Štai neseniai sulaukiau pasiūlymo imtis dėstyti kalbų mokykloje. Atsisakiau. Jūs tik įsivaizduokit - išmokyti naujos kalbos suaugusiųjų grupelę, už kurios kursus sumokėjo darbdavys ir kuri į tuos kursus eina nenoriai it penktaklasiai mokyklon….O kur dar suaugusių “mokinukų” požiūris į jaunutę „dėstytoją”… Taip ir įsivaizduoju, kaip vyksta pamoka:
„ Kamarauskai, prašau, skaitykit pirmą sakinį.”
„Ko taip?”
„Jūs nesiklausot? Namų darbų kur buvo užduota.”
„Tai kad… nelabai turiu padaręs.”
„Nelabai? Kas nelabai? Tai padaręs ar ne?”
„Ne… Žmona…”
„Ką žmona, Kamarauskai? Nu dar gražiau, kiekvieną pamoką vis žmona ir žmona…. Tai gal skirkitės, ar ką, kad jau ji namų darbus ruošti trukdo….”
Klasė prunkščia, Kamarauskas išraudęs nuleidžia galvą, tyli, paskui neišturi ir sušunka:
„O vat jūsų batai ŽALI KAŽKOKIE, ir dar kerziniai!”
Atsisuku.
Nu taip, žali, Kamarauskai. O namų darbų tai jūs vis tiek nepadaręs. Rašau du.”
Kamarauskas sunerimsta.
Nu…. moookytooja….”
„Aš taip nebegaliu, Kamarauskai. Garbės žodis. Jūs suprantat, kad esu įpareigota jūsų darbdavio išmokyti jus kalbos, o jūs nė nesistengiat? Negi taip sunku vakare pusvalandį skirti pratimui? Ir kiek galima dėl šito kaltinti žmoną? Ne ne….. - graudulingai užverčiu akis į viršų, - vadinas, su jumis, Kamarauskai, reikia griežtai. Viskas. Rašau du. Bus jums pamoka. Ir kad rytoj ateitumėt padaręs namų darbus, nes bus tas pats. Maryte, skaitykit.”
Marytė klusniai grumuliuoja sakinį, bet aš į ją nežiūriu. Matau, kaip Kamarausko gerklėj kyla gumulas, o akyse tvenkiasi ašaros. Dvejeto aš, beje, dar neįrašiau.
„Taaaiip, šaunuolė. O dabar, klase, kartojam….. laabai gerai.”
Pakyla ranka.
„Taip, Peckevičiau?”
„Galiu paklaust?”
„Tikrai taip. Galit visu pajėgumu.”
„Kodėl šito žodžio šaknies priebalsis keičiasi į tą kitą?”
Tyliai atsidūstu. Kaip nekenčiu aiškinti gramatikos.
„Peckevičiau, o jūs gramatiką namuose skaitėt?”
„Skaičiau.”
„Tai kas ten rašoma?”
Nu vat rašoma, kad šitas žodis - išimtis.”
„Teisingai. O ką mes darom su išimtimis?”
„Išmokstam mintinai.”
„Teisingai…”
„Bet, mokytoja…”
Peckevičiaus akyse vis dar šviečia vaikiškas sumišimas.
„Taip, Jonuk?”
„O kam reikalingos taisyklės, jei išimtis reikia mokytis mintinai, ir dar žodžius reikia mokytis mintinai…. tai gal tiesiog kiekvieną žodį išmokti mintinai ten…. nu ir…. vat, nes tos taisyklės - vienos išimtys…” - užbaigia nepatenkintas patempta lūpa.
Padedu tušinuką ant stalo ir prisėdu.
„Matai, Jonuk… mokytis taisykles yra lengviau, nei kalti kiekvieną žodį…. nes taisykles kartais gali pritaikyti daug žodžių iškart….”
„O kodėl tik kartais?”
Nutylu ir apžvelgiu klasę. Pas visus - nepasitenkinimo mina. Ypač pas Kamarauską, kuris dėl menamo dvejeto guli ant stalo, nosimi įsikniaubęs į megztinio rankovę, ir nereaguoja į aplinką.
Pakyla kita ranka.
„Taip, Rinkevičiau.”
Pusamžis pliktelėjęs vyras vėl užduoda klausimą:
„Mokytoja? O kodėl mes išvis turim mokytis šitos kalbos? Nes mums niekas nepaaiškino…”
Žvilgteliu su užuojauta. Vargšai darbuotojai.
„Na, Vytuk…. - aiškinu kiek įmanoma švelniau. - Taip kartais jau būna gyvenime, kad viena firma ima ir… susibendradarbiauja su kokia nors kita. Nes… matot…. kartais ta kita firma turi tai, ko neturi ta pirmoji…. daug dalykų…. tarkimmmm,” - nukreipiu žvilgsnį į lubas, stengdamasi sugalvoti pavyzdį, - “daugiau filialų. Europos Sąjungos paramą. Perspektyvos galimybes. Ir taip toliau….” - Žvilgteliu į klasę - aha, klauso visi akis išpūtę. - „Tai va. Pastaruoju metu visuotinai…” - mintyse pasižymiu sau, kad šiuo atveju „visuotinai” - reliatyvi sąvoka - “…paplitęs reiškinys, kai vietinės kilmės firma bendradarbiauja su užsienine… Irrrr….. naaaa…… taip jau yra, kad kartais vienos ar kitos firmos darbuotojams tenka…. prisitaikyti….. Kaip kad jūsų atveju,” - nusišypsau.
„Mokytoja?”
„Taip, Jankavičiene.”
„O tie kiti…. nu… tos kitos - užsieninės kilmės - firmos darbuotojai…. tai jie irgi lietuvių kalbą mokosi dabar?”
Viešpatie, koks naivus klausimas…. net susigraudinu. Jankavičienės žvilgsnis toks tyras….. ir kaip čia dabar tiesą pasakyt?
Darkart atsidūstu. Net Kamarauskas pakelia galvą ir išsižiojęs laukia, ką atsakysiu.
„Na…. Visko gali būti….. gal ir…. gal ir…. įdomu kuriam, - bandau išsisukti nuo tiesaus atsakymo, - gi mūsų lietuvių kalba… tokia…. graži….. archajiška……senobinė….. taip kad….. njooo… visko gali būti….”- reikšmingai palinksiu galva ir staigiu judesiu vėl atsiverčiu vadovėlį, bet jaučiu, kad šios dienos pamoka jau sugadinta.
Klasė nuščiuvusi.
„Tai bet gerai, - pasigirsta susimąstęs balsas iš paskutinio suolo, - bendradarbiavimas tai bendradarbiavimu….. bet….. velniam šita kalba reikalinga man, jei aš pusę dienos kabinetuose rozetes įsukinėju?!”
Pritariamai linkčioja pusė klasės. Kita pusė renkasi tušinukus, popiergalius ir triukšmingai ruošiasi namo. Žvilgteliu į laikrodį - pamoka baigta.
„Kitai pamokai keturiasdešimt trečias, keturiasdešimt ketvirtas pratimai ir gramatikos trečias skyrius,” - beviltiškai šūkteliu išeinantiems pro duris.
Netrukus jau nieko nebėra. Liekame tik aš ir Kamarauskas. Klausiamai žvilgteliu. Kamarauskas prieina prie stalo, trina smilium į žurnalą ir išraudęs sumurma:
“Šita…. mokytoja… gal… galima…. kaip nors… be to dvejeto…. man…. pas mane…. šefas kai pamatys, nubrauks nuo algos…. aš…. aš pažadu, darysiu visus namų darbus, žmoną naf*k kitan kambarin uždarysiu, kad galvos nemaročintų!”
“Bėkit, Kamarauskai. Tik žiūrėkit, kad man namų darbus pradėtumėt daryt.”
“Ot tai ačiū, mokytoja,”- nušvinta Kamarauskas ir išrūksta iš kabineto.
Minutėlę parymau. Tada užsirišu atsipainiojusį bato raištelį. Ir lėtai patraukiu namo.

Ne.

Vis tik ne man dėstytojos darbas, matyt…

Rodyk draugams

Kartais esu paslaugi iki smulkmenų, ir šiandien - viena tų dienų, kai aš būtent tokia. Štai pakeliui į parduotuvę sustojau prie mažytės, gal poros centimetrų sraigutės, šliaužiančios šaligatviu gėlynėlio link. Apsidairiau, žiūriu, vaikai aplink žaidžia. Et, galvoju, sutraiškys vargšelę gyvenimui dar neįsivažiavus. Suėmiau dviem pirštais ir atsargiai - nežinau, pro kur sraigės kvėpuoja, bet kad oro nepritrūktų - nukėliau ant lapo gėlyne.

Tiesą sakant, nuo vaikystės įpratau sraiges transportuot greituoju būdu - gi gaila, joms ir taip lėtai gyvenasi, tai nesinori, kad ir taip menkas jų gyvenimėlis greitai pasibaigtų. Tėtis kažkada pasišaipyt bandė iš manęs, vaiko: o iš kur žinai, kurion pusėn joms reikia?  Kaip iš kur - gi pasižiūri, į kurią pusę galvytė atsukta, ten šliaužia, šitas ir nebiologui aišku….

Vakarėja. Langas kiek praviras - viena katė snūduriuoja ant palangės, kita jaukiai įsitaisiusi prie stalo. Dirbu, tyliai skamba džiazas. Staiga girdžiu pridususį jaunuolio balsą, sklindantį iš lauko: „Ne.. nemačiau…” Kitas, toks pat uždusęs: „Visur ieškojai? Už namo? Ten miškely?” Girdžiu, kad labai susijaudinę. Matyt, kažkas svarbaus pasimetė. Gal šuniukas pabėgo? Susirūpinu ir kilsteliu galvą. Gal padėt žmonėms reikia, sumetu, gi jau temsta, keliese geriau ieškoti… Ir jau kylu nuo stalo, kai išgirstu  vėl kažkurio balsą: „Bl&* surasiu s$%ka šonkaulius sulaužysiu gaidžiui bl&%*…”

… Vėl prisėdu.

Paskui darkart atsistoju.

Prieinu prie lango.

Uždarau jį. Dar šiek tiek pagarsinu muziką.

Grįžtu prie stalo ir vėl imuosi darbo.

PS. Šonkaulius laužyt tai čia tau ne sraigę per kelią pernešt, po šimts palangių.

Rodyk draugams

Katė Ant Palangės šiandien - baisiai suirzusi. Dėl nežinomų priežasčių gavo du elektroninius laiškus su užduotimis, kurias žūtbūt reikia pabaigti iki ryt ryto septintos.
Tad pareigingoji mano pusė šiuo metu morališkai ruošiasi kibti į darbą žibalinės lempos šviesoje, o nepareigingoji purkštaudama švysčioja uodega kairėn-dešinėn ir murma visus keiksmažodžius, kokie tik šauna galvon.
Tiesą sakant, visiems žinoma, kad keiktis - sveika. Pykčio ar suirzimo geriau nelaikyti savyje ir nekaupti, - paskui gali ilgam įsiskaudėti galva ar sutrikti loginis mąstymas.

Mėgstamiausi visų laikų visų tautų, žinoma, - rusiški… Gerai limpa prie liežuvio ir prie visų įmanomų paviršių, ant kurių tik svaidomės…
Kita vertus, keiksmažodžius taip pat derėtų rinktis atsakingai, nes kai kurie jų turi neigiamą grįžtamąjį poveikį. Bet ką daryti, jei visokios rūtelės ir rūpužėlės, su rusiškais palyginus, neišreiškia subtilių mūsų jausmų nė dešimtadaliu?
Neskubėkit nusivilti. Juk pastaruoju metu Lietuvos padangėje pasipylė šitiek reiškinių, kurie, tinkamai įsprausti į standartinės keiksmažodžio ar keiksmafrazės rėmus, puikiausiai tinka reikšti bet kokio stiprumo pykčiui, susierzinimui, nuoskaudai ir kitiems neigiamiems jausmams. Leiskite pateikti pavyzdžių iš asmeninio vartojimo žodyno:

- Kad tave zv*nkus po tiltu….
- Po šimts *ikul su *ikuliukais!
- Kad tave *arasovas nukniauktų..
- Kad tave r*lanas tranzuojant….
- Kad tave B*ndžiai lietuviškon popscenon!
- Rupu*e*ičiop viskas…..
- Kad tave *etr*škevičius švarkeliu pridengtų!
- Kad tu taip vedybų sutartį su *al*ntaite…
- *ią tau į plaukus!
- Kad tu su Rad*iu pabustum…

Žinot, kai žmogus tikrai susierzinęs, patys pikčiausi keiksmai ant liežuvio galo neraginami dygsta, tad jau atleiskit, kad ėmiau ir leidau sau šitaip šįvakar. Šitaip… nefilologiškai :>

Rodyk draugams

Būna, kai rankinę su kiekviena diena darosi nešioti vis sunkiau ir sunkiau, kaltas visai ne jūsų stuburas. Karts nuo karto, kaip jau įsitikinau, pravartu imti ir nuodugniai apžiūrėti rankinės vidų:

Mano skaičiavimais, rankinėje apie pusmetį tampiausi septyniolika su puse potencialių “Teleloto” bilietų.

Rodyk draugams

Savaitgalį sulaukiau tėvų vizito. Tėvai yra tėvai, - kad ir kiek jiems aiškintum, jog tau štai jau dvidešimt ketveri, esi savarankiška mergaitė, turi profesiją, pati save išlaikai ir vat netgi ypatingom progom leidi sau vieną kitą vyno but.. taurę, tėvams vis tiek liksi jų mažytė, savimi nesugebanti pasirūpinti mergaitė su žaliais suvarstomais botais iki kelių …

Taigi gavau dovanų šviežių kaimiškų pomidorų, keletą stiklainių marinuotų daržovių ir kitokių šviežių maisto produktų (gerumėlis…)

Tėtis tesėjo kadais duotą pažadą ir atitempė seną televizorių. Pastatė ant rašomojo stalo, sujungė laidus ir spindėdamas didvyriškumu - kiaurai permačiau - pagalvojo, jog pagaliau jo dukros gyvenimas bus “kaip pas visus normalius žmones, nes žinai, dukra, kaip tu be televizoriaus”. Kukliai nutylėjau apie naujausią technikos išradimą - internetą.

Mama nuo savęs irgi nusprendė pamokyti gyvenimo ir virtuvėje paliko šūsnį pusės metų kolekcijos “Moters savaitgalio” žurnalų. “Vaikeli, čia labai gerų straipsnių yra, va žiūrėk, čia kaip nuo slogos gydytis, dar kažkur buvo, kaip konservuoti grybus, o va šitam numery mačiau apie braškes rašo…” Apie internetą užsiminti vėlgi nedrįsau.

Na ir spėkit, iš ko susideda įprastas Lietuvos moters savaitgalis?

Aš ilgai nespėliojau. Teperverčiau keletą “Moters savaitgalio” numerių:

- “Graži stebuklui augant. Kai besilaukiant keičiasi figūra”;

- Dešimtmečiams paklūstantys plaukai. Kaip juos prižiūrėti, vyresnėms moterims”;

- “Laukia darželis, pirmoji klasė”;

- “Mažylio nepriima į darželį - ką daryti?”;

- “Ar būna neišvalomų dėmių”;

- Skiltyje “vasaros skaitiniai” - Jennifer Crusie knyga “Vyrų medžioklė”…. ( Intriguoja. Mačiau spaudos kioske, keturi devyniasdešimt devyni, sakyčiau, reikės prigriebt… );

- televizijos programa;

- horoskopai;

- “Olimpietis imtynininkas Mindaugas Ežerskis: nesuprantu, kaip šeimoje galima paskelbti nekalbadienius”;

- “Vidurvasario sodo, daržo, gėlyno darbai”;

- Vakaro skaitiniuose - “Vasaros flirtas”, tęsinys;

- Kryžiažodis;

- “Tegul vasarą žvejojimas nurungia mezgimą?”;

- Festivalis “Tek saulužė ant maračių”;

- “Vidurvasarį tik spėk suktis”…

Ir iš tiesų. Mielos moterys. Štai tokie turėtų būti jūsų savaitgaliai - kad tik spėk suktis! Ir pamegzti, ir daržus nuravėti. Ir vaiką pirmon klasėn paruošti. Ir šeimai skanius pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę pagamint. Ir pažvejot, ir į festivalį “Tek saulužė ant maračių” suspėt…. o kur dar grožis ir sveikata? Žodžiu, nepamirškite skirti laiko sau…

Tiesą sakant, nusivyliau savimi. Neįsipaišau aš į tą standartą nors tu ką, kad galėčiau leisti savaitgalius kaip tikros moterys. Nei vaiką pirmon klasėn paruošt reikia, nei su vyru šeimos biudžeto klausimais dalintis, nei ypatingais skalbimo milteliais rūpintis…. kaip sau norit, vakar susivokiau, kokie neturiningi vis tik manieji savaitgaliai.

PS. Mamyt, taip jau būna, kad ne visuomet obuolys nuo obels netoli rieda. Kartais girdi - dunkst po obelim… Prieini, pakeli, žiūri - apelsinas…Taip ir mes: Tau - “Moters savaitgalis”, man - vienas kitas feminizmo teorijos tomelis….

PPS. Miela “Moters savaitgalio” redakcija, man labai patinka jūsų žurnalas. Daug vertingų patarimų. Rytoj mokysiuosi konservavimo pagal straipsnį devintame puslapyje…. Tiesa, aš ir mano vyras pasigendame anekdotų… Aaai, į horoskopų skiltį žiūrėt?

Rodyk draugams

Vakar įsigijau naują lempą. Maniau, paprasta stalinė, tačiau netrukus paaiškėjo, kad sėkmingo atsitiktinumo dėka man pakliuvo reta šešėlių medžioklinė. Taip po ilgos pertraukos gavau progą vėl pasilabinti su savuoju, išdykėliškai įsitaisiusiu ant neseniai ištapetuotos sienos (po paralium, ir klijavimo brokas matyti…):

Turiu pripažinti, kad maniškis - visai draugiškas ir nepiktas. Nesišlaisto pakampėmis ir nesivelia į šešėlinę veiklą ( na, nebent tik kartais parašinėja į blogą)… Gal kad baisiai tingus… Bet kokiu atveju, mes su juo puikiai sutariame ir net šyptelim retsykiais vienu metu.
Dažniausiai šešėliai ir yra draugiški bei tingūs. Jie mėgsta tupėti prieblandoje ir visiškai nepageidauja užmegzti kontakto su aplinka. Šešėliams patinka stebėti. Klausyti. Ir tylėti.
Tačiau kartais šešėlis ima ir atitrūksta nuo savo šeimininko. Tai yra, žmogus gyvena vieną gyvenimą, o jo šešėlis - visai kitą. Sakytum, įgyja asmenybės bruožų.
Šitokios šešėlinės asmenybės turi vieną savybę, skiriančią jas nuo įprastų šešėlių. Jos iš esmės yra apčiuopiamos. Kas šiurpiausia, apčiuopiama yra ir jų šešėlinė veikla. Ir netgi duoda apčiuopiamų rezultatų. Tačiau paliesti pačias šešėlines asmenybes retai kas ryžtasi. Net ir patys drąsiausi retai kada išdrįsta. Matot, šešėliai - sprūdus dalykas. Taip lengvai neprigriebsi. Ak ne. Šešėlinės asmenybės turi ausis sienose…. Nes sienose jos ir gyvena.
Todėl šešėlinis pasaulis klesti ten, kur jų nesugeba prigriebti.
Tokiu būdu - neliečiamos - šešėlinės asmenybės kuria paralelinį pasaulį, puikiausiai funkcionuojantį šalia tikrojo, ir, tiesą pasakius, yra tokios gudrios, kad į savo šešėlinę veiklą įtraukia ir žmones. Tik įsivaizduokit: šešėlinė politika. Šešėlinis švietimas. Šešėlinė ekonomika. Kitaip sakant, ištisas šešėlinių asmenybių valdomas šešėlinis pasaulis.
Galbūt mažiau girdėtas reiškinys - „šešėlinis švietimas”. Tai (ap)švietimas edukaciniais tikslais, - šešėlis ištempiamas į šviesą, kad kiti šešėliai žinotų, kaip nereikia daryti, ir mokytųsi būti atsargesni.
Ir iš tiesų, tikrovėje visi šešėliai juk labai…. Pilki. Tamsūs. Apiblukusiais kontūrais. Todėl niekuomet nesupaisysi, ar į šešėlinius žaidimus kartais neįsivėlęs… Tavo? Tavo kaimyno? Tavo mėgstamo viešojo asmens šešėlis?
PS. Šešėliai tokie jau yra. Ir ironija jų lūpose šešėlinė….. nepastebima :>

Rodyk draugams

Galbūt kartais esu pernelyg paranojiška, bet man asmeniškai labai nepatinka kalbėti telefonu važiuojant viešuoju, - gana jau to, kad troleibuse ar autobuse ir šiaip jau pažeidžiama kiekvieno mūsų asmeninė erdvė…

Tikiu, kad kiekvienam yra pasitaikę padėčių be išeičių, kai iš vienos pusės į ausį erotiškai šnopuoja uždusęs pensininkas, o kita tenka klausytis moderniu mobiliuoju telefonu ginkluotos bobutės pokalbio su anūku:
- Mariukau, a tu čia? Ką? Aš nerėkiu, čia tu tyliai kalbi kai koks Štirlicas iš Gestapą…. žiūrėk, vaikel, tai padabosi Micių, kol aš pas Vilę svečiuosna būsiu? Vot geras vaiks…. daba klausyk…. arba geriau užsirašyk… nugi neprisiminsi, sakau tau…eik pasiimk popierio ir tušinuką… aš palauksiu… nu, rašaisi? Nu tai va…. sėsk šeštan troleibusan ir važiuok į Žirmūnus. Dar man rods važiuoja penktas troleibusas iš miesta… Žirmūnuose kai būsi, praisi tokių diiidelių pastatų… Rašais? Tai tik žiūrėk nesusmaišyk!…Ieškok keturi šimtai šeštų namų, ten vidurinėj laiptinėj penkioliktas butas…. nu…. raktas…. gi…girdi, ką sakau, Mariuk? Raktas po kilimėliu… Po kilimėliu, sakau… nu va, tik atsargiai, nes Micius durns ans yr, zoraza, mįslyja, kad aš, ir lenda pro duris, tai tu jį su koja, su koja…. nu… žiūrėk dabar, vaikeli, tu aišku nieka nevalgęs, tai atsidaryk „Snaigių”, ten aš tau kotletų palikau…. nu koks vargas, čia dar nuo praeitos savaitės, kur nesuvalgei…

Tuo tarpu kitame gale sportinį stilių propaguojantis bachūriūks iš provincijos auklėja kolegą:
- Agirdž, a daužts esi, ką? Kuo tu nesupranti? Taigi kolibriuks garaže stuov… Nieka nesakys, nebijuok. Nu tai vo, nuvažiuoji prie tos žiurkikės nama, sakai, išeik į lauką, nuoriu pakalbiet. Nesilaužys nieka… jeigu greitai stuktelsi… Nu ko ko, a sava galvos neturi, kodė aš viską amžinai tau turiu aiškint, teliuks? Veži už miesto į mūsų dačią. Nu teeeeip, kur Mariukas praeitus metus slapstės kol mientai nesupakavo. Nu vo…. užriši burnikę, imi telefoną ir skambini jos tėvukui….. ką? Nieka, durniau, kita stotelė - Sparta, saka, gi į Naujanus važiuoju, Vilniuj esu, varau pas Donciuką, bimbalą parsivarysiu.

Troleibusas stabteli ties “Sparta”, ir bachūriūką keičia grakšti antrakursė gazelė:

- …Nu ir tipo aš žinai sakau, dėstytoja, taigi aš mokiausi, va, norit, sakau, tipo, visus organus išvardinsiu, o ji man žinai sako, kokius organus, čia gi prancūzų kalba…. chi chi, nu jooo…. biški susivarčiau, tipo, nu bet nieko, viskas ore, nes, sako, tipo ateik kitą savaitę, perrašysi kolį. Nu tai tipo ką…. reiks biškį žodžius pakalt…. bliamba, lievai, kad dėstytoja boba, būtų diedas - susitarčiau…. Nu, o ką tu vakar? Ai, pas Mariuką buvai? Nu aiiišku, aiiiišku…. tai šitą…. kaip ir tarėmės - ketvirtą laukiu Čiliake, atsinešiu naują Avono katalogą… Nuuu…. jo joo…. nu…. okėj… okėj, pupa…. tai jo, žinau….. ką? Ai, nu jo jo… nu… žinau, žinau… chi chi chi…. nu taaaaip…. okėj, man čia jau reik lipt, saule, susiskambinsim, bučkis.

Nelengva keliauti su tokiais žmonėmis, norom nenorom paskandinančiais visus aplinkinius savo gyvenimo rutinoje. Nors yra ir šviesioji pusė…. susimąstai apie savąją.

Rodyk draugams

Kiekvienam kartais įgrista rutina. Tuomet nuotykių išsiilgusios personos ieško būdų, kaip čia praskaidrinus tą kasdienybę.

Vieni, pavyzdžiui, šoka su parašiutu.

Kiti ieško pažinčių internete, arba, kas trokšta dar daugiau adrenalino, - radijo stoties “A2″ eteryje.

Yra mėgstančių nardyti su rykliais.

Kiti renkasi pasivaikščiojimą Naujininkuose.

Dar vieni keturis mėnesius tranzuoja skersai išilgai Pietų Amerikos.

Visi kartais pasiilgstam neįprastos patirties.

Štai ir aš vakar… ėmiau ir nusipirkau bilietą į legendinės Lietuvos estrados atlikėjos Nelės Paltinienės koncertą. Dvidešimtmetis Lietuvos scenoje (įdomu, ir Ivanauskas bus?), o kur dar penkiasdešimt metų “Kopų Balsams”…. Trys valandos nepamirštamų išgyvenimų daugybės pensininkų apsuptyje, sutartinai traukiančių “O tu ateeeeiiiik….. į pasimaaaatymąąą….” Kaip sau norit, ėmiau ir susigundžiau šituo išbandymu.

Kita vertus, o kodėl gi ir ne? :>

Rodyk draugams

Štai lygindama savo mėgstamą močiutės laikų sijoną juodais-pilkais langeliais ėmiau ir susimąsčiau, pagal kokius kriterijus žmonės sprendžia, kas yra klasika, o kas - atgyvena. Visiems žinomos klasikos ikonos, tokios kaip „The Beatles”, Audrey Hepburn, James Bond, porceliano puodeliai, Donelaičio „Metai”, juoda kava ir šiaip didžioji dauguma to, kas juoda.

Kita vertus, laikas juk bėga, ir klasikiniais tampa vis daugiau netolimon, tarkim, 9-o dešimtmečio, praeitin grimztančių dalykų. Klasikiniais arba…. atgyvenusiais.
Ir štai šito aš kaip tik ir nesugebu suvokti. Kokiais kriterijais remiantis individas, daiktas ar reiškinys tampa klasika arba atgyvena? Kad būtų lengviau įsivaizduoti, dėl ko laužau galvą pati, - keletas pavyzdžių:

Eros Ramazzotti: klasika ar atgyvena?
Nelė Paltinienė?..
Uždari maudymosi kostiumėliai?..
Drožiami pieštukai?..
Balti mokykliniai kaspinai į plaukus?..
“Olialia” mergaitės?..
Volga?
Kompaktiniai diskai?..
„Chipendales”?..
„Čili” picerijos tinklas?..
Palanga?..
Lietuvių filologijos studijos?
„Titanikas”?
Žigulinis alus?
DJ Bobo?
„Yahoo” paštas?
Šviesiai žydri džinsai ir balti kedai?
Rankiniai laikrodžiai?
Stacionarūs kompiuteriai?
Gėlės per pirmą pasimatymą?
Daktariška dešra?
Spyruoklinės lovos?
Grybavimas?
Pagarba mokytojams?
Raudoni treningai su trim juostelėm?
Lietuvos Seimas?…

Tokį dilematišką sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Klasika ar atgyvena? Jei klasika - kodėl? Jei ne - kodėl atgyvena?

Gal kas iš užsukusiųjų galėtų pateikti vieną kitą kriterijų?

Rodyk draugams

Dėdė ištiesia man darbo sutartį ir rašiklį. Paimu rašiklį kairėn ir jau rengiuosi raityti parašėlį „vaaa čia, ir dar antram puslapy”, kai staiga pagaunu vyriškį besistebeilijant į mano kairį riešą… ir - ak, taip, - susigriebiu, kad vis dar „segiu” šitą smagų, po savaitgalio dar nespėjusį kaip reikiant atsiskalbti aksesuarą, kurį gavau dovanų iš entuziastingo kolegos, nuobodžiavusio iš kairės (alkoholis, žinot, atveria kiekvieno mūsų meninius gabumus, o kur dar socializacija…):

(Nesupratusiems - mechaninio tipo Hello Kitty laikrodukas… piešusio kolegos komentaras: “Probably the meaniest Hello Kitty ever seen…”)

Iš dėdės kabineto išeinu šypsodamasi pati iš savęs.

Hm. Sakoma, aksesuarai neretai išduoda, kas per asmenybė yra juos dėvintis žmogus….

Bet aaaiii tie stereotipai…. :>

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt