Penktadieninis personalo susirinkimas. Žvilgteliu į laikrodį ant sienos - maždaug devyniolikta veiksmo minutė. Kažkas gurkšnoja sultis, kažkas žvalgosi pro langą. Išsiblaškiusi spoksau į priešais sėdinčio kolegos marškinėlius, ant kurių pavaizduotas keistas oranžinis kiškis, ir karpau ausimis, stengdamasi nepaleisti entuziastingai po kabinetą besiblaškančio šefo:
- …and that‘s why….. profit….. new clients….. it is very important…. and even more important is….. also….. and nobody knows why….. But statistics…. Black line…. Bonus… Back to normal…. high ratings….. this staff meeting…. Let me give you an example….. work….. results…. good results…. look at…. who‘s the professional here…. In my life I‘ve experienced many times….. and never again…. who is who…. truth, truth…. learning by doing…our partners…. satisfied…. because we all….. night shifts…. day shifts…. twenty four seven… we take all… responsibility…. high results…. every ten hours… never so high…. the company….to the company…. all of you…. dedication…. Hard working people… My plan is…. the short-term goals are…. the long-term goals…. mission… vision….
- …F*ck your vision, I want to get married someday… - pasiekia mano ausis vos girdimas kolegės iš dešinės murmėjimas į arbatos puodelį.
Hm? Ak, taip. Lyg pro miglą regiu ir aš, kaip nuo kėdės pakyla mano Asmeninis Gyvenimas, liūdnai žvilgteli į mane pro petį paskutinįkart ir lėtai ištipena iš kabineto, paskui save užverdamas stiklines jo duris, išsinešdamas visus laisvadienius, laisvanakčius, kvietimus arbatos/kavos, pasimatymus, vakarėlius ir kokybišką miegą.
Mane vėl pasiekia šefo žodžiai:
- … and, dear all, you know, that I really appreciate the work all of you do. Remember! - čia jo balsas patetiškai pakyla, - remember: this company wouldn‘t exist without you. Without you this company would be a dead meat.
- Yeah, it would, absolutely,- garsiai pritaria jam balsas iš salės.
- Huh? - žvilgteli į mane sutrikęs šefas.
- It would, - supratingai pakartoju. - The company really would be a dead meat without us. That‘s what you’ve just said, right?
- Ahh…. yeah… r…right…. that‘s what… that‘s what I said, alright, - vis dar pasimetęs linkteli šefas.
Trukteliu pečiais ir mergaitiškai jam nusišypsau.

Kaip sau norit, bet Įžūlaus Balso Iš Salės teisę šioje kompanijoje aš jau užsidirbau.

Rodyk draugams

Popietė prekybos centre. Vaikštinėdamos su drauge, turiningai švaistom savo retą žvėrį - laisvalaikį.
- O, ekologiška kosmetika, - pastebiu, susigrūdu kvepalų pavyzdėlius į rankinę ir prisiartinu prie malonių akių tamsiaplaukės pardavėjos. Su kosmetika ir šiaip nepersistengiu, bet jei jau kas neišvengiama, verčiau renkuosi be dažiklių, konservantų, PEG, SLS bei parabenų. Nėra čia ko grasinti jaunystei, kai pasaulis ir šiaip toks nenuspėjamas.
- Laba diena, - kreipiuosi į ją, - norėčiau kremo rankoms be dažiklių, konservantų, PEG, SLS bei parabenų. Ką galėtumėte pasiūlyti?
Pardavėja linkteli ir ištiesia man induką.
- Šitas sviestmedžio aliejaus pagrindu, - paaiškina ir priduria, - jūs užsitepkit, užsitepkit, daugiau….
Įtrinu aukščiau riešo ir kilsteliu ranką prie nosytės. Keistas aromatas, bet visai malonus.
- Mm…. - pasisuku į draugę. Draugė taip pat išbando kremą ir, įkvėpusi giliau, mąsliai pakelia akis į lubas:
- Kvapas…. kažką… labai primena….
- Tai čia bus kanapių ekstraktas, - paslaugiai šypsodamasi tuoj pat patikslina pardavėja.
- Mat kaip… Prisiminimai neblėsta, - svajingai nusišypso ir draugė.

Kremą įsigyju.

Sviestmedžio aliejaus pagrindu, vis dėlto.

Rodyk draugams

Mergaičių pasisėdėjimas. Mėgaujamės buitiniu alkoholizmu ir pokalbiais apie gyvenimą. Kaip tik pilstau kolegės atvežtą likerį, kai iš koridoriaus pasigirsta cypsnis. Kyšteliu galvą iš kambario - draugė sutrikusi rodo į sparčiai besiplečiančią balą ant grindų ir nuo lubų tapetais žemyn per jungiklius kliokiančią srovę.
- O, man dar taip niekada nebuvo, - sutrinku.
- Bėk į viršų ir aiškinkis, - paskubina draugė. - Tave gi kaimynai užliejo.
Kaip nemalonu, pagalvoju. Užlipu laiptais ir keletą kartų nerimastingai mygiu skambutį, svarstydama,  kaip čia kuo neskausmingiau pranešti, visai įmanoma, ne itin draugiškai nusiteikusiai pensininkei, jog ji pridarė man rūpestėlio. Galiausiai duris atidaro sutrikęs jaunuolis.

O.
- Laba diena, man atrodo…. - pradedu, tada pastebiu didžiulę balą jo koridoriuje ir džiaugsmingai šūkteliu, - va va, man tas pats! Vis dėlto čia iš jūsų atiteka….
Jaunuolis žvilgteli kaltomis akimis ir bando paaiškinti:
- Aha, man kriauklė…. skalbimo mašina… aš tuoj… pas jus nusileisiu ir išvalysiu…
Nustebinta tokio geranoriškumo paskubu jį nuraminti:
- Tai nereikia, aš pati susitvarkysiu, jūs tik pažiūrėkit, kad čia daugiau nebetekėtų….
- Aš netrukus pas jus nusileisiu, - vis dėlto patikina jaunuolis ir mes atsisveikiname.
Nusileidžiu pas mergaites, sakau:
- Viskas okėj, jis sutvarkys, jam kriauklė ir skalbimo mašina.
Galvoju griebtis skuduro, bet čia kolegė šūkteli „Laidai kibirkščiuoja”, ir aš iš tiesų išgirstu traškėjimą jungiklių srityje.
- Grįžk pas jį ir pasakyk, kad ką nors darytų, - reikšmingai paragina mergaitės, gurkšnodamos likerį. Atsidūstu ir netrukus vėl mygiu kaimyno durų skambutį.
- Labas… dar kartą, - nes mandagumo niekuomet nebūna per daug, - emm…. man atrodo, pas mane pradėjo svilti laidai…..
Man dar nebaigus, jaunuolio kaktoje atsiranda jau antra susirūpinimo raukšlė, ir jis kaip viesulas skrieja žemyn prie saugiklių.
- Kuris butas? - pasisuka į mane. Sužinojęs atsakymą, atsidaro skydinę ir išjungia saugiklius. - Aš tuoj atsinešiu įrankius.
Grįžtu į butą.
- Regis, susidūrėm su tikru profesionalu, - pranešu mergaitėms ir maukteliu likerio. - Sakė, tuoj atsineš įrankius ir pažiūrės.
Mergaitės linkteli, užsižiebia žvakių, ir tik aš lieku stovėti su kerzais balos vidury.
Po minutės skambutis į duris. Atidarau, įskuba vis dar susirūpinęs jaunuolis.
- Atleiskit, kad sugadinau jūsų vakarą, - atsiprašinėja jis, knibinėdamas laidus ir vis paeiliui šypsodamasis tai vienai, tai kitai. Akivaizdžiai nesitikėjo, kad čia bus tiek dailiosios lyties atstovių.
- Nieko nieko, svarbu, kad laiku pastebėjom, ir kad va jūs čia šitaip geranoriškai sureagavot, - nuraminu jį, vis pašviesdama jam vaniline žvake.
- Tiesą sakant, galvojom pažiūrėti filmą, - įsiterpia viena maniškių ir priduria, - bet čia, kaip matau, ir taip įtempto siužeto trileris vyksta - ne tas laidelis - ir kirs per pirštukus… O laidotuvės devynis gabalus kainuoja…..
Iš jungiklio ima virsti dūmai.
- Dūmai, - perspėju, ir tyliai svarstau, jau panikuoti, ar dar ne. Jaunuolis mikliai atitraukia rankas ir griebiasi mano virtuvinio rankšluosčio. Susižvalgom su mergaitėm ir viena jų reikšmingai pakelia antakį, suprask, geresnės reakcijos nė iš Briuso Viliuso nesitikėk.
Prisimenu turinti medicinines pirštines.
- Gal jūs neknibinėkit plikom rankom, aš jums tuoj pirštines įtaisysiu, - sakau, bet jaunuolis tik papurto galvą taip, jog net sužvanga jo auksinė grandinė ant kaklo.
Kadangi laikau žvakę ir neturiu galimybės dalyvauti socialiniame pasibuvime, viena mergaičių netrukus atneša likerio.
- Gal alaus? - draugiškai pasiūlau kaimynui.
- N…ne, dėkui, vairuosiu paskui, - nurausta jis ir paskutinį kartą brūkšteli rankšluosčiu per laidus. - Na va, turėtų laikyti.
Grįžta į koridorių ir vėl įjungia srovę. Bute pasigirsta jazzas, tyliai skambėjęs prieš potvynį, tačiau šviesos degti niekas neskuba - žvakės jaukiau.
- Ačiū jums, - nusišypsau.
- Tai nie…niekis…. aš dar kitą savaitę kada pas jus užsuksiu, čia pabaigt reikės…. - dėl visa ko dar kartą apžiūri laidelius jaunuolis ir susirenka įrankius. - Gal vakare kada….
Linkteliu išlydėdama, palinkiu gero vakaro, darkart padėkoju už greitą reakciją ir užveriu duris.
- Kuo jis vardu? - gyvai pasidomi mergaitės.
Susipročiu, kad taip ir nepasiteiravau, ir susilaukiu priekaištingo vakarotojų žvilgsnio.

- Panašus į jauną Briusą Viliusą,  - pastebi viena.

Po valandos skambteli į duris. Už jų stovi mūsų Briusas Viliusas. Su šampano buteliu.
- Atleiskit, kad vakarą mergaitėms sugadinau, - kaltai šypteli ir droviai įbruka man „Bosca Anniversary” į rankas.
- Ką jūs, nereikėjo, - susinepatoginu aš, bet moteriškas choras už manęs nedelsiant patikina „Oj, reikėjo, reikėjo, ačiū”, taigi butelį paimu ir mudu dar kartą mandagiai atsisveikiname.
- Vėl pamiršai paklaust jo vardo, - nuliūsta draugės ir užsidega spėlioti, - Andrius? Modestas? O gal Saulius?
- Nesvarbu, mergaitės, - sakau, lupdama sidabriuką nuo butelio, - Svarbu, kad ne Tania Petrovna Vasiljevna. Tokiu atveju nei laidus kas būtų sutvarkę, nei šampano atnešę. Dar ir pensijos dydžio kompensaciją būtume priverstos surinkti. Už sukeltą stresą, skambinant į duris.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt