pižama ir gurkšnoja vandenį, laukdama, kas čia bus. Iš moteriškės veido išraiškos susivokiu, kad ji tikėjosi rasti žolės apsirūkiusį metalistą, grojantį būgnu penktą valandą ryto, bet tikrai ne smulkią, susivėlusią, užsimiegojusią ir į chalatą susisupusią mergaičiukę, ginkluotą mediniu šaukštu, žvelgiančią į ją pasimetusiu žvilgsniu lyg būčiau iš medžio iškritęs bejėgis paukščiukas.
- Kur jūs gyvenat?! - staiga išrėkiu jai daniškai vis dar apglušusi nuo savo grojimo, bandydama susigaudyti situacijoje. Moteriškė lyg atsipeikėja:
- Pirmam aukšte!
- Pirmam? - nuoširdžiai nustembu. - Ir girdit mano būgną iš ketvirto aukšto?!
Ji palinguoja galva, vis dar bandydama atgauti kvapą nuo greito lipimo laiptais. Man jos pagailsta. Esu pernelyg pikta ir pavargusi, kad parinkčiau tinkamus žodžius, bet jaučiuosi kalta pasiaiškinimą:
- Mes čia ne į jus taikėmės. Mes irgi miegot norim. Grojimas būgnais tikrai nėra mano hobis. Ir aš blaivi. Aš tik pavargusi nuo mūsų naujų kaimynų, kurie mums neleidžia miegot, o mums su Jelena keltis už poros valandų….
Kaimynės akyse pasimetimą keičia užuojauta. Dabar jos pyktis nukreiptas teisinga linkme. Ji ryžtingai apsisuka ir leidžiasi laiptais žemyn. Aš vos spėju iš paskos ir pirmąkart pastebiu, kad ji basa.
Kaimynė pasibaladoja į hipsterio duris. Anas atidaro tik iš trečio karto, pižoniškai laikydamas taurę viskio.
- Duosit jūs žmonėms miegot ar ne? - išberia kaimynė.
- Dar valandą… - atsainiai sako jai anas, girtas kaip tapkė.
- Dešimt minučių! - įsikišu aš.
- Penkias, - pataiso mane moteriškė, -žmonėms šeštą ryto į darbą keltis…
“… Tvojumat’”, - priduriu aš mintyse.
Hipsteris linkteli ir užtrenkia duris. Aš dar kartą atsiprašau kaimynės ir ji leidžiasi laiptais žemyn, o aš pavargusi tipenu į viršų.
- Tu matai, - sakau Jelenai, - kaimynė iš pirmo aukšto mano būgną girdi. O tie urodai ne.
- Kate, tu nuostabi! - sušunka Jelena švytinčiomis akimis. - Genialu, - jei jie į mus nereaguos, priversim reaguoti visus kaimynus! Jeigu jau mums neleis miegot, tai nafik tada niekas nemiegos, kitąkart būgninsim dviese! O jei kaimynai skųsis, peradresuosim juos aukštu žemiau.
- Nežinau, - sakau dvejodama, - nesinori gadinti gyvenimo niekuo dėtiems žmonėms. Bet gal po šito karto pasimokys. Visus kaimynus prieš juos nuteiksim.

Tai ką jūs galvojat? Vakar naktį vėl tuc tuc. Man tai laisvadienis, bet Jelena iš darbo grįžo pusę dvylikos, o aštuntą - į rytinę pamainą kitam darbe. Stovim virtuvėje pirmą valandą nakties ir klausomės Rihannos, dusliai aidinčios po grindimis. Koridoriuje pasigirsta hipsterio juokas ir girdim, kaip anas nubilda laiptais žemyn pasitikti draugo.
- Viskas, duok man būgną, - Jelena pareiškia, bet aš papurtau galvą.
- Palauk, Jelena. “Krikštatėvio” filmo scenarijus su akivaizdžiais grasinimais nesuveikė taip, kaip tikėjomės…. Klausyk, o tu matei “Inception” su Leonardu Dicaprio?
- Aha… - nutęsia Jelena.
- Gerai. Einu į apačią, palauk manęs čia, - sakau, įsispiriu į batus ir netrukus beldžiu į jau iki skausmo nekenčiamas duris, kurias atidaro aukšta tamsiaplaukė.
- Labas, - sakau su šypsena ir nuskriausto katino žvilgsniu, - Tu čia gyveni?
- Ne, mano vaikinas gyvena, aš jo panelė, - atsako ji. Aš pakreipiu galvą į šoną, lyg bandydama suvaldyti nuostabą, ir sakau:
- O, tikrai? O praeitą kartą man duris atidarė blondinė…..
- Aš nežinau, praeitą savaitgalį manęs nebuvo, - sutrinka ji. Aš užjaučiamai žvilgteliu jai į akis, supratingai palinguoju galva ir lyg bandydama ją išgelbėti iš nepatogios padėties staiga sakau:
- Na, čia jau ne mano reikalas. Aš tik dėl triukšmo atėjau. Mes labai gražiai prašom patylinti muziką, nes mano draugei ryt anksti į darbą. Ar galim taip susitart?
Mergina linkteli, aš padėkoju, palinkiu gražaus vakaro ir užlipu į viršų, kur manęs laukia Jelena.
- The seed has been planted, - pareiškiu šypsodamasi puse lūpų. - Jelena, kitą kartą kai prasilenksi su jo mergina - aukšta tamsiaplaukė, - apsimesk nuoširdžiai nustebusia ir sakyk “O jūs tryse gyvenat?…” Ir daugiau nieko.
- O dieve, na tu ir kalė, - nusikvatoja Jelena.
- … Katė, - pataisau ją. - Aš katė. O katės yra vaikščiojanti karma, už niekšybes nedovanoja. Jei ir šitai nepadės, prisiusiosiu jiems į batus.

Įsidienojus skambinu Julkai:
- Alo, Julka, klausyk, kada, sakei, tu pas kirpėją užsirašius? Po poros savaičių? Nu super. Klausyk, neišmesk plaukų, man kaip tik reikia poros šviesių sruogų.

Rodyk draugams

Praėjusią savaitę vėl pradėjau vaikščioti į keramiką. Dabar gaminu perregimas žvakides-eksperimentus. Nes dizainas dar nebandydas, dirbu su itin plonais lakštais ir viskas gali bet kada sutrūkinėti… Žodžiu, pats tas adrenalino kiekis mano gyvenime.

Ir vis tik šį savaitgalį ėmiau ir netikėtomis aplinkybėmis atradau savyje muzikalią, ritmo ištroškusią asmenybę, kuri bet kurią minutę pasirengusi griebti kokį instrumentą ir išreikšti visą savo sunkiai tramdomą kūrybinį potencialą! Na, teisybės dėlei, ne tiek kūrybinį, kiek triukšminį.

Matot, prieš tris savaites po mumis atsikraustė naujas kaimynas. Kak ras po mano kambariu ir po Jelenos. Mes su Jelena jo per tas tris savaites nematėme nė karto, užtat girdėdavom kasvakar, nes apie septintą vakaro mūsų radiatoriai pradėdavo vibruoti, o šalimais ant palangės pastatytas arbatos puodelis ritmingai krūpčioti nuo visuomet to paties “bumts” “bumts” “bumts”. Aš žmogus, kaip pasakyt, - kantrus, užsidėdavau ausines, įsijungdavau savo lounge’ą, puoduką pastatydavau toliau nuo krašto ir gyvendavau savo gyvenimą. Naktimis vis tiek paprastai miegu su ausų kamštukais, nes rytais mašinos su cementu pradeda važinėt po vietinę statybų aikštelę, tai jau pripratusi.

Bet šis penktadienis pasitaikė labai šiaip sau diena. Visą dieną pravaikščiojau su galvos skausmu ir svajojau, kaip visi šiandien eis tūsintis, o aš eisiu miegoti, ir miegosiu ilgai, nes rytoj man - laisvadienis. Deja, dvi-trisdešimt keturios bliad pabundu nuo tokio bumčiko, kad negelbsti net mano ištikimieji ausų kamštukai. Nematomasis kaimynas, matomai, grįžo namo ir nutarė, kad kas jam tie kiti gyventojai. Girdžiu balsus, mergų juoką ir jau įprastą “bumts” “bumts” “bumts”. Bent playlist’ą karts nuo karto galėtų pasikeisti, susierzinusi pagalvoju, atsisėdu lovoje, užsidegu savo druskos lempą ir pikta bukai spoksau į sieną, nesumodama, ką daryti.

Ką daryti, ką daryti… Rengtis, eiti į apačią ir išdėstyti savo teises, - šnabžda mano vidinis balsas. Pradedu grabaliotis rūbus, kaip išgirstu plačiai atsidarančias Jelenos kambario duris.

- Ir tu negali miegot? - klausiu jos, pusiau įsispraudusi į džinsą.

- Nu čia virš absurdo, - pratrūksta paprastai rami butokė, - Einu į apačią, pasakysiu, kad ramintųsi.

- Aš su tavim, - sakau, ir mes abi užmiegotom akim netrukus jau barškinam kaimynui į duris.

Atidaryti teikiamasi tik po kokio trečio karto ir į mus spokso jaunuolis baltais marškiniais su pieno skystumo ūsais ant viršutinės lūpytės.

- Labas, gal galit patildyt, čia žmonės miegot bando, - prabyla mano butokė angliškai.

Jaunuolis spokso kažko nesuprasdamas.

- O čia garsiai? - nustemba jis.

- Mano puodelis šokčioja, - įsiterpiu aš. - Tai turbūt garsiai.

Išlenda buto savininkas - aukštas hipsteris su šūdina tatuiruote ant rankos ir pyderastiškais legingsais. Ir ne, objektyvesnio apibūdinimo iš manęs nesulauksit.

- Kas yr? - klausia daniškai, nesumodamas į kurią žiūrėti. Berniukas pieno skystumo ūsiukais pradingsta svetainėje, kur aidi girtų panų balsai.

- Patildykit muziką, žmonės čia bando miegoti, - angliškai kartoja jam Jelena. Mūsų nuostabai jis apsimeta, kad nesupranta. Tada man trūksta kantrybė ir aš tą patį pakartoju daniškai. Dabar jis su manimi priverstas bendrauti.

- Ane? Nu aš šitą butą tik prieš 3 savaites nusipirkau, tai dar nežinau, kokios čia plonos tos sienos, - sako.

- Sienos labai plonos, patylink muziką dabar pat, - suirztu. Jaunuolis kažką mosteli ranka ir sako:

- Ar tiek užteks? Daugiau negaliu, mes čia tūsinam.

Iš pasipiktinimo man užgniaužia žadą. Patylino gal per pusę decibelo.

- Ne? - sakau, negalėdama patikėti, - patylink normaliai!

- Gerai gerai,- sumurma jaunuolis ir užtrenkia duris mums prieš nosį.

Užlipam į viršų, pasilinkim labos nakties ir užsidarom savo kambariuose. Po penkiolikos minučių vartymosi lovoje į Jelenos duris barbenu jau aš.

- Nu ni fyga jis nepatylino, - pareiškiu akivaizdų faktą. - Einam apačion, nešuos telefoną, pagrasinu policija.

Jelena linkteli ir mes po kelių minučių duris mums atidaro tas pats jaunuolis, kuriam vėl mus pamačius, nutįsta ir taip arkliška jo roža.

- Arba patildai kaip žmogus, arba aš skambinu policijai, supratai? - agresyviai sakau aš, mosuodama telefonu jam prieš nosį.

- Taigi Kopenhagoj gyvenat, susitaikykit su tuo, - mesteli iš svetainės skystas balsiukas.

- … Ar supratai? - klausiu.

- Nesupratau, - išsiviepia anas.

Iš pykčio man įsitempia apatinis žandikaulis.

- Jo? Nesupranti daniškai? Tai tuoj su mano draugais pašnekėsi albaniškai, - pagrasinu. Blefuoju. Nepažįstu aš tų draugų. Galiu tik policijai paskambint arba iki ryto susipažinti su keliais albanais.

- Kviesk tu ką nori… - pakartoja man anas ir vėl užtrenkia duris.

Kunkuliuodama iš neapykantos skambinu policijai. Ten atsiliepusi maloni moteriškė man mandagiai išdėsto naują tiesą: pasirodo, triukšmavimas priklauso nuo vidinių namo bendrijos taisyklių ir nėra tokio įstatymo, pagal kurį policija galėtų įsikišti.

- Daug kas skundžiasi, patikėkit, - sako ji galiausiai apgailestaudama, - bet jums belieka skųstis namo bendrijos pirmininkui. Sėkmės.

Mūsų namo pirmininkas akurat gyvena vienu aukštu žemiau po hipsteriu, bet šiąnakt kaip tyčia jo nėra. Tūsinasi.

Grįžtam su Jelena nieko nepešusios ir iki pat šešių ryto esam priverstos klausytis bumčiko, o ant galo tie urodai dar ir uždainuoja.

“Nu tu kurwa, nu palauk,” - perfrazuoju Vilko žodžius į lenkų kalbą aš ir įsijungiu google paiešką. Aha! Randu tai, ko man reikia, ir aštuntą ryto rašau žinutę: “Labas, Henrikai, radau skelbimą, kad išparduodi būgnus. Sakyk, katras pats triukšmingiausias? Visai paimčiau, - pagarbiai, Katė”. Henrikas, matyt, ankstyvas paukštis, atrašo iškart: “Tai turbūt pats didysis bus… Bet gali atvažiuot šiandien ir apžiūrėt :)” “Labai gerai, būsiu už poros valandų!” - atsakau, visa nemiegojus išgeriu kavos, parymau, mėgaudamasi staiga stojusia tyla, ir užsivynioju šaliką.

Henrikas atrodo labai malonus. Atrakina savo rūsį, ištraukia būgnus ir šypsodamasis klausia:

- Tai groji būgnais, ką?

- Uoj ne, - sakau, - bet šiandien pradėsiu. Čia šitas garsiausiai skamba? - rodau pirštu į patį didžiausią.

- Aha…

- Imu.

Lipu laiptais pūškuodama, kai laiptų aikštelėje išdygsta užsimiegojęs hipsteriškasis jaunuolis ir užtinusiom akim be žodžių įsispokso į mano naująjį pirkinį.

- Labas rytas! - sakau jam smagi. - Būgną nusipirkau. O jei dar bangas kelsi, kitą mėnesį nusipirksiu trimitą. Surūdijusį.

Rodyk draugams

Balkiškių kaime gyventojų nedaug. Buvo gal devynios gatvės ir keletas vienkiemių aplink. Vienos jų gale įsikūrusi maža parduotuvėlė, kurioje galima rasti visko, ko tik troško širdis - nuo naminio obuolių pyrago iki vyšnių skonio kokakolos.
Parduotuvėlei sekėsi vangiai, bet ne taip ir sunkiai, nes dar prekiavo ir slapčiomis nuo piktų akių varoma naminuke, kurią varė gražuolės Elenos tėvas, ir kuri buvo pagarsėjusi ne tik Balkiškėse, bet ir visose apylinkėse aplinkui. Elena taip pat buvo pagarsėjusi. Neįtikėtinu grožiu.
Liauna, gražiai pilnomis lūpomis ir nekaltai mėlynomis akimis ji varė iš proto visus Balkiškių vyrus. O ypač savo.
Mykolas buvo jos vyro vardas, ir buvo jis be galo pavydus. Bagotas, bet pavydus kaip žaltys.
Elena dirbo savo tėvo krautuvėlėje ir per daug vargo nematė. Nemylėjo ji savo vyro, kaip dažnai kaime būna.
Užtat mylėjo kitą. Petras buvo ūkininkas iš gretimo kaimo, kuris retsykiais užsukdavo nusipirkti buteliuką-kitą garsiosios naminės. Pats jis, aišku, negerdavo, bet jo samdiniai neįkalę nedirbdavo. Kaip arkliai, ugnimi varomi.
Petras žinojo, kad Elena ištekėjusi. Maža to, pažinojo jos vyrą, nes retkarčiais skolindavosi iš jo ekskavatorių savo prūdui platinti, kurį planavo prileisti karpių ir kitų žuvų. Draugais jie nebuvo, bet Mykolui jis patiko. Būna, kad žmogus patinka šiaip, ir nieko čia nepadarysi.
Neprisimenu, kaip viskas prasidėjo.
Regis, buvo pavasario popietė, ką tik buvo nuliję, pro debesis švietė saulutė. Baloje priešais parduotuvėlę linksmai turškėsi žvirbliai. Elena sėdėjo už prekystalio ir nuobodžiavo. Jau buvo nušluosčiusi dulkes nuo senų pigių šampūnų ir išsprendusi visus savaitės sudoku. Aplink kažką ūbavo radijas, retkarčiais pranešdamas miesčioniškas žinias. Elena jų nesiklausė. Politikos klausimai jai buvo neįdomūs. Kas, kad dvidešimt pirmas amžius, kaime žmonės nesikeičia, kartais filosofiškai pagalvodavo ji, bet į sostinę kraustytis dėl nuotykių jai nebuvo nė minties.
Kokia ji graži ten bebūtų, gražiausia ji vis tiek buvo savo kaimo gyventojams. Tiesiog karalienė. Visi ja žavėjosi, o ji su visais bendraudavo maloniai ir šiltai.
Tėvas ją mylėjo be galo be krašto, bet labiausiai ją mylėjo Mykolas. Nelepindavo jis jos auksais ir kitom pabrikuškėm, bet kartais nusiveždavo į kiną, nors namuose stovėjo plačiaekranis plazma televizorius, o sekmadieniais, kai parduotuvėlė nedirbdavo, - į miestą vakarienės.
Elenai to užteko visus septynerius santuokos metus, kol vieną dieną, tą pačią lietingą balandžio popietę, į parduotuvę neužsuko Petras.
Man rodos, jam reikėjo visiškai paprastų buitinių dalykų, - skalbimo miltelių, pigiausių, rapsų aliejaus, pigiausio, ir poros maišelių skustuvų. Pigiausių. Pavasariais Petrui visuomet tekdavo gyventi taupiau nei įprastai.
- Ir viskas? - sumušusi prekes į kasą paklausė Elena.
- Aha.
- Šešiasdešimt du bus.
Petras klusniai išsitraukė piniginę ir ištiesė lygiai tiek, kiek prašyta.
- Žinai, duok dar buteliuką tėvuko vaistų, - kiek pagalvojęs pridūrė jis, prisiminęs savo “arklius”.
Elena nusišypsojo ir iš pastalės mikliai ištraukė plastikinį litro talpos kanistriuką.
- Dvidešimt keturi.
- Ujė, pabrangę, - nusistebėjo Petras, su nepasitikėjimu žvilgteldamas piniginėn.
- Tėvuką praeitą mėnesį užgaudė, atėmė viską ir dar baudą davė, tai čia jau kas likę, pakol viską naujai pasistatys, - paaiškino Elena.
- Nebus pas mane dvidešimt keturių, - sumurmėjo Petras ir nedrąsiai paklausė, - Elenut, ar nenuleistum trylikos litukų? Va vienuolika belikę, o arklius reik pagirdyt, pati supranti….
- Tai pusiau? - išplėtė Elena savo gražias akis.
Petras linktelėjo, nors viduje jautėsi lyg paskutinis ubagas.
Elena svarstė. Paskutinis kanistras, kaip čia nusipiginsi, ir Petras tą puikiai suprato.
- Et, ką čia su tavim padarysi, duok tuos vienuolika, - mirktelėjo ji kaip tik tuo metu, kai Petras žiojosi pasakyti užsuksiąs kitąkart, gerai žinodamas, jog kitąkart kanistriuko pastalėje jau nebūtų.
- Uoj ačiū, Elenut, auksinė esi kaip tavo vyras, - nušvito susisarmatinęs Petras, ant prekystalio pažerdamas likusį kapitalą.
- Ėch… - užuot nudžiugusi atsiduso Elena ir prikandusi lūpą įsistebeilijo į lubas.

Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kas nors paklaus.
Kaip čia pasakius. Greičiausiai iš kokio trečio. Juk Petras Eleną buvo matęs, kai ėjo ekskavatoriaus skolintis. Graži, pagalvojo sau tyliai, ir linktelėjęs paėmė ištiestą puoduką kavos, bet daugiau vengė dairytis į svetimą.
Ir vis dėlto taip buvo lemta, kad tas paslaptingasis parduotuvėje išsprūdęs Elenos “Ėch” Petrui visą dieną nebeišėjo iš galvos.
Ėch. Galvojo Petras, atgulęs lovon. Ėch. Būtų padėkojusi, apsidžiaugusi, kad pagyriau, o čia - ėch. Nesupaisysi tų bobų.
Bet vos prabudus Petrą aplankė nušvitimas.
Elena nemyli Mykolo!
- Elena nemyli Mykolo, - tvirtai pakartojo Petras garsiai, ir staiga ji jam pasirodė beviltiškai vieniša, bokšte įkalinta gražuolė.

Jei pasakytumėt, kad Petras durnas, visai ne kaip kaimo žmogus, tai būtumėt neteisūs. Petras buvo neblogas ūkininkas. Tik niekada prieš tai įsimylėjęs.

- Mam, ar nereik ko nors iš parduotuvės? - klausdavo Petras bemaž kasdien. Senajai, aišku, visuomet ko nors reikėdavo. Iš pradžių paburnojusi dėl išlaidumo, vis tiek įbrukdavo paskubomis suraitytą raštelį ar tai su perlinėmis kruopomis, ar su bulka.
Elena jau įprato matyti Petrą bemaž kasdien. Kada ji suprato, kad Petras ją mergina, taip ir liko paslaptis, bet greičiausiai tuomet, kai Petras gegužės rytą užsuko su vazonu arbatinių rožių.
- Va, pasistatyk ant palangės, bus tau linksmiau čia sėdėt, - išsitraukė vazoną Petras iš maišelio paskutiniams pirkėjams išėjus.
- Ačiū, ačiū, - švelniu balsu padėkojo Elena. Sulig kiekvienu Petro apsilankymu jos balsas vis minkštėjo, kol galiausiai Petrui ėmė skambėti lyg gražiausia muzika. - Tai sėskis jau, kavos padarysiu, papasakosi, ką gero matei.
Kava, vienok, irgi darėsi kaskart saldesnė ir stipresnė. Kartais Petrui po pirmo puodelio imdavo permušinėti širdis, bet kur tau, paprašydavo dar ir antro.
Elenai parduotuvėje tapo nebe taip nuobodu. Netrukus ji pajuto, kad mintis apie Petro vizitus sukeldavo malonius jausmus, ir ėmė jo laukti.
Niekas nieko garsiai nesakė, bet čia tikriausiai ir buvo meilė.

Tačiau Elena buvo ištekėjusi, ir Petras tai žinojo. Kad Elena buvo jo žmona, žinojo ir nė sekundei neužmiršdavo Mykolas. Ir vis dėlto Elena vengdavo žmonos pareigų. Iš pradžių Mykolo tai visai nejaudino - maža ką, tos moterys, būna joms visokių dienų. Bet kai dienos virto mėnesiais, o Elena net muistydavosi apkabinta, Mykolas tiesiai šviesiai paklausė, kas ne taip.
- Nieko, - atsiduso Elena. - Pavargau.
- Tai gal nebedirbk toj parduotuvėj, a? - pasiūlė Mykolas. - Ir išvis…. Sakau, pailsėk per vasarą, o rudenį gal vaikelį užsitaisom?
Apie vaikelį Elena nenorėjo nė pagalvot, o juolab apleisti parduotuvę… Ne ne.
Bet ji buvo moteris galvota.
- Kaip pasakysi, gal jau žiūrėsim rudenį, - apsimestinai svajingai paglostė ji Mykolui plaukus. - Bet parduotuvėj pasiliksiu. Nėr ten taip jau sunku, žmonės užsuka, paplepam.
- Nu žiūrėk, saulele. Važiuojam į kiną šįvakar?

Apie tai, ką darys pasibaigus vasarai, Elena negalvojo. Širdyje jai vėl buvo aštuoniolika, ji įsimylėjo Petrą taip, kaip prieš beveik dešimt metų manė, jog buvo įsimylėjusi Mykolą. Petrui užsukus Elena uždarydavo parduotuvę „Pietų pertraukai”, nors anksčiau suvalgydavo jogurtą prie kasos ir su šypsena sutikdavo visus, užsukusius bet kuriuo metu.
Pasislėpę sandėliuke jiedu myluodavosi iki suprakaitavimo, išnaudodami visas trisdešimt minučių, kurias Petras dar galėdavo išbūti, aplinkiniams nesukeldamas vienokio ar kitokio įtarimo.
Petro ūkis laikėsi ant ugnimi girdomų arklių, kuriems įsimylėjusi Elena kurą tiekdavo jau nemokamai, ir ant senosios, dirigavusios visam paradui. Anoji neprieštaravo, - gal suprato, kad sūnus įsimylėjęs, ir slapčia tikėjosi, jog netrukus namo parves nuotaką. Laukai buvo apsėti, o avys prižiūrėtos.

Žinoma, kažkas turėjo įvykti. Petras buvo įsitikinęs, kad Elena išsiskirs su Mykolu, o Elena dvejojo ir laukė, kol Mykolas išsiskirs su ja.

Sakytum, prabėgo bemaž pusmetis. Įsimylėjėliai galutinai įsitikino, kad tai - ne šiaip sau koks kurortinis romanas. Kad viskas buvo rimta. Rimta tiek, kad Elena apsiverkdavo kaskart Petrui palikus parduotuvę ir mintyse netgi pasižadėdavo kaip nors išsiskirti. Su Mykolu, žinoma, juk Petrą ji mylėjo, patikėkit, mieli skaitytojai, aš žinau.

Apskritai jie buvo naivūs lyg balandžiai. Tarytum Mykolas niekuomet nelankydavo Elenos parduotuvėje. Lankydavo, tik visuomet vakare, kai reikėdavo parsivežt iš darbo.
Tačiau viena trečiadienio popietė tapo lemtinga, kaip sakoma. Mykolas į parduotuvę užsuko kaip tik tuo metu, kai Petras po eilinio apsilankymo pas Eleną rakino automobilį ir laimingas ketino traukti namo.
- Gi sveikas, - iš raudonos audi pasigirdo draugiškas Mykolo balsas ir mane išmušė karštis.
- Labas, - pasisveikino Petras, nepastebimai sušnairuodamas į parduotuvės duris, vis dar uždarytas dėl „Pietų pertraukos”. - Taigi va, kruopų pirkau… Šampūno….
- Aaa, gerai, gerai, - linktelėjo Mykolas, - Aš pas Eleną. Šįvakar važiuoju beico parsivežt į Lenkiją, tai atiduosiu raktus, gaus pati pareit namo šįvakar.
- Aha, tai paskubėk, - staiga sumojo Petras, - o tai va, matai, aš tik apsiprekinau, ir jau pietums užsidarė.
Gal ir nereikėjo taip sakyti, paskui pagalvojo Petras, važiuodamas namo. Gal reikėjo sakyti, kad jo žmona jau seniai nebe jo, ir kad metas ją būtų paleisti. Kita vertus, juk Mykolo šiąnakt namie nebus, o gal…. Susijaudinęs Petras įsuko į kiemą, užgesino variklį, išsitraukė telefoną ir jau ruošėsi rašyti Elenai žinutę, kai rankose telefonas staiga atgijo pats.
Elena skambina? Pasimetęs Petras žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė penkių. Parduotuvė dar dirba, turbūt ir vienas kitas pirkėjas sukiojasi, o ji… skambina?
- K… klausau, Elenut, - nedrąsiai atsiliepė. - Kodėl tu man skambini?
- Jis pas tave? - suklykė Elena. - Mykolas pas tave?
Petras nevalingai apsidairė. Kieme tebuvo dvi mašinos, - jo ir darbininko Antano, kuris užgėręs dažnai palieka ją stovėti čia. Prisimerkęs žvilgtelėjo į toliau dūluojančias ganyklas ir kelią tarp jų - ne, nieko. Tik avys sugulusios.
- Ne…. - nerimastingai atsakė Petras, nujausdamas kažką negero. - Jis gi beico į Lenkiją… sakė… važiuos….
Ragelyje pora sekundžių tvyrojo tyla. Tada pasigirdo atodūsis.
- Jei iki septynių nepaskambinsiu, atvažiuok, - pasakė Elena ir padėjo ragelį.
Matyt, sužinojo, pagalvojo Petras ir tik tada suprato, kad tokioje situacijoje - dabar, arba niekada.

Dvi valandos prailgo belaukiant, bet Petras iš mašinos neišlipo. Senoji keliskart žvilgtelėjo pro virtuvės langą, bet nieko nesakė. Temo, - kaip ne kaip, jau buvo rugsėjo galas. Barkšt barkšt, pasigirdo brazdenimas į langą iš keleivio pusės, ir tuo metu Petras pagalvojo, kad miršta. Iš išgąsčio, žinoma. Bet barškino Antanas.
- Petrai… - pradėjo jis susikaupęs. - Petrai, aš šiandien pas jus miegosiu…. Prigėriau, matai, - kaltai nuleido galvą ir įsikibo į mašinos veidrodėlį. - Nu prigėriau, ką darysi… Žmona namo neįleis, užkočios negyvai, tai aš… šita… pas jus pasiliksiu.
Ne pirmas kartas, išsiblaškęs pagalvojo Petras ir atlaidžiai linktelėjo. Laikrodis telefone rodė pusę septynių, bet Elena neskambino. Dar palauksiu dešimt minučių ir važiuosiu, nutarė Petras ir prisiminęs šūktelėjo:
- Ei! Gyvulių nepamiršk suvaryt!
Antanas mostelėjo atgalia ranka ir nulingavo svirno link. Petras užvedė mašiną. Daugiau laukti nebebuvo ko.

Parduotuvėlė buvo užrakinta. Elena stovėjo kieme, atsirėmusi į šiukšliadėžę ir nervingai rūkė. Petras atsargiai išlipo iš mašinos, bet prie Elenos prisiartinti taip iškart nedrįso.
- Sužinojo… - sumurmėjo Elena. - Pati pasakiau.
Petro baimė jau buvo praėjusi. Dabar jį troškino noras griebti Eleną glėbin ir pargriauti kad ir vidury kiemo, - juk viskas aišku, juk šiandien viskas tapo aišku… Bet Elena atrodė prislėgta.
- Tu nebijok… - švelniai ištarė jis, pabučiuodamas ją į viršugalvį.
- … Tu išėjai, jis atėjo, aš pasimečiau, sakau, va, kaip tik į pabaigą atėjai, tuoj atidarysiu, o jis sako, o tai kad Petrui pardavei, o aš išgirdau „Davei” ir… Pradėjau verkt, sakau „Daviau…”. Anas iš pradžių nesusigaudė, puolė klausinėt, o man jau nebebuvo kaip… Nemyliu aš jo, supranti!
Ir šitie žodžiai Petrui nuskambėjo kaip užsienietiška arija.
- Elenut, paklausyk…
- O kad būtum matęs, kaip anas ardytis pradėjo… Viską išdaužė, išvartė, ištrankė…. Aš per jį ryt parduotuvės atidaryt negalėsiu… Visą dieną užtruksiu, kol viską iškuopsiu, - bandė Elena įtraukti dūmą per ašaras, bet iš cigaretės tebuvo likęs tik filtras.
- O dabar jis kur? - sunerimęs paklausė Petras.
- Pas tave nebuvo? - greit perklausė Elena.
- Ne… Tada bus į Lenkiją beico išvažiavęs, - sumetė Petras ir atsiduso. Jei Petrui taip, velniam jam tie beicai berūpėtų. Mykolas, vienok, buvo ūkininkas rimtas.
- Parvežk mane namo, - slogiai sušnibždėjo Elena, įsikniaubdama Petrui į krūtinę. Namo.
- O gal pas mane važiuojam… - nedrąsiai pasiūlė Petras. Elena patylėjo.
- Pirma pas mane. Man daiktus reik susirinkt. Čia turbūt jau bus skyrybos.

Namai buvo tušti. Elena pakilo laiptais į savo kambarį ir ėmė versti spintas ir komodas, kol Petras kantriai laukė, atsirėmęs į staktą. Tą naktį buvo daug betvarkės, lakstymai po palėpes ieškant kažin kur po paskutinės kelionės į Turkiją užgrūstų lagaminų ir beviltiško visokių daiktų grūdimo į juos.
- Parūkom, - kas pusvalandį nusikalusi tarsteldavo Elena ir išsitraukdavo slapta nuo Mykolo laikomą pakelį prieš kokius metus pirktų cigarečių. Susitaršiusi klesteldavo ant raudonos baltais žirniukais margintos kėdės ir pravėrusi virtuvės langą kuriam laikui nebyliai įsispoksodavo į tolį. Petras vengė kalbėti, tiesiog sekiojo iš paskos ir kantriai laukė, kol į lagaminą suguls kosmetika, mobilaus pakroviklis ir kitos šmutkės. Retsykiais sumurmėdavo „Neimk puodelių, yra pas mane gi…”, bet Elena krovė viską, kas pakliuvo po ranka, ir netgi pusę servizo.
- Koks siaubas, - kartkartėmis lyg sau sudejuodavo Elena, bet Petras širdyje džiūgavo. Pusę septynių ryto Petro mašina pajudėjo sodybos link. Švito.

- Palikim daiktus čia, paskui iškraustysim, - sušnabždėjo Petras nusiverkusiai Elenai ir švelniai ištraukė cigaretę iš jos lūpų: - Pala, nerūkyk biškį… Einam, su mama supažindinsiu. Jau atsikėlus bus.
Senoji, vienok, stovėjo tarpdury užsiėmusi burną ir nervingai lingavo. Mažu Mykolas bus užsukęs ir viską išklojęs, dilgtelėjo Petrui paširdžius.
- Mama… - lėtai pradėjo jis ir užtilo, smakru parodydamas į šalia stypčiojančią Eleną. - Mam, čia Elena.
Motina žvilgtelėjo į Eleną, netardama nė žodžio. Elena linktelėjo ir išspaudė šypseną.
- Mam, ji su mumis gyvens. Ženysimės turbūt greit. Marčią parvedžiau..
- Akšen, Petreli… - silpnai sumurmėjo senukė ir timptelėjo sūnų už rankovės.
Palei tvartą galvą nuleidęs stovėjo Antanas.
Musėt avis atsivedė ir ėrelis nugaišo, sumetė Petras ir paleido Elenos ranką.
- Pabūk čia, - liepė jai, mostelėdamas medinio suolelio po krūmu link. - Eik, pasėdėk, aš tuoj grįšiu, ėriukas nugaišo.
Motina jį vedėsi į ganyklą, bet Petras neišgyveno, svarbu, Mykolo kieme nebuvo. Iš paskos, atsilikęs per du žingsnius, nebylus kėblino Antanas.
Iki ganyklos likus šimtui metrų, Petrui užėmė kvapą. Prie jo kojų gulėjo avies galva.
- Antanai, žalty tu… Bene avis pamiršai suvaryt? - nežiūrėdamas į aną sumurmėjo Petras.
- Žinau, žinau, - staiga sustugo Antanas ir kažin ko nusispyręs batus basom ėmė strykčioti aplinkui: - Svolačius aš, žinau, alkagolikas paskutinis, žinau!.. Nė vienos nepagailėjo…
Nė vienos? Petras išplėšė ranką iš motinos parankės ir pasileido bėgti lyg apsivogęs būtų. Ir kuo arčiau ganyklos, tuo labiau ji panešėjo į kovos lauką tarp angelų - aplink ištisai tik debesys ir kraujas… Debesys… ir kraujas… Jausdamas, kaip pakirto kojas, Petras susmuko ant šerkšnu pasidengusios žolės ir beviltiškai apžvelgė lauką. Aplink vilnas garavo kraujas, nebejudėjo nė viena. Petrui ėmė tavaruoti akyse ir jis sumuko be sąmonės.
Nežinia, kiek laiko jis taip prabuvo. Gal neilgai. O gal ilgai. Pakankamai, vienok, kad atsipeikinęs trumpam pamiršo išskerstas avis ir prisiminė kieme paliktą laukti Eleną. Šalia jos nebuvo.
- Mam, pakviesk ją į vidų… - dusliai sumurmėjo Petras, siekdamas stiklinės vandens nuo stalelio.
- Kad nebėr jos, sūneli. Kaip iš ganyklos tave nešėm, atvažiavo jos vyras, musėt, ir išsitempė, už rankos paėmęs, - su užuojauta balse paaiškino senoji ir kiek patylėjusi pridūrė: - Tai ar svetimas bobas vogt aš tave auginau….

***

Pradėjau meilės istorijas sau į stalčių rašyt ir susigundžiau ištraukti vieną publikai :)

Rodyk draugams

Kartais man baisu atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus, kurie talpina savyje kažin kokį neregimą “reikia”. Nežinau, kaip jums, bet man “reikia” dažniausiai implikuoja veiksmą, kuriam aš neturiu nei noro, nei lėšų, nei kantrybės. Ir vis dėlto kartą prisižaidžiau su atidėliojimais taip, jog ištiko siaubingas nervinis priepuolis, o “reikia” ne tik kad neprapuolė, bet išaugo į dvigubai griežtesnį “Tu privalai nedelsiant, arba!…”

Tai buvo skausmingas įspėjimas, bet prireikė dar poros tokių, kad pagaliau susivokčiau, jog “reikia” atidėlioti, be abejo, galima, tik tai vyksta tavo nervų, finansų ir laiko sąskaita, kurią vienaip ar kitaip apmokėti vis vien teks.

Išmokau giliai įkvėpti, iškvėpti ir:

- atplėšti TĄ sąskaitą.

- paskambinti TAI institucijai.

- užsirašyti pas gydytoją.

- pasitikrinti elektroninį paštą dėl užklausos nemalonia tema.

- grąžinti knygą bibliotekon laiku.

- išsiaiškinti aspektą, kurio nežinau, nelaukiant, kol situacija prispirs kažko imtis nedelsiant, o aš neturėsiu ko paklaust.

Tiesą pasakius, išsiugdžiusi šitą savybę pajutau išmokusi ne tik laiku prisiimti atsakomybę, tokiu būdu racionaliai išvengdama nepageidaujamų malonumų, gresiančių vėliau dėl niekam nereikalingo atidėliojimo, bet ir atradau motyvaciją daugeliui kitų dalykų.Taip pat išmokau, kaip svarbu yra planuoti, planuoti kiekvieną dieną, jei nori įgyvendinti bent dalį to, ką užsibrėžei, net jei tai paprasčiausia užklausa darbo/mokesčių inspekcijai (o kas nori su jomis turėt reikalų…) ar netgi kažkokio trokštamo daikto kainos paieška, baiminantis, jog jo neįpirksi (o jei jis kainuoja pusę mano metinės algos…. kam čia tada ir žiūrėt….).

Mano gyvenime vis dar dominuoja spontaniškumas - šį įrašą taip pat rašau spontaniškai - bet pamažu, pamažu atsikratau tos nelogiškos varginančios baimės prisiimti atsakomybę DABAR, o ne kažkada paskui…

Tiesa, dar yra keletas dalykų, kurių baiminuosi. Kartais bijau pažinti žmones ir sužinoti, kad jie jau seniausiai darbuojasi ten, ko aš dar tik ketinu pramokti po metų-pusantrų. Kartais bijau, jog jau gimiau pametusi galvą debesyse, ir kiti taip pripratę matyti mane amžinai nerimtą, jog, išgirdę rimtesnes mano mintis, tiesiog išsišaipys, kaip buvo ne kartą ir ne du (”Katinyti, mesk iš galvos, gi aš pažįstu tave, esi miela pamišėlė, bet atsakingo darbo tau nepatikėčiau…”)

Tikriausiai tokia aš ir esu. Tikėtina, kad tokia ir liksiu, juk daugelio galvoje tai - mano asmenybės pagrindas… Ir galbūt todėl man dar nepavyksta įveikti baimės sutikti žmones su panašiomis idėjomis. Nekenčiu to įsivaizduojamo atlaidaus patapšnojimo per galvą ir mėginimo nukreipti kalbą apie keksiukų frostingą ar žurnalo “Žmones” aktualijas, nes juokeliai apie Lietuvos įžymybes - “mano” sritis. Nekenčiu, bet leidžiuosi, nes šito “reikia” iššūkio įveikti dar negaliu.

Pradžia jau padaryta - laiku atplėšiu visas nepageidaujamas sąskaitas, laiku parašau užklausas ir netgi laiku grąžinu knygas į biblioteką.

Galbūt kada nors susiimsiu ir, tikėkimės, ne po laiko, atrasiu savyje drąsos imtis įgyvendinti sumanymus, apie kuriuos šiandien išgirdę galva palinguotų net mano artimiausi žmonės.

Rodyk draugams

2014-10-09Dar nesikelsiu…

… Tai va, ką reiškia sėslus gyvenimas.
Darbas-namai-darbas. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais - keramikos kursai, kartkartėmis - kelionė į Švediją… Darbas patinka - dabar, kai vasaros sezonas baigėsi, net įdomesnių pirkėjų nebepasitaiko. Namai patinka, nors turiu tik pustuštį, užtat jaukų kambariuką. O keramikos kursai yra išvis fantastiškas užsiėmimas o.O Nuoširdžiai, tos keturios valandos mokymo įstaigoje man dar nėr pralėkusios taip greit… Nors, tiesa, puodžius iš manęs ne koks, tai palikau stakles ramybėj ir ėmiausi modeliavimo. Jau nulipdžiau keletą kreivų dubenėlių, vieną vaisių padėklą (irgi kreivą, nu bet tikrai gražų) ir keletą puodukų, kuriuos visus dar reikia išdegt.

Dar pagaliau susitaikiau, kad tiek daug metų aš iš tiesų sirgau. Nes tik dabar, atsiradus kažin kokiai anksčiau nepatirtai dvasios ramybei, suvokiau, kaip man iš tikrųjų bloga buvo visą tą laiką, kaip aš stengiausi nuo to pabėgti, rasti žmogų, kuris išspręstų mano problemas, pykti, kad jis jų nesprendė, vėl viską mesti, išvykti į kitą šalį, galutinai palūžti, bet apsimesti stipria, stipria, stipria…. Mano organizmas dešimt metų veikė kažin kokio vidinio narkotiko varomas, o gal tik alkoholio, cigarečių ir absurdiško cinizmo, taikomo visais gyvenimo atvejais.
Bet dabar……. Dabar viskas kitaip. Ir galbūt todėl apstojau rašyti. Apstojau kalbėti.
Tiesiog norisi TYLOMIS pasimėgauti ta pagaliau nusėdusia vidine pusiausvyra. Augančia stiprybe. Motyvacija. Aiškiai suvokti, kad pagaliau pasveikau. Ir kad prasidėjo naujas etapas.

Atrodo, šiais laikais priimta manyti, kad tam, jog jaustumeisi gyva ir vertinga sociumo dalimi, privalu jaustis arba liūtu, arba gazele. Bet aš jau gerą pusmetį labiausiai panešėju į tinginį ir net nesijaučiu kalta. Man patinka rutina.

Dar truputį. Dar truputį pagulėsiu, pasimėgausiu snaudžiančiu vidiniu žadintuvu. Juk taip gera, kai nereikia niekur skubėti…

PS. Geras straipsnis apie vienatvę.

Rodyk draugams

2014-08-20Apie egoizmą.

- Viskas gerai, - nusišypso gydytoja, - o kai pagimdysit, ir išvis praeis. Geriausias vaistas.
- Kad neplanuoju, - sakau su tokia pat švytinčia šypsena veide.
- Tai ne ne, ne dabar, aišku, bet KAI planuosit….
- Kad neplanuoju IŠVIS, - palinksiu.

Jauna simpatiška gydytoja pirmą kartą viso pokalbio metu įdėmiau žvilgteli man į akis, sekundei nutyla ir priduria:
- Ai, tai dar persigalvosit! Žinokit, gimdymas labai padeda nuo visokių moteriškų skausmų, tikrai! Tai va, KAI planuosit…

Būti childfree šalininke yra ir labai lengva, ir labai sunku. Lengva, nes kai pagaliau sau pripažįsti, ko nori ir ko - ne, gyvenime prioritetai sukrenta į savo vietas ir jais vadovautis tampa paprasčiau. Sunku, nes net ir šiuolaikinėje visuomenėje žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių nenorintys palikuonių, yra stigmatizuojami ir bandomi atvesti į “doros kelią”. “Tai dar apsigalvosi” girdėjau kokius penkiasdešimt tūkstančių kartų. “Kai savo turėsi, suprasi, kad motinystė - didžiausias gyvenimo džiaugsmas” - roughly kokius trisdešimt. O “Tai ko vertas tavo gyvenimas, jei po savęs nepaliksi nieko vertingo” - man vakar ištarė mano tėtis. Bet čia dar baika. Šiandien ne kur kitur, o GYDYTOJOS kabinete man patarė pastoti, siekiant atsikratyti skausmingų spazmų (moterys supras)… Seriously, society, what is wrong with you?

Įsivaizduokit, ateinu aš į savivaldybę ir sakau, uoj, neturiu kur gyvent, ir teta kitoj pusėj stalo man mosteli rankele: “Taigi pasiimkit paskolą. Kokius keturis šimtus tūkstančių. Nusipirksit namą, ir bus kur gyvent. Ai, atiduosit kaip nors, jei ką, yra gi “Bobutės kreditai”, nuo ten nusiimsit. Užtat namą turėsit, kaip ir visi normalūs žmonės.” Ir nueinu aš su tokiu patarimu į banką. O banke manęs klausia, kokios mano pajamos. Ar stabilios. Kokias pareigas užimu darbe. Ar turiu santaupų pradiniam įnašui. Ar yra antra pusė. Jei yra - kur dirba, kiek uždirba? Kurioje vietoje namą norėtumėme įsigyti? Ar naujos statybos? Kada galėtumėme sumokėti pradinį įnašą? Ar turime galimybių užstatui? Ar planuojame šeimos pagausėjimą? Jei taip, kas tuo metu išlaikys šeimą? Ar esame pasiruošę finansiškai įsipareigoti geriems keturiasdešimčiai metų? Ir kas už mane galėtų laiduoti? Į visą šitą Katė Ant Palangės išmekentų “Ėėėėė……….” ir būtų labai mandagiai, bet šaltai išprašyta su patarimu gerai apgalvoti savo finansines galimybes, o jau tada kreiptis į banką paskolos.
Paradoksalu, bet, priešingai nei norint pasiimti paskolą, atvesti į pasaulį naują gyvybę nereikia praeiti anei jokios komisijos. Niekam - net gydytojai - neįdomu nei tavo motinystės instinktai, nei fizinė sveikatos būklė, nei galimybė finansiškai įsipareigoti mažiausiai aštuoniolikai metų, anei tavo psichologinis pasiruošimas didžiąją dalį savo laiko skirti kokybiškam naujo žmogaus ugdymui, o argumentai gimdyti - patys įvairiausi, nuo “pamatysi, praeis visi skausmai” iki “taigi vyras paliks, jei jam vaiko nepagimdysi, va, kaimynei taip nutiko.” Ir ką tokiam vaikui atsakyti į klausimą, ar jis buvo planuotas? “Tai žinoma, brangusis! Mamytę kartais kamuodavo skausmingi spazmai ir daktarytė patarė, kad gimdymas - tai pats geriausias vaistas! Tiesa, ji pamiršo mamytę įspėti, kad su šiuo procesu pareina ir šalutinis produktas -naujas žmogus, už kurį tampi atsakingas daug metų į priekį, bet iš tiesų - spazmai liovėsi! Užtat atsirado paskola tavo mokslams universitete… Myliu tave, sūnau.”
Na, čia geriausias variantas, nes, panašu, kai kurie asmenys mano, kad persigalvoti dėl tėvystės/motinystės niekuomet nevėlu - va danė praėjusiais metais per kalėdas tiesiog pasmaugė savo keturmetį sūnų, nes jis šventes norėjo praleisti su atskirai nuo mamos gyvenančiu tėvu (šaltinis: http://ekstrabladet.dk/112/article4971816.ece)

Žinot, vis niekaip nesugebu suprast, ar žmonija amžiams bėgant tampa sąmoningesnė, ar vis tik pamažu artėjam idiokratijos link:

<a href=”">

Vakar buvo diena, kai pasaulis išnaudojo paskutinius 2014-iems numatytus išteklius, kurie dar galėtų atsinaujinti. Nuo šiandien kiekvienos suvalgytos žuvies ar nukirsto medžio vietoje naujas jau nebeatsiras, ir likurią metų dalį žmonija turimus išteklius vartos “į skolą”:

“August 19 is Earth Overshoot Day 2014, marking the date when humanity has exhausted nature’s budget for the year. For the rest of the year, we will maintain our ecological deficit by drawing down local resource stocks and accumulating carbon dioxide in the atmosphere. We will be operating in overshoot.” (šaltinis: http://www.footprintnetwork.org/en/index.php/GFN/page/earth_overshoot_day/)

Vakar mano tėtis dėl išdėstyto požiūrio į nenorą turėti vaikų pavadino mane egoiste. Aš, kita vertus, manau, kad egoistiška yra turėti palikuonį dėl visų kitų priežasčių, išskyrus nuoširdų norą skirti didžiąją dalį savo gyvenimo ir dėmesio naujai būtybei, kad šis išaugtų doru, protingu bei savarankišku šios planetos gyventoju. Ar jaučiuosi turinti tam kantrybės ir pašaukimą? Man negėda prisipažinti - ne. Todėl renkuosi kiek mažesnę, tačiau visa širdimi trokštamą prisiimti atsakomybę: globoti gyvūnus. O jau tuos spazmus išgyvensiu kaip nors ir neapsivaikavus.

Rodyk draugams

… Viena iš priežasčių, kodėl smarkiai apstojau bendrauti su žmonėmis, yra prieš porą mėnesių ištikęs stiprus mizantropijos priepuolis. Staiga atsiradęs stiprus poreikis apsivalyti, nusigremžti vidines spintas, matyt, sukėlė kažin kokį vidinį katarsį, po kurio mano vidinis “aš” tapo baisiai jautrus visoms bjaurastims, sklindančioms iš žinių portalų, feisbukų bei tam tikrų pažįstamų, ir, deja, kur kas jautresnis visam šitam nei gražiems, maloniems dalykams. Rodos, besivalydama save, netyčia su šluota išginiau ir savo vidinio kiemo sargą - cinizmą. Jaučiuosi lyg užkietėjusi alkoholikė po savaitės kurso lašelinės. Nebeturiu nuodų kraujyje, bet nebeturiu ir priešnuodžių.

Pradėjau siaubingai nekęsti bukų. Paviršutiniškų. Trumparegiškų. Teisuoliškų. Neturinčių vertybių. Nužmogėjusių. Ir vien įvaizdžiu gyvenančių asmenų. Praeitą savaitę Julkos pasiūlymu žiūrėjom rusų filmą “Vaidinant auką”. Ir man labai įstrigo šitas monologas. Monologas žmogaus, kuris priėjo ribą. Viskas.

<a href=”“>

Nebegaliu. Nebegaliu žinių žiūrėt, kaip ten kits kitą šaudo, gaudo, kankina. Vakarais grįžtu iš darbo, priimu dušą, įsijungiu lounge’ą ir žiūriu rankdarbių video. Miegu su ausų kaištukais ir miego akiniais. Kartais pažiūriu kokią komediją, o kartais - tik katinukų video.

Niekada nemėgau kalbėti telefonu ar atsakinėti į žinutes, bet pastaruoju metu jį pasitikrinu du kartus per dieną ir apima toks palengvėjimas, neradus jokių žinučių ar praleistų skambučių, jog jaučiuosi beveik kalta.

Vis dažniau galvoje sukasi frazė “Karalius yra nuogas”.

Kaip dažnai susiduriu su žmonėmis, sukūrusiais savo pačių įvaizdį. Galbūt tai šiuolaikinė “dabartizmo” kultūra, kurios moto - “Fake it till you make it”. Žiūrėkit, aš dizaineris. Žiūrėkit, aš dailininkė. Rašytoja. Modelis IR dainininkė. Širdžių daužytojas. Didžėjus. Politikas. Menininkas… Ir šis pasaulis sukasi per greitai, kad stabtelėtume ir atsirinktume, kas iš tiesų yra kas. Dauguma mūsų atsainiai linkteli ir spusteli “Like” arba praignoruoja. Viskas būtų gerai, bet tuštybė užima vis didesnius medžioklės plotus. Ir medžioja jie mūsų dėmesį, užtvindydami socialines medijas, žinių portalus ir netgi gatves. Ji sukuria dirbtinę vertę ir verčia ne tik pripažinti jos egzistenciją, bet ir jos alkti.

Tačiau ne tai liūdniausia. Liūdniausia, kad kol visos šios “asmenybės” flashina visuomenę, reikalaudamos dėmesio, tikrieji pasaulio protai ir talentai tūno šešėlyje, kamuojami sociofobijos ir tikėdamiesi, kad jų niekas nepastebės.

Internetu susipažinau su įdomiu vaikinu, kuris mane, tokią išrankią pašnekovui, sugebėjo laikyti prie kompo valandų valandomis, pasakodamas įdomius random faktus iš pačių įvairiausių sričių. Jo dėka aš netgi pradėjau domėtis chemija! Ir dar man patiko jo moksliukiškas drovumas. Ir kad pats išmoko groti gitara. Ir kad labai myli gyvūnus.

Tik vėliau sužinojau, kad jo intelektas - virš 135 ir jis priklauso tarptautinei organizacijai “Mensa”, vienijančią žmones, kurių IQ yra aukštesnis nei 98 proc. likusių pasaulio žmonių.

Žinot, ką? Tokie žmonės nesiskelbia, kokie jie šaunūs. Nes jie taip nemano. Tiesą sakant, kai visas pasaulis skęsta savireklaminio glamūrinio entelekto propagandoje, spjaudamas į tai, ką apie juos šnekės rytoj, šie žmonės tyli, nes jaučia atsakomybę, baimindamiesi sukurti nerealius lūkesčius ir jų nepateisinti.

Citata

Vis dėlto, nepaisant užsitęsusio mizantropijos periodo, džiaugiuosi, kad tarp mano blogą skaitančiųjų yra žmonių, kokie aš noriu, kad jį skaitytų.

Karalius yra nuogas. Bet, priešingai nei pasakoje, šiais laikais jo jau nebesugėdinsi.

Rodyk draugams

… Pagaliau, po gerų ketverių metų, susiėmiau ir išsivaliau savo gie-meilą. Sugaišau pustrečios valandos, ištryniau visas neskaitytas žinutes, kurių buvo prisikaupę per du šimtus…. Ir dar krūvą ne kartą skaitytų ašaringų laiškelių. Nereikšmingų pasiplepėjimų. Darbo pasiūlymų, kurių taip ir nepriėmiau/negavau. Senų lėktuvo bilietų, knygyno reklamų ir priminimų sudalyvauti karaokė finale.

Ašaringų laiškelių daugiau nebeskaičiau. Tegu skrieja jie kibenimateri į praeitį, kartu su visais nepasiteisinusiais lūkesčiais, vėlavimais ir neatlygintinom pastangom. Psichozėm ir kitais emociniais trikdžiais.

Jau kelintas mėnuo jaučiuosi laisva nuo visko, kas mane laikė pririšę.

Visiškai nustojau rūkyti.

Išmečiau krūvas popierių, konspektų, užrašų, pastebėjimų, laiškų……..

…Knygų….

..Rūbų…. (Beje, suskaičiavau, kad turiu 12 suknelių >^o.O^<)

…Žmonių…..

… Įsipareigojimų….

…. Įsitikinimų…

…. Nuoskaudų.

Kas nutiko? Tiksliai nežinau…

Regis, pagaliau daviau sau laisvę nuo savo pačios lūkesčių.
Nustojau siekti pripažinimo iš žmonių, iš kurių jo niekuomet nesulaukiau.
Lioviausi kūrusi siurrealistinius planus apie savo ateitį ir grįžau prie paprastų, širdį šildančių svajonių.
“Išėjau iš spintos” sau ir kitiems - aš nenoriu turėti vaikų. Niekada. Noriu turėti kačiukų :>

Nuo rugsėjo užsirašiau į puodų žiedimo kursus. Noriu pailsėti nuo nuolatinio galvojimo, kuo man būti, ir užsiimti meditacinio pobūdžio rankdarbiais.

Žodžiu, su kažkokiu visiškai neaiškiu, užtat labai maloniu pakylėjimu Katė Ant Palangės skelbia naują pradžią savo ieškojimuose :)

… Atleiskit, kad taip ilgai užtrukau. Plūduriuoju kažin kokioje nepatirtoje, jaukioje būsenoje ir man sunku ją išreikšti žodžiais.

(Vėlokai, Atf, Agne ir kiti, ačiū už spyrį į uodegą)

UPDATE: BLOGAS.LT MAN NELEIDŽIA KOMENTUOT, NEI PAS KITUS, NEI PAS SAVE. Matyt, nurašė po tiek mėnesių neaktyvumo…. -.-


UPDATE NR. 2: VIS DAR NELEIDŽIA -.-  Ačiū, mielieji. Kad Jūs žinotumėte, kaip visi šitie šilti komentarai širdelę paglostė… Murrr ^^ Ir supratau, kad pasiilgau.

PS. Atf, o kaip apsimesti, kad aš Lietuvoj? :)) Kiek žinau, yra čia mūsų ir daugiau su šita problema susidūrusių o.O

Vėlokai, didelis, tsakant, ačiū už pastangas, bet nu ni hrena sebe “paprastai šnekant…” O.o Nieko nebus, neišneša mano smegenys tokių parametrų :) Ryt parašysiu blogas.lt komandai ir paklausiu, kokią čia patriotinę politiką pradėjo varyt… -.-

Rodyk draugams


© 2016 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt