2009-04-28Vegetarian….NOT.

Visą gyvenimą kiek save pamenu buvau lepinama kotletukais, vištienos muštinukais, kepsniukais ir kitais sočiais mėsiškais patiekalais. Ak, toji agrarinė kultūra, be to, mama kasdien gamindavo pietus keturiems. Nenuostabu, kad daržovės man buvo “ne maistas”, nes - kaip tikra plėšrūnė - nepasisotindavau tol, kol negaudavau MĖSOS. Visa kita - tik priedas, nė velnio nenumalšinantis alkio valgomas vienas…

Tačiau nuo mažens pasistebėjau savyje tendenciją “siekti harmonijos su gamta ir savimi”, tad dar tada, kai mano kaime to niekas nesuprato ir nenorėjo suprast, ėmiau lepinti save žaliąja arbata. Dabar aš nuo jos priklausoma kaip kai kurie žmonės nuo cigarečių - vos baigus vieną puodelį užsikuriu kitą…

Žinoma, ties tuo nesustojau, sveika gyvensena ir pasibaisėjimas konservantais veržėsi giliau ir giliau į mano pasąmonę, kol galiausiai į parduotuvę ėmiau nešiotis mažą mielą knygutę “E”. Ten dažnai mėgstu pasitikrinti, ar koks paslaptingas sudedamasis elementas Eviensdudu, Etrystrisdešimt ir pan. neįeina į mano mėgstamo produkto sudėtį. Žinoma, griežtai atsisakau pripažinti, kad esu viso šito fanatikė, nes taip nėra, nes nevengiu ir spalvingų preparatų, bet…. laikausi nuomonės, kad jei nors 30 proc. to ką darai pakeisi kažkuo sąmoningai sveikesniu, ekologiškesniu ir šiaip švaresniu - jau pasiekimas.

Ir vis dėlto pastaruoju metu jaučiuosi įsprausta į kampą. Mano vartojamos mėsos norma sumažėjo taip… kad bemaž išnyko. Nagi nuėjusi į prekybos centrą maluosi pusvalandį po mėsos skyrių, kol apžiūriu visus dominančius gaminius according to my E-book, tada nusiviliu (bemaž visa lietuviška produkcija prigrūsta konservantų, kurių pagrindinis - fantastiškasai E62. Na ir už ką man mylėt tėvynę), tada keliauju prie vokiškos-ispaniškos, supjaustytos plonyčiais gabaliukais, įsitikinu, kad gaminys konservuojamas TIK jūros druska (mūsiškiai kažkodėl nepriėjo dar iki šitos technologijos, matyt, Baltijos jūros druska pernelyg ipritu pastiprinta) ir pagalvoju, kad - na va, šįvakar vėl laukia lėkštė itališkų salotų…. Labai gerai, kad jos sočios, skanios ir dar nenusibodo. Tik…

Štai anądien kolegėms pasiguodžiau, kad beveik nebevalgau mėsos ir dėl to darausi irzli, dviese - vegetarės - susižvalgė ir kitą dieną atnešė pačios gamintų sojos mėsos troškinių mėginukų. Paragavau - hm…. skanu….

Dar kitą dieną tos pačios kolegės sugebėjo mane nusitempti į vegetarišką kavinę centre. Teko pasitenkinti dviem indiškais samosais su ta pačia sojų mėsa…. Patiko!

Ir štai tik šiandien, taršydama paskutinę itališkų salotų porciją (šalia stovėjo burokėlių sultys, o galvoje sukosi planai kaip čia sumedžiojus vieną tų klajojančių ekologiškų turgelių), supratau, kad palengva virstu vegetare….. OMG.

Niekaip niekuomet nebūčiau galėjusi tuo patikėti. Ir aš visai to nenoriu! Bet ką daryti, kai ranka nebekyla pirkti maksimos faršo, o dar tie pranešimai apie kiaulių gripą?

Kas toliau?..
Kaip sau norit, jei kada pamatysit Vilniaus gatvėmis šliaužiojantį mano šešėlį, panašų į aną, kuri nugalėjo Australijos grožio konkurse, žinokit, kad Katė nebeturi sveikatos užlipti Ant Palangės, nes tapo vegane.

Rodyk draugams

Noriu padėkoti šiandien mane vežusiam popietinio 100-ojo mikroautobuso Santariškių kryptimi vairuotojui už tai, kad nepatingėjo savo transporto priemonėje sukurti keleiviams chill-out-lounge atmosferos.

Mikroautobusas naujas, aukštomis lubomis, nenudėvėtais kėdžių apvalkalais. Pritemdyta saulė (tamsintų langų efektas) sukuria fantastišką vakarinį apšvietimą, leidžiantį pasinerti į iliuziją, jog atsidūrei prabangiam naktiniam bare. Visur taip gaiviai kvepia citrusais ir mėtom (”Fairy”, most probably), kad, rodos, tuoj tuoj prisistatys barmenas ir būsiu palepinta šviežutėliu “Mojito”.

Ir jūs pasakykit man, kiek šiais laikais viešojo transporto vairuotojų klausosi “Opus 3″ lounge’o?

Patogiai įsitaisiau krėsle ir užsimerkusi mėgavausi nuostabia atmosfera iki pat Santariškių. Češyriškai šypsodamasi iš malonumo.

Mmm……..

Rodyk draugams

… Šiandien gražaus sekmadienio proga pasidovanojau sau septynis narcizus (bobutės prie “Maximos” pardavinėjo iš kibirėlio). Ak, kaip narciziška…..

Rodyk draugams

Šiandien jaučiuosi nei į tvorą, nei mietan. Galbūt man ir neįprasta rašyti apie save šitaip, bet tokia šiandienos tiesa. Šeštadieninis lakstymas po miškus rankiojant šiukšles (yes, I contributed, too) vienu megztuku man padovanojo dygų gerklės skausmą - jaučiuosi tarsi prarijusi ežiuką.

Kolegių patarimu suvartojau dvi porcijas vanilinių ledų, atseit, turėtų užšaldyti.

Kol kas dar neveikia.

Vakarop vėl keliausiu ledų.

O šiaip vis dar sprendžiu - ne intensyviai, tiesa - savo ateities planų dilemą, t.y. ką galbūt norėčiau veikti kada nors paskui.

Kažkas sprendžia, kur norėtų stoti, o štai aš ir mano draugė - tiesą sakant, net kelios, - svarstom, kaip čia lengviau tąją krizę pergyvenus.

Kadangi į Lietuvą ji dar tik pakeliui - na žinot, pas mus juk viskas vėluoja - reikia užbėgti tam už akių.

Tad šiandien svarstėm du galimus variantus.

Draugė kalbina pusmečiui išvykti savanoriauti į, tarkim, Keniją arba Indiją.

Bet aš atradau geresnį variantą.

Galvoju tapti elnių augintoja Šiaurės Švedijoje :)

Nagi prieš akis iškyla svajingas vaizdas: kalnų fone tvyksčioja šiaurinės pašvaistės, aš sėdžiu ant medinės trobelės laiptų, vilkėdama dviem storais, elnių motyvais dailintais megztiniais ir keturiskart apie kaklą apvyniotu šaliku. Pirštais laikau apkabinusi kakavos puodelį, skruostai smagiai įraudę - ką tik suginiau visą savo bandą į daržinę. Tolumoje kaukia vilkai, bet man jų nebaisu, nes prie mano kojų ištikimai snaudžia milžiniškas aviganis.

Tiesa, draugei šita mintis irgi pasirodė viliojanti. Bet paskui ji paklausė, kam tie elniai bus auginami. Turėdama galvoje, kad ji - vegetarė, numykiau “na taaaip, tiesiog auginami…. ” Kolegė iš kito ofiso galo: “Nu neslėpk, neslėpk - ir mėsytei jie auginami….” Tada aš draugei pažadu, kad mėsytei jų neauginsim. Mes juos suaugusius tiesiog paleisim į miškus… o mėsyte pasirūpins medžiotojai….

Tada draugė prisiminė filmą “Kuprotas kalnas”. Susižvalgėm.

……………..

Ok, ok. Grįžtam prie praktiškų minčių.

Rodyk draugams

Taigi. Egzaminai artėja. Dvyliktaklasiams. Tam tikra prasme egzaminas artėja ir man.
Nagi savanoriškai gelbėju kolegę, - kartais susirenkam pasimokyti interpretacijos rašymo meno.
Savais laikais parašiau labai gerai…. Tik štai ar išsamios filologijos studijos nesugadino mano gabumų - kitas klausimas….

(Šiandien mintys padrikos, prastai argumentuotos ir neišsimiegojusios)

Rašant interpretaciją, mano galva, svarbiausi yra šie tikslai:

- nenusirašyti visai į lankas.
- tekste įžiūrėti kažką naujo (kas gali būti nelengva, žinant, kaip seno daržo krienai pageidauja jiems dar iš sovietinių laikų mokomų ižvelgti dalykų)
- jei rašoma, kaip rašau aš, - nepasiklysti begalinių - argumentuotų Derrida teorija, be abejo - masinio teksto naikinimo opozicijų jūroje.

Savais laikais aš buvau cirko artistė, laviravusi dviratuku ant plonyčio - nusivažiavimo į lankas rizikos ir racionalių argumentų - lyno. However, išlaviruodavau net ir visai neblogai (atsižvelgiant į rezultatus).

Tiesą sakant, analizuodama tekstą aš tarsi panyru į savotišką transą. Mintys plaukia kaip žuvytės, aš slidžiom rankom gaudau tai vieną, tai kitą ir bandau sukišt į berėmį akvariumą, pilną psichodelinės konteksto masės.

Kas baisiausia, žuvytės ir taip spurda, o dar man jas iš rankų įžūliai bando nugvelbti tokia kvaila žuvėdra, vardu Logika.
Pakęst negaliu tokių paukščių, todėl dažnai tiesiog nubaidau ją į šalį.

Štiš, neliesk mano žuvų.
Be kita ko, turiu tendenciją viską analizuoti per moteriškąją prizmę. Kas dažnai - gal netgi per dažnai - pakrypsta “blogąja” - feminizmo - linkme…..
Todėl būna sunku, kai lyrinis subjektas ar pagr. veikėjas paaiškėja esąs vyras…. Bet nieko, labai norint viską galima įrodyti, nuo Logikos ginant savo žuvytes iš paskutiniųjų.

Taigi šiandien kolegė atsinešė kūrinį - Juknaitės “Stiklo šalis”.

Truputį nusiminiau. Baisiai jau seklus kūrinys…..
Na, bet vis tik pavyko šį tą išžvejoti analizuojant per šeimos sąvoką.
Pagr. veikėjos šeimą sudaro ji, vyras, ir vaikas. Iš pradžių.
Tryse. Trejybė bemaž asocijuojama su šventąja, krikščioniškąja trejybe. Tačiau moteris apskritai - tamsi, laukinė jėga. Krikščioniškieji matai jai - ne rodiklis.
Ir vis dėlto jai norisi tobulos šeimos. Kadangi moteriai, kaip minėta, šventoji trejybė nėra tobulas derinys, ji siekia dar vieno vaiko, kad šeima virstų tobulu simetrišku ketvertu.
(Vyras vaiko nenori.)
Vaikelis gimsta nesveikas, tuo būdu sugriaudamas tiek šeimos trejybę, tiek simetriškojo ketverto iliuziją.
Kadangi vyras vaiko nenorėjo, o ir šiaip jo vaidmuo istorijoje - šykščiai epizodinis, atsakomybė tenka moteriai.
Moteris stengiasi iš paskutiniųjų, tačiau nepatenkinta, laukinė moteriškoji prigimtis, kitaip sakant, “tamsioji jėga”, reikalauja savo, tuo būdu išlaisvindama moters tamsiąją motinystę (šuniukų skandinimo scena).

… Ir taip toliau. Beveik logiška, ką? :)

Praktika rodo, kad jei leisite man pasiginčyti psichotransiniame lygmenyje, įrodysiu jums KIEKVIENĄ SAVO MINTĮ.

Netgi būdama blaiva.

Tačiau kadangi su valstybinės komisijos nariais nepasiginčysi, tenka imti plaktuką ir sukalt savo žuvytėms bent elementarius rėmelius.

PS. Gaila, kad valstybinio baigiamojo egzamino metu dar neleistina (?) interpretacija per dekonstrukcijos prizmę…..

Juk taip smagu griauti stereotipinėmis įžvalgomis pagrįstą sistemą.

Rodyk draugams

Antrai pagal sudėtingumą profesijai…. po medikų… atstovauja….. vertėjai.

No, really. Šiandien dar kartą teko tuo įsitikinti.

Žinoma, taip teigiu remdamasi tokia jau pakankamai nemaža asmenine bei draugių kolegių patirtimi, kurią šiandien vainikavo daug psichologinės ištvermės ir google resursų pareikalavęs tekstas iš tiltų statybų srities.
Nagi ateina šiandien kolegė į darbą ir sako: ……
 
Pasirodo, penktadienio vakarą jai paskambino susirūpinęs žmogus, sako, girdėjau, kad mokat tokią retą kalbą. Tai man labai tekstuką reikėtų iš jos išversti. Sako, du puslapiai. Kolegė sutiko. O paskui dėkojo Viešpačiui, kad netikėtai pasąmonėje, užuot lėkus į klubą su mumis kitomis, sušvito prie vertimo šeštadienio vakarą prisėst. Pasirodo, visas tekstas - kažkokia smulki tiltų statybų instrukcija, tai visą naktį googlino akvedukus bei kitus “stambaus masto statybos objektų detaliųjų planų” ypatumus…. Ir toli gražu ne iš anglų ir rusų kalbų.
Pažįstamas jausmas, kai iš nuovargio pats nebematai, ką spaudinėji.
Todėl šiandien visos draugiškai susėdom kolegei pagelbėt. Mūsų pagrindinis darbas, beje, su vertimais nesusijęs, bet kad visoms vertėjos duonos teko paragaut, tai faktas.
Vargop negalop jungtinėm pajėgom išvertėm tas keletą likusių (vis tik draugė pačią didžiąją dalį darbo jau buvo įveikusi) sudėtingesnių akveduko konstrukcijos dalių, ir tekstas sėkmingai buvo nusiųstas klientui.

Štai tuo ir geras (dar nesugalvojau, ironiškai čia ar ne) vertėjos darbas: atrodo, puslapėlis, kas čia tokio.
O su tuo puslapėliu parą prasikamavęs tiek visko išmoksti, žodyną (abejų kalbų) praplėti, o ir savo akiratį - ne ką mažiau. Vertimas - tai nuolatinis mokymasis pačiose įvairiausiose srityse. Be kita ko, tai dar ir universaliausia profesija žemėje. Nes vertėjas -
kad ir iš kokios kalbos jis verstų, o jei dar iš retesnės - privalo
išmanyti ne tik savo, bet ir konkrečios užsienio kalbos specifiką (and yes, that’s a promotion :).

Prieš porą metelių ateina grupiokė. Nusikamavusi, juodais paakiais, suglamžytais plaukais, akivaizdžiai nemiegojusi. Ištiesia mums sumaitotą popiergalį, kuriame pavaizduotas klozetas: gal žinot, kaip VA ŠITA dalis vadinasi? Nu kur tarp vandens bakelio ir… nu va ČIA, kur nubėga vanduo…… Ne ne, nu va tas ŠLAITAS…. Būtent tas…. - čia ji sekundei prikanda lūpą, o paskui kietai, ir tuo pačiu taip beviltiškai graudžiai užbaigia -  ****TAS ŠLAITAS…
Tą akimirką manėm, kad žmogus apsiverks.
Bet čia buvo antrame kurse.
Dabar mes visos turim daugiau patirties.
Knaisiojomės ir statybų sferoje, ir politikos teko ragauti.
Nežinom lietuviškai, užtat ta retąja kalba pažįstam nemažai miltuotųjų šermukšnių, paprastųjų bei nepaprastųjų ievų ir kitokių tekšnių.
Štai šiandien nemažai išmokom apie akmenines konstrukcijas ir viadukus…..

Universali specialybė, ką ir bepridurti :>

Rodyk draugams

Pastaruoju metu apsilankiusi blogas.lt puslapyje imu katiniškai čiaudėti.
Ir jau radau priežastį - regis, įsitaisiau alergiją kasdieniams įrašams apie meilę.
Ne,
aš šio žodžio nerašau didžiąja. Neišryškinu boldu ir neapipaišau
kraujuojančiom širdim ar nuogų moterų su vieno sparno imitacija
nuotraukomis.

Ilgą laiką maniau, kad meilę apskritai kiekvienas mūsų suvokia be galo individualiai. Tačiau nuo to laiko, kai blogas.lt kas antras įrašas belen kaip
lipdomas šia didinga tema, ir kiekvieną jų atsivertus mano jautrią
nosytę užkutena kylančios rožinės fėjų sparnelių dulkės (arba ugninės
neapykantos žiežirbos), pradėjau manyti, kad meilė iš tiesų skirstoma
tik - geriausiu atveju - į dvi kategorijas.

Laimingą ir nelaimingą.

Be
abejo, jūs visi tokie individualūs (nesupratusiems - ironizuoju), kad
visų apibendrinti tikrai nepavyks, bet pabandysiu pateikti bent po
keletą abiejų rūšių pavyzdžių.

Įrašai apie LAIMINGĄ MEILĘ dažniausiai panašūs į šiuos:

Kai autoriui/ei - trylika.

“Myliu Tavia, katjuk. Mes busim amzinai nes musu meilia tesis amzinai.”

Kai autorė - pseudointelektuali šešiolikmetė:

“Baigiau
skaityti Dostojevskį ir mano gyvenime stojo juoda diena. Akimirką
pamaniau, kad viskas. Stovėjau ten, troleibusų stotelėje,
stebeilydamasi į savo emo batus, laikydama Dostojevskį kairėje, ir
cigaretę - dešinėje. Mano juodų plaukų sruoga nerūpestingai krito ant
akies, o aš galvojau: lyja. Šūdas, supranti, viskas buvo šūdas….
Taip, tą akimirką tikrai norėjau mirti. Bet tada priėjai Tu. Tavo veide
mačiau rūpestį ir širdgėlą dėl viso pasaulio…. Tai buvo
neįtikėtina…. Tada tu paklausei, ar nenuvažiavo antras, ir kai
pasakiau “taip”, žvelgdama į tavo gilias kaip…. (dabar nesugalvoju
kokio gilaus palyginimo, nu px) akis, tu giliai atsidusai ir pasakei
“Fuck”…. O vėliau pakvietei mane arbatos. Žinau, kodėl. Pamatei
Dostojevskį mano rankoje, o Tau juk patinka tik tokios išsilavinusios
moterys kaip aš…. Vakare Tu jau bučiavai mane Sereikiškių parke, o aš
galvojau: štai ir mano angelas vienu sparnu. Nes ir aš - angelas vienu
sparnu. O žinai, kas būna, kai du angelai su vienu sparnu susijungia?
Jie mylisi amžinai. Ir Tu žinai, kad mano intelektas man neleidžia
pripažinti, kad Tave myliu, todėl rašau šį įrašą, jame išliedama visą
širdį. Galbūt rasi, o gal ir ne….. (vakare skype atsiųsiu nuorodą)”

Kai autorius - dvidešimt dvejų one.lt lankytojas:

“Zujka,
Tju nuostabi. Ir ne tipo, nes ce rimtas bajeris. Man rods, as Tave
myliu. Tju parasei man “Ljabukas” ir mane pritrenkė Tavo iškalba (nu ir
krūtinė, uch kačiuk, pati žinai už ką Tave taip myliu). Žinau, čia ne
one.lt, čia blogas.lt, bet aš vis tiek įmesiu savo nuotraukikę baseine,
kad kitos panos pamatytų kaip Tau nuskilo, pupa mana.”

Kai autorius - pirmakursis aštuoniolikmetis:

“Kai
atvažiavau gyvent į Vilnių, supratau, kad čia mano miestas. Nes čia
tiek afigienų panų, kiek jų gyvenime Radvilišky nemačiau. Bet Jurga -
nuostabiausia. Jurga, TU NUOSTABIAUSIA, NORIU KAD ŽINOTUM!!!!!”

Ir taip toliau.

….. O iš kitos pusės - keletas NELAIMINGOS MEILĖS pavyzdėlių:

Kai autorius - penkiolikmetis krepšininkas:

“Mano
gyvenimas žlugo. Sekmadienį mačiau kaip stadione laižeisi su Paulium.
Nu na….. Su tuo lochu….. Kuris yra mano geriausias draugas…. kaip
tu galėjai…… Negi tu tikrai kalė? Paskiau paklausiau Pauliaus kas
tai reiškia. Jis pasake kad tu kale ir kad visi zino kad tu kale tik as
vienas duxas. As negalejau jam nieko pasakyt. As nezinojau ar tai
tiesa. Bet man jau px. Sivakar zengsiu galutini zingsni. Uzblokuosiu
tave skype. Viskas. Daugiau stenksiuos pamirst tave, ta kuri buvai mano
gyvenimo meile. Gyvenk kaip nori. Gyvenk be manes. PS. Irma P. is
septynioliktos Marijampoles rajono vidurines, TU KALE!”

Kai autorė - rožiapirštė gliamūrinė mergaitė, kurios pomėgiai - tašės, vakarėliai ir koksas:

“Nx.
Tu sudaužei mano trapią širdelę. Loxe tu, su niekuo aš taves
neapgaudinėjau. Aną vakarą Gravityje su Andriucha mes ten apie gyvenimo
prasmę kalbėjom, bet ne tau tai suprast. O ką tu darei? Kampe tratinai
mano geriausią draugę! Tai vat žinok, kad man nusibodo šitos
peripetijos. Davai skiriamės. Ir jo, aš noriu, kad tai žinotų visi mano
blogo skaitytojai. “

Kai autorius - aštuoniolikmetis sostinės gyventojas, šiais metais stosiantis į filosofiją arba lietuvių filologiją:

“Tu
nežinai, kad stebiu Tave iš paskutinio suolo. Tu tik ryt vėl nustebsi,
savo pašto dėžutėje radusi suglamžytą popiergalį. Išlankstysi jį
troleibuse, pakeliui į lietuvių pamoką. Ir žinau, kad nusišypsosi. Nes
ten tebus dar vienas mano rašytas eilėraštis. Arba Nyčės mintelė.
Kartais galvoju, kiek dar eilėraščių turėsiu Tau parašyt. Kiek dar Nyčės turėsiu pacituot, kad susiprastum, jog tai rašau Tau aš. Romantiškas vaikinas su nudrengtais treningais iš paskutinio suolo klasės gale. Juste, atsimerk.”

                                                                              Ir panašiai.

C'mon,
negi man vienai tai ima nusibosti? Garbės žodis, tai tampa
nebenuoširdu. Atrodo, it visi rašytumėte apie du žmones - Jį arba Ją. O
kur jūsų ypatingieji? Nebe tokie ypatingi, kaip pasirodo, paskaitinėjus
ir kitų čia rašančių žmogeliukų meilės pareiškimus, ką…..

PS. Patarimas - pasilikit bent kiek intymumo, skirto TIK savo išrinktajam. Ir galbūt jis vėl virs ypatingu.

Rodyk draugams

Turiu draugę. Draugė mano, kad didžiausia gyvenimo laimė yra iki dvidešimt penkerių ištekėti už pirmojo vaikino, su kuriuo permiegojai (iš meilės, kaip gi kitaip, pirmieji kartai visuomet tik iš meilės, skliausteliuose ironija negalioja), pagimdyti jam du-tris vaikučius ir gyventi ilgai bei laimingai. Be jokios abejonės, ji bus tobula žmona, kurios vyras tikrai neapgaudinės. Jos pasakose taip nebūna. Nebūna nei skyrybų, nei daužomų lėkščių. Nebūna į paauglystės fazę perėjusių atžalų ir kitų problemų, o vyras kasdien dovanoja raudonas rožes.

Draugei dvidešimt treji. Jos gyvenime santykių dar nepasitaikė iš viso. Draugė tikrai simpatiška mergina, tik štai gyvena užsirakinusi aukštam aukštam iliuzijų bokšte, nuo kurio raktelį laiko po pagalve, o pati kiekvieną dieną atsidaro langą ir telepatiniu būdu išsiunčia žinutę visiems pasaulio gyventojams “Na, ar šiandien aš pagaliau sulauksiu savo princo? Any volunteers? Not you. I don't like you.”

Draugė devyniasdešimt procentų savo laisvalaikio praleidžia namučiuose.
Kviečiu pasivaikščioti - ne, laukiu savo princo - būsimo vyro.
Kviečiu išgerti kavos - ne, laukiu savo princo, kuriam galėčiau pagimdyti du sūnus, jau sugalvojau jiems vardus.
Kviečiu į kiną - nenoriu, aš turiu internetą.
Kviečiu į klubą - nemėgstu šokti.

Ir nuolatos tas pats klausimas - kodėl mano princas pas mane vis dar nepaprašė audiencijos? Esu laisva pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais. Dar penktadieniais ir šeštadieniais. Na, ir sekmadieniais.

Iš kitos pusės….

Kviečiu nueiti į klubą su Andriumi (Andrius draugei jaučia simpatiją. Tikėdamasis su ja susipažinti artimiau paprašo mano pagalbos) - man nepatinka jo šukuosena, tiksliau, jis visai neturi stiliaus.
Kviečiu nueiti į vakarėlį, kuriame tikrai bus patrauklių, draugės skonio priešingos lyties atstovų - nenoriu, ten per daug įspūdingų blondinių, kaip aš ten atrodysiu tarp jų.
Eime penktadienį pas Eriką į arbatos vakarėlį? Tau gi patiko Erikos brolis.  - Neee, Erika tavo draugė, aš ten jums tik trukdysiu.
Marius prašė tavo telefono numerio…. - Rimtai? Tikiuosi, susipratai neduoti? Jis visai ne mano skonio, per… paprastas kažkoks.  Nea, neduok.

Susitinku su ja kartą per savaitę. Pasiklausyti, kokia ji jaučiasi nelaiminga be savo princo, kuris vis nesiteikia pasirodyti jos pilkame gyvenime. Ir mandagiai šypsantis atlaikyti nebylų kaltinimą, kad aš princams neteikiu tokios didelės svarbos gyvenime, kad nusipelnyčiau jų kartkartėmis man parodomo dėmesio. Ir lašeliuką pavydo, deja….. kad gražų pavasario sekmadienį “kažkokiu būdu” sugebu panorėt išeit pasivaikščiot po vakarėjantį Vilnių. Dialogo pabaiga visuomet tokia pati - “man taip jo reikia…. taip jo reikia….. nieko daugiau nenoriu, reikia to artimo žmogaus….. -  Gal eime rytoj išgerti alaus su Andrium ir Marium? Tiesiog, draugiškai. Prasiblaškytum… - Ne, jie abu ne mano skonio.”

Nežinau, kodėl, bet anksčiau iš tiesų jausdavausi kiek kalta prieš ją. Todėl visomis pastangomis stengdavausi ją ištempti iš, anot jos pačios, pilko pasaulėlio be princų į tą didesnįjį pasaulį, kur princą gali sutikt ant kiekvieno kampo. Jis tau patinka? Nagi eik, užkalbink jį. Nusišypsok, juk tavo tokia graži šypsena, - skatindavau ją. Tačiau iš jos tesulaukdavau susierzinimo, lydimo amžinos frazės: Mes kitokios. Aš ne tokia kaip tu. Aš nedrąsi. Anokios čia drąsos reikia, juk nesikandžioja, - bandydavau viską nuleisti juokais. Ir vėl: mes kitokios.

Ilgainiui nustojau. Galbūt tai tiesa. Kad ir kaip žmogus norėtum kitam padėt, už aną jam laimės nesukursi. Tad telieka jai palinkėt sėkmės susiprantant, jog svajonės - kad ir kokios jos būtų - reikalauja ir tavo paties pastangų.

Rodyk draugams

… Aaand here she goes again.

Smiling to herself, reading her own thoughts in a smoke of a cherry cigarette.

Another glass of wine, and the walls pop cherry-blossoming.

Cherries…… the spring has come in a faded red.

Right there she suddenly sees His eyes, the ones of an Angel. He steps in through the window, and, to tell you the truth, He's quite clumsy, obviously, not used to enter like this, OMG…. His huge wings get stuck for a second, but it's not an obstacle, oh noooo……

He came to save her. (Cause that's His job, you know, to save some souls not to be lost, that's what They're paying Him for)

- Come with me, sweety, - He gently smiles. (Trying to add some extra points to His perfect reputation)

But… His smile soon fades away with uncertainty. Yeah… it seems….

 She does not want to be saved. Really……

Her Shattered World is too precious to be left behind.

- Naaah, you go, - she smiles back and takes another deep breath.

As a living creature.

Rodyk draugams

Ką tik grįžau. Per lietų. Troleibusams šįkart leidau važiuoti pro šalį, taškant balose išskystėjusius žibintus, grįžau pėstute, mano skrybėlė nuo lietaus apsaugojo tik nosytę, į butą įžengiau varvančiais plaukų galais. Bet miela….. pasakiškas lietus.
Šalnų nebebus. Viskas. Baigėsi žiema.

Nuostabų vakarą atšventėm su panelėm kolegėm, lauko kavinukėje, tingiai gurkšnodamos vyną.
Karts nuo karto mūsų kompanijoje, paprastai išgėrus šio to stipresnio už pieną, neišvengiamai paliečiama ir “pasaulio pabaigos” tema.
Modeliuojam scenarijus ir svarstom, kaip reikės nuo to išsigelbėt (A.: “O tai ką tu darysi, jei Lietuvą užpuls Šiaurės Korėja?” B.: “Nu ką ką…. eisiu su šakėm tėvynės ginti.“).

Vat pavyzdžiui vienos kolegės žiniomis, remiantis patikimuoju Delfiu, 2012-ais baigiasi Majų kalendoriaus galiojimo laikas. Teorijų išsikėlėm visokių - skeptikai tvirtina, kad majams tiesiog baigėsi rašymo (ar skaptavimo) priemonės, bet kadangi skeptikė tarp mūsų keturių tebuvo viena,  greitai įtikinom ją rimtai gresiančia pasaulio pabaiga ir tada jau visos kartu ėmėm svarstyti, kaip čia padidinus savo galimybes išgyventi.

Po nemenkų diskusijų priėjom prie išvados, kad būtina pasitaupyti, kolektyviškai išsinuomoti erdvų rūsiuką ir jau pradėti kaupti kuo gausesnes geriamo vandens atsargas. O kaipgi……

 - Įsivaizduokit, pasaulio pabaiga, ane? Okėj, vakar buvo. Didžiulis sprogimas, saulės plazma blokuoja visus elektros prietaisus, Niujorke kyla panika…. Bet čia vakar. O dabar įsivaizduokit, - atsibundi, žmogus, kitą rytą po pasaulio pabaigos - o galvą skauda ne tas žodis… gerklė džiūsta…. gert noris nežmoniškai… Iš po vakar nieko neprisimeni, nesupranti, kas vyksta, tik žinai, kad žiauriai nori gerti….. Nušliauži į virtuvę…. atsuki čiaupą…… o iš jo NIEKAS NEBĖGA!!! Va TADA ir įvertini tą rūselį su geriamo vandens atsargom….

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt