… Tai va, ką reiškia sėslus gyvenimas.
Darbas-namai-darbas. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais - keramikos kursai, kartkartėmis - kelionė į Švediją… Darbas patinka - dabar, kai vasaros sezonas baigėsi, net įdomesnių pirkėjų nebepasitaiko. Namai patinka, nors turiu tik pustuštį, užtat jaukų kambariuką. O keramikos kursai yra išvis fantastiškas užsiėmimas o.O Nuoširdžiai, tos keturios valandos mokymo įstaigoje man dar nėr pralėkusios taip greit… Nors, tiesa, puodžius iš manęs ne koks, tai palikau stakles ramybėj ir ėmiausi modeliavimo. Jau nulipdžiau keletą kreivų dubenėlių, vieną vaisių padėklą (irgi kreivą, nu bet tikrai gražų) ir keletą puodukų, kuriuos visus dar reikia išdegt.

Dar pagaliau susitaikiau, kad tiek daug metų aš iš tiesų sirgau. Nes tik dabar, atsiradus kažin kokiai anksčiau nepatirtai dvasios ramybei, suvokiau, kaip man iš tikrųjų bloga buvo visą tą laiką, kaip aš stengiausi nuo to pabėgti, rasti žmogų, kuris išspręstų mano problemas, pykti, kad jis jų nesprendė, vėl viską mesti, išvykti į kitą šalį, galutinai palūžti, bet apsimesti stipria, stipria, stipria…. Mano organizmas dešimt metų veikė kažin kokio vidinio narkotiko varomas, o gal tik alkoholio, cigarečių ir absurdiško cinizmo, taikomo visais gyvenimo atvejais.
Bet dabar……. Dabar viskas kitaip. Ir galbūt todėl apstojau rašyti. Apstojau kalbėti.
Tiesiog norisi TYLOMIS pasimėgauti ta pagaliau nusėdusia vidine pusiausvyra. Augančia stiprybe. Motyvacija. Aiškiai suvokti, kad pagaliau pasveikau. Ir kad prasidėjo naujas etapas.

Atrodo, šiais laikais priimta manyti, kad tam, jog jaustumeisi gyva ir vertinga sociumo dalimi, privalu jaustis arba liūtu, arba gazele. Bet aš jau gerą pusmetį labiausiai panešėju į tinginį ir net nesijaučiu kalta. Man patinka rutina.

Dar truputį. Dar truputį pagulėsiu, pasimėgausiu snaudžiančiu vidiniu žadintuvu. Juk taip gera, kai nereikia niekur skubėti…

PS. Geras straipsnis apie vienatvę.

Patiko (11)

Rodyk draugams